Jonas Vaišė: „Esu dailininkas, nenuspėjamas kaip jūra“

Jonas Vaišė: „Esu dailininkas, nenuspėjamas kaip jūra“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012 03 15

„Savo jaunystės aš tik sau pavydžiu...“, – šią sokratiškai išmintingą sentenciją anksčiausią kovo keturioliktosios rytmetį kurorto centre ištarė čia 1938 metų balandžio 16-ąją gimęs Palangos menų patriarchas, elegantiškai dviratį vairuojantis Jonas Vaišė.

 

Palanga palieka antspaudą

Palangiškiu gimęs – kitoks nebūsi. Šito kranto gyventojų charakterį, mentalitetą, mintis ir žodžius visiems gyvenimo atvejams ir pašnekovams pagal momento aplinkybes neabejotinai nuo gimimo suformuoja pajūrietiška meteorologija, jūra ir visa, kas aplink ją, joje ir virš jos, platybėse. Atšiauriausi vėjai, štormai ir štiliai. Iškartojimai. Šventės. Svečių gausa. Gamtos tikrumas.

Neslėptina tiesa, jog vienas iškiliausių, toli už Vakarų Lietuvos žemių garsus jūros, Birutės parko, Palangos bažnyčios ir viso, kuo įspūdingas šis Lietuvos kampelis, tapytojas J.Vaišė nevertina „silikoninio“ kapitalizmo. Netikrumo. Nedraugiškumo. Klanų ir klanelių vertelgiškų klastų ir kėslų.

„Menas dabar būti menininku“, – oriai konstatuoja palangiškis, savo įsitikinimais patvarus, kaip ir ąžuolinis, pirmojo, protėvių statytojo tilto į jūrą polius.

 

Kurorto kraujo grupės vaikis

„Aš Palangos kraujo grupės vaikis iš Kęstučio gatvės, kuri greit pasidengs nauja danga, esu ištikimas savajam laikui. Gal ne kiekvienam atsiveriu, bet jeigu kurio tikrumu įtikėjau, tai pasitikiu ir padėsiu visada. Kiekvienam be falšo, net naktį. Bet nepakenčiu „svoločių“, išnaudotojų, spekuliantų mūsų Palangos lobynais, abejingų vartotojų. Jūra, Palanga, akyse besikeičiantys metų laikai, svečių veidai, brangių palangiškių likimai iki skausmo graužia mano naktų sapnus ir net pabudus, aš vėl ir vėl žiūrinėju, kaip gražiausią kino filmą „Mano gyvenimas su visais Palangoje“ ir ... nieko geriau nerandu, ir nenoriu, net Amerikos, į kurią skris – jau mano dukros Aušrelės pirmagimis, mūsų mylimas anūkas Mikas“, – balsiai svarsto buvęs Kartenos mokytojas, karikatūrų piešėjas.

Jis taip pat stendo „Palangos Juzė eina per miestą“ redaktorius, gelbėtojas jūroje ir 36 metus įvairiose atsakingose pareigose dirbo Palangos oro uoste. Jo kūrybinė veikla žmonos Gražinos Vaišienės ir Savivaldybės Kultūros skyriaus specialisto Roberto Trautmano rūpesčiu įamžinta 2008 metų pavasarį „Drukoje“ išleistame spalvingame jo gyvenimo ir darbų albume.

 

Palangos gyvenimui turi įtakos Sąjunginė pasienio zona

J.Vaišė „nelakuoja“ nė vieno penkmečio buvusioje Sąjungoje, jis nesmerkia nė Chruščiovo, nė Brežnevo laikotarpių, gal kai kada materialiai skurdesnių, tačiau žmogiškosiomis prasmėmis dvasiškai „šiltesnių“, nepalyginamai jautresnių, negu dabar.

„Prarijo mus visus ta kapitalistiška laisvė, kaip Pragaro smakas. Niekam Palangoje netrukdė nei rusų, nei kariškių buvimas. Būk žmogus ir su visais visur susikalbėsi. O kur dabar ŽMOGUS? Kuo pavertėm Žmogų, kad rytą sveikintis bijo, kad nežino, kaip vaikus išmaitinti, nes darbų nėra, o darbuose irgi Kipšas žiūri, kad ne į tavo piniginę duonai įdėjus, o ir visą kišenę nupjovus“, – apmaudauja menininkas – senjoras J.Vaišė.

Pasak jo, kuriantį žmogų „brežnevizme“ pinigais visada paremdavo Palangos miesto vykdomasis komitetas, kuris, beje, yra buvęs ir sudegęs „Naglio“ kino teatro vietoje. Ir tų lietuviškų tradicijų be kičo, parodų su pagarba autoriams nestigo. Vien šviesios atminties asmenybė Audra Lukauskytė bibliotekoje kaip daug VISKO surengė! Dabar „projektai, projektai...“ Vieni nervai. Daug durnumo. Mulkinimo. Gerai, jeigu menininkas – šaltagalvis. Niekam be savęs jis nerūpi.

 

Lydėjo Vokietijos vadovą

Dailininkas J.Vaišė ir dabar džiaugiasi prisiminęs, kad sovietmečiu net tris motociklus „Jawa“ turėjo, nardęs, kaip delfinas Jūrų muziejuje, po visą Žemaitiją. Ir dar: jis buvo net visuomeniniu autoinspektoriumi, budėjo pajūrio automagistralėse. „Kai dirbau Palangoje – aviacijoje sargybos, po to komandos viršininku teko labai daug aukštų to meto svečių iš arti stebėti. Dar daugiau: su galingu tarnybiniu motociklu „Ural“ iš Oro uosto su kitais iškilmingo kortežo dalyviais iki vadinamos „Kosygino vilos“ Palangos gatvėmis teko lydėti tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos vadovus Eriką Honekerį ir Vilį Štofą.

Tada buvo didysis Palangos gyvybės laikotarpis, nes juk mums kurortas buvo net „visasąjunginės reikšmės“ ir čia apskritus metus į sanatorijas, gydyklas plūdo poilsiautojai ir nuo Uralo, ir iš Ukrainos, Leningrado, pinigus visi saujom žarstėm, o benzinas, vynas, alus taigi pigus „prie Brežnevo“ buvo. Gal, kad „pasišvaistėm nesivaržydami“, tai ir likom „basi prie suskilusios geldos“. Bet anuos laikus šiltai prisimena visa mūsų kartos kūrybinė inteligentija. Visi mes – vieno medžio birbynės. Va, nuotraukose – šypsomės kartu su dainininkais Stasiu Povilaičiu ir Adolfu Jaruliu. Ko tik neteko susitikti! Ir moterų, merginų, žinoma, ir šokiai linksmi būdavo kiekvienoje solidesnėje poilsinėje, net Botanikos parko saloje. Smagūs buvom visi „baltieji chuliganai“. J.Vaišė, labai subtiliai jaučiantis, suprantantis ir vertinantis gyventi padedantį humorą rodo man stambią buvusių kariškų žiūronų „akį“: „Supranti, mes Oro uoste su pamainos draugu niekaip nepasidalinom žiūronais, tai perpjovėm per pusę ir turėjom – kas sau. Tiek ir liko prisiminimų iš tos mano sparnuotos aviacijos“, – juokiasi menininkas J.Vaišė.

 

Apie kaimynus, kūrybos draugus ir... nesenstantys linkėjimai ateičiai

„Vaišiškoji“ Palanga nebuvo didelė 1950-1970 metais, ji buvo dar beveik permatoma, kaip didelis stadionas. Virbališkės gyvenamojo mikrorajono vietoje buvo pelkėti laukai, daug „karnuolių“ – gilių griovių. J.Vaišė savo vokišku dviračiu „Bremabor“ Palangą per pusvalandį apvažiuodavo. Silpnybę techninėms transporto priemonėms menininkas yra paveldėjęs iš tėvelio Pranciškaus Vaišės. Tai jis 1934-1935 metais vairavo autobusą, kuriuo su konduktoriumi, kaimynu J. Galdiku iš Kauno atvežė į Palangą pirmuosius keleivius.

Tolstantys paveikslai... Veidai... Mielų bičiulių, jaunų metų draugų pavardės, – su jomis susiję margi pajūrio kurorto gyvenimo akcentai. Kūrybiniai plenerai prie Baltijos jūros, parodos tautodailininkų salone, mokyklose vasarų šventėse. „Labai gerbiu ką tik neeilinę gimimo dieną atšventusį „Mosto“ kūrybinio susivienijimo vadovą, kūrybos bendramintį, dailininką Juozą Griušį. Gaila, šalia nebėr šviesių jūros „šventikų – dailininkų Edvardo Žibos, Juozo Meškio, taip pat kaimynų Justino Zubės, Gintaro Vaineikio, užtat dar šauniai tebekuria architektė, irgi gelbėtoja prie jūros dirbusi Rūsnikė Vaineikytė, užtat smagu, kai žinau, kad manęs dar laukia ir Mykolas Piepuolis, Ričardas Garla, Saulius Žulkus, kūrybos bendramintė Ina“, – vardijo Jonas.

 

Myli visus

„Tebemyliu visus palangiškius ir ne tik palangiškes“, – neslepia pavasariškų nuotaikų palangiškis, kurio rašytose impresijose menininko širdis visiems linki nepamiršti, kad mes visi esame Gamtos kūdikiai.

„Kai išbrendi iš gaivinančio jūros vandens ir atsiduri su glaudėm ar be jų nuogas ant kranto ir... Čia pasijauti esąs rojaus kampelyje. Pajūrio smilgos, skurdžios kopų pušelės, apšviestos mūsų palangietiška saule. Ir ilgai sieloje lieka šviesus, romantiškai mielas gintarinio pajūrio vakaro dekoras... Jokie teatrai tau jo neperteiks. Viskas dar tavo bočių, probočių fantazijos ir akių nuglaistyta. Tau, mano žmogau, viskas dovanota veltui! Tu prisiimk į save tą gamtą, sužadink taurius savo jausmus, juk gamta beldžiasi į Tavo sielą. Tavo duris: atidaryk, nebūk storžievis!” –sako pašnekovas.

„Norėčiau prisiminti savo senelio pasakojimą, kai Palangėlėj buvo apie šimtelį šeimų ir grafas Tiškevičius čia buvo tikras, pavyzdingas šeimininkas. Senelis sakydavo: „Jei supykai ant kaimyno ar šiaip ko, tai geriausias vaistas – imkis fizinio darbo“. O tas darbas dažniausiai būdavo ūkiškas, o jei jau ūkiškas, tai surištas su gamta“.

O Gamta, didžioji Deive, kaip Tu padedi geros sielos žmogeliui, jei jis negimė recidyvistu ar dar kokiu storžieviu. Sunkiu, Tau sielą slegiančiu laikotarpiu nueik prie jūros, pavaikščiok jos gintarine pakrante, pailsink nervus nuostabaus mūsų parko pušyne ir, man atrodo, tas dvasios balzamas padės kaip joks kitas vaistas“.

J.Vaišė ir šiandien gaivus ir aistringas – kaip jūra, ir šiandien tapo ketvertą paveikslų, kuriuose karaliauja Palangos rojus. Ir daugybė pavasario paukščių. 

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą  „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Arunas , 2013-10-10 20:23 (IP: 188.69.227.94)
uzaugau Kestucio gatveje,greta Jono namu.Budamas vaikigalis vis begdavau pasizvalgyti,ka piesia Musu Jonis.Visada buvau priimtas kaip lygus su juo,nors amziaus skirtumas ir pasaulio supratimas tikrai buvo skirtingas. Su laiku tapome ne tik kaimynais,bet ir gerais biciuliais.Su dideliu skausmu rasau komentara straipsniui,nes vakar,2013 10 09 Jonas iskeliavo Anapilin...Palanga neteko Tikro Palangiskio su Palangietiska kraujo grupe,puikaus ZMOGAUS.

Turėjau garbės 2012-09-27 12:19 (IP: 78.58.207.183)
pažinti šį kuklų Palangiškį.Kai būdavau Palangoje, nueidavau į autobusų stoties kavinę pasigėrėti šio talentingo dailininko seno tilto paveikslais. Pats turiu jo nupieštus du paveikslus.

xxx 2012-03-16 17:46 (IP: 78.61.241.233)
pazistu sita zmogu...didesnio panko tokio amziaus nesu sutikess..

Taip pat skaitykite

Palangos kurorto muziejuje penktadienį atidaryta neeilinė paroda „Paplūdimio mada. 150 metų. Iš AlexandreVassiliev kolekcijos“. Kokias sukneles vasaros metu dėvėdavo moterys, o vyrai kostiumus, dar 1850 metais, kaip keitėsi vasaros mados laikui bėgant, kokius aksesuarus mėgdavo, o kokie būdavo maudymosi kostiumėliai, – visa tai pamatyti galima naujoje parodoje, kuri...


Palangos savivaldybė bando užkirsti kelią kurorto centre netoli jūros esančių teniso aikštynų ir viešbučio pardavimui. Baiminasi, kad privatizuotas objektas netrukus gali virsti poilsio kotedžais. Didžiausiame šalies kurorte penkis atvirus teniso aikštynus ir 35 kambarių viešbutį valdanti bendrovė Respublikinė mokomoji sportinė bazė iš teikiamų...


Yra pasaulyje visai nepažįstamų, žmones magiškai sugiminiuojančių vietų. Štai visada (ir praėjusį spalį – lapkritį), eidamas poetiškaisiais smėlynais arti jūros „Prūsijos pusėje“, jau Šaipių – Plazės pusėje, vienoje vietoje ramiausiai stabteliu ir nusiimu savo „Akmenkuprę“. Tą vietą jau gal šešetą metų vadinu...


Palangoje, ramioje Žemaitės gatvelėje, savo rankomis pastatytame name gyvena 97-erių sulaukęs Jurgis Kuzmickas. Jis – seniausias Lietuvos balandžių augintojas. Į klausimą, kaip sulaukus tokio garbingo amžiaus išlikti tokiu jaunu, senolis, primerkęs savo žydras akis pakelia jas į dangų ir juokdamasis sako: „Ką žinosi, gal suradome eleksyrą amžinai...


Šiemet, 2014-ųjų sausio antroje pusėje, nudžiugau šaligatvių sankirtoje prie Saulėtekio senuko gluosnio pamatęs nesenstantį savo bičiulį, int eligentiškąjį Vladimirą Palcyną. „Aš jūsų kieme sustoju ir „akmenų dailę“, spalvinę gamą ir pranašiškus ženklus labai dažnai studijuoju. Patinka. Kaip reta, gražus jūsų kiemas – akmeninis skveras. Mažai tokių aplink Palangoje. Gražiai jūs su žmona...


Nusipelniusiai Lietuvos kultūros veikėjai, baleto veteranei Aliodijai Ruzgaitei per šv. Jonus sukako garbingas 90 metų jubiliejus. Iškili asmenybė apžvelgia savo gyvenimą ir mintimis dažnai sugrįžta į Palangą...


„Savo jaunystės aš tik sau pavydžiu...“, – šią sokratiškai išmintingą sentenciją anksčiausią kovo keturioliktosios rytmetį kurorto centre ištarė čia 1938 metų balandžio 16-ąją gimęs Palangos menų patriarchas, elegantiškai dviratį vairuojantis Jonas Vaišė.


Rugsėjo 1-ąją, kaip ir kiekvienais metais, mokytojų stalus puošė puokštės gėlių, kurios vėliau, kaip ir daugelio mokinių nusiteikimas ir optimizmas mokytis, atsidurs šiukšlių dėžėje. Tačiau svarbiausia mokslo metų šventės dalis – net ne mokykloje, o baruose, parkuose putojant alui ir „zeksuojant“ policijos (nepilnamečiams gi išgerti...


Penktadienį, liepos 15-ąją, kartu su bendraminčiais – dviračių žygio  „Suk į dešinę“ dalyviais – Palangoje lankėsi premjeras Andrius Kubilius. 


Namo kurorto centre bendrasavininkystė apkarto

Linas JEGELEVIČIUS, 2010 11 10 | Rubrika: Miestas

Namas, esantis pačiame kurorto centre, Piktuižio gatvėje 4, priklauso dviems savininkams – Vytautui Petrauskui ir, nusipirkus dalį namo, jo bendrasavininke tapusiai Valerijai Lekstutienei ir jos vyrui Viktorui Lekstučiui. Kaimynai „per sieną“ jau seniai vienas su kitu nesilabina, o matosi tik teisme.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius