Sekundėm trupanti jūra, Palanga irgi visada savo poeto Vlado Vaitkevičiaus kūryboje

Sekundėm trupanti jūra, Palanga irgi visada savo poeto Vlado Vaitkevičiaus kūryboje

Gediminas GriŠKEVIČIUS, 2015 01 08

Yra pasaulyje visai nepažįstamų, žmones magiškai sugiminiuojančių vietų. Štai visada (ir praėjusį spalį – lapkritį), eidamas poetiškaisiais smėlynais arti jūros „Prūsijos pusėje“, jau Šaipių – Plazės pusėje, vienoje vietoje ramiausiai stabteliu ir nusiimu savo „Akmenkuprę“. Tą vietą jau gal šešetą metų vadinu „Vladaviete“. Čia privalu sustoti, pamedituoti, nes čia kelissyk būta su brangiais širdžiai žmonėmis. Ne tik man. Virš kaip reta aukšto ir molingo skardžio tarytum didžiulis lietsargis savo šaknimis gyvastingai „kabo“ tebežaliuojantis, kaip žmogaus likimas, medis. Savaime suprantama, skaitytojau, kiek rūsčių išbandymų siunčia tam medžiui šio nė vieno gyvo – medžio, paukščio, žmogaus nelepinančio, tik grūdinančio pajūrio kranto meteorologija. „Tūzina“ ir „tūzina“ šakų lają – medžio vainiką net septynių balų štorminiai vėjai, liūtys, – aš jau ne sykį eidamas artyn, baugokai svarsčiau: „Ar mūsų „Vladavietė“ dar gyva, ar nenusiplovė jos sau tik štilyje rami Baltijos jūra? Ką atsakysiu draugams?“. Netoli nuo jos – baigiantis griūti SSRS pasieniečių postas.
Draugai, atlaikę daugybę gyvenimiškų išbandymų ir šiose vietose sykiu pabuvoję – tai, be man artimos žmonos Vlados Marijos, ir poezijos brolis, vieno – Stuokynės bendrabučio Vilniaus universitete dar 1965–1967 metais „bendrasavininkis“, nūnai žinomas Lietuvos lyrikas, Rašytojų sąjungos narys Vladas Vaitkevičius (tada tame Stuokynės „bendrike“ aukštu žemiau gyveno ir dainingiausias palangiškis Stasys Povilaitis. Irgi žurnalistikos pagardas. Dažnai Palangoje jį matau). O V. Vaitkevičiaus žmona – talentinga Kauno fotomenininkė Birutė Kairaitytė, paskutinę darbų parodą šį rudenį surengusi Vilniuje, Rašytojų sąjungoje.
Mudu, ne paslaptis, su Vladu gyvenimas ir „pavėtė“ ir „pamėtė“, linksmai ar liūdniau laiką leidžiant ir spalvingame „Širvio universitete“, tačiau išties laimingų aplinkybių dėka pavyko lig šiol išlikti sveikai optimistiškiems savuose keliuose. Visi mes vienaip ar kitaip savo aistrų „chronizuoti“. Iš to – patirtis. Gyvenimas nemėgsta bailių ir menkystų. „Arba – arba“. Turi būti išdidus, kaip tasai į lietuvišką molžemį kiekviena savo „šiaudagysle“ įsikabinęs ir dešimtmečiais nevirstantis „Vladavietės“ medis, lyg sargas lūkuriuojantis „plėšikaujančių“ vėjų, kurie rudenį ar pavasarį lyg kiaušinius sodybos kaime šeimininkė lengvai ir be vargo „perskaičiuoja“ ir krantu ritinėja ne kiekvienam įveikiamus akmenis. Smalsu stebėt. Ir dieviška, ir velniška. Ir viena, ir kita. Visur karaliauja neprognozuojamas gaivalas. O kas žino, kada „prakiurs“ koks pasaulio ugnikalnis ir lava, visa naikinanti, tarsi Aistra, ramiai „pasiima“ ne tik Pompėją. Prognozės dažniausiai juokingos, nes savo akimis teko stebėti, kaip nuo aukščiausių Olando Kepurės, Karklės skardžių šliuožia ar lūžinėja tvirtaliemeniai beržai ir pušys, kaip prasigeria ir net pasikaria net po du aukštojo mokslo diplomus turintys talentingiausi, pažiūrėt – tvirčiausi vyrai. Ak, kaip sunku nuspėti, kam dar „būti“, o kam jau „pūti“, kuriam medžiui kristi, o kam, kaip mūsų aptiktajam Likimo lietsargiui „Vladavietėje“ dar ir paukščiams šakas išlaikyti, ir žygeiviui nuo saulės – lietaus atsigaivelėti.
Neužsimiršta iškiliojo dainiaus Jono Aisčio dar 1929-10-29 Kaune parašytojo eilėraščio „Peizažas“ paskutinis posmas:
...Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,
Sušlamės daina klevuos...
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!
Vargas – ne vargas, jeigu žmogus – ne vergas. O laisvas sava gyvensena, laisvas savo dainų žodžiuose ir drąsus teisume. Tada, kaip „Vladavietės“ medžiui, net štormo vėjai nebaisūs.
„Esu žmogus ir nieko, kas žmogiška, nelaikau sau svetima“, – mudu su XX–XXI amžių sankirtos menininku, lituanistinių studijų draugu V. Vaitkevičium, išdidžiai nešančiu Poezijos vėliavą virš žmonių klastų, netiesos, tikime, jog dangiškasis pradas ir meilė, nemeluoti jausmai, kūryba, o ne griovyba leidžia surasti žmogaus garbės vertus kelius.
„Geros poezijos negali būti be tam tikro šėtoniškumo ar nuodo. Bjaurastį grožis praryja. Jeigu yra paisoma simetrijos, laikomasi proporcijų, dozavimo, tada atsiranda muzika“, – Vilniuje ne sykį yra kalbėjęs atviras kaip vėjinio malūno sparnas poetas Sigitas Geda.
Nuo savęs „pridurčiau“ eilėraščiu „Sutuoktiniai“:
Pasiskolinam
Žmonės
Vieni kitų
Gyvenimus,
O kai derėtų
Grąžinti
Gerųjų žodžių
Skolas –
Paskutinis
Grumstas.
TIK
Amen.
Bet niekada – niekada nenusiminkim: semkimės Optimizmo iš Jaunystės šviesos ir spalvų.
Tas laikas praėjo,
Tik muzika dar
Ir vėl Miščiukaitė –
Jaunam ir DABAR.

Tas laikas praėjo,
Pareina vėl vis
Ir Vilniaus gatvelės,
Ir Paulius Širvys.

Tas Laikas praėjo,
Tik muzika dar –
Gražiausi paveikslai –
Tada ir DABAR.
Literatūrinis brolis V. Vaitkevičius gal mąslesnis, lėtesnis, bet širdyje – visa „Dainų šalis“.
Man iki šios dienos Palangoje pavyko išsaugoti 1966 metų Vilniaus V. Kapsuko (tuomet!) universiteto laikraščio „Tarybinis studentas“ komplektą. Ogi, pastebėjau, kad Komjaunimo komitete jis niekam nerūpi, parsinešiau į Stuokynės bendrabutį ir taip klajoja lyg sidabro vėlė nemarūnė mano literatūriniais ir gyvenimo maršrutais. Su literatūrinėm studijavusiom ir studentavusiom visom „dūšelėm“, geidusiom kuo aistringiau ir giliau, greičiau pažinti gyvenimą. 1966 metais gruodžio mėn. 28 d. „Tarybinis studentas“ išspausdino tada jau stebėtinai jautrų ir šiltą, poeto J. Aisčio kalbėsenai itin artimą V. Vaitkevičiaus eilėraštį... apie Eilėraštį:
Eilėraštis – lyg pokalbis su motina,
Jei geras tu sūnus – neslėpsi nieko.
Kai pokalbis bus nuoširdus, – suprasite eilėraštį.
Skausmu bendrai pasidalinsite.
Surasit džiaugsmo
Ir padėkosite eilėraščiui, kaip motinai dėkojat.
Už plaukus žilstančius, už ašarą, už meilę.
Eilėraštis – lyg pokalbis su motina...
2006–2008 metais mus su V. Vaitkevičium likimo keliai suvedė ir po vienu laikraščio „XXI amžius“ redakcijos stogu, ten aktyviai bendradarbiauja ir žurnalistas Bronius Vertelka, populiariame laikraštyje išspausdinta dešimtys skaitytojų teigiamai įvertintų tekstų, vertimų, poezijos, kuri atsiveria ne kiekvienam, vai, ne kiekvienam, nes tai – ne „Pageidavimų koncertas“, o visada – ėjimas ugnikalnio briauna, neįsileidžiant į galvoseną – „kas būtų, jeigu...“
„Eik, vaike, eik ir būk orus, kaip tas šlaito įsikibęs medis. „Vladavietėje“ ties Šaipiais.
V. Vaitkevičius pastarąjį dešimtmetį yra ypač darbštus kūrėjas. Pagarbos vertas menininkas yra aktyvus ne tik Kauno gyvenimo dalyvis. Kauno meninis „meniu“ įvairus, ten daug gabių žmonių – Viktoras Rudžianskas, Alfas Pakėnas, Stanislovas Abromavičius.
Poetas V. Vaitkevičius reiklus, atidus kalbai, stiliui, ir neslepia pasitenkinimo, jeigu jo dėmesio vertas autorius išvengia literatūrinio „broko“, įsiklauso į redaktoriaus rekomendacijas. Smagu, kad Vladas rūpinasi ir kurso draugės Nijolės Blaževičiūtės kūrybos garsinimu. Padėkoti derėtų „Naujosios Romuvos“ leidėjams, 2014 metais dovanojusiems V. Vaitkevičiaus talento gerbėjams (neveltui juo pasitikėjo netgi Marcelijus Martinaitis!) gal plonoką, o „stiprią, kaip spiritas“ eilėraščių knygą „Saulėlydžio ornamento spindesys“. Ji, beje, šauniai pristatyta Lietuvos rašytojų sąjungoje. Knyga teigia: „SOS“ – skauda! Sielą skauda. Laikas labai skaudus“. Ten buvo daug savų, iš anų VVU laikų – Lietuvos raštijai, kultūrai daug gero padarę ir darantys Algis Kusta, Vanda Grebnickaitė-Šatkuvienė ir netgi dainingoji Veronika Povilionienė, juodakasė Stuokynės Janulevičiūtė! Vladą visi dėmesiu paglosto.
Kuklus, jautrus kūrėjas V. Vaitkevičius, visada laukiamas Palangoje ir „Vladavietėje“ ketureiliu išsako:... tegul jūsų širdys nebūna storžievės.
Psalmės žodžiai sekmadienio rytą
man atkūrė tą mirksnį, kai medžio rievės
jautė smingantį pjūklą dantytą.
 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Bibliotekoje pristatyta šeštoji poeto Jono Brazdžionio knyga

"Palangos tilto" informacija, 2019 12 13 | Rubrika: Kultūra

Gruodžio 5 d. popietę Palangos viešojoje bibliotekoje pristatyta šeštoji poeto Jono Brazdžionio knyga „Tarytum vėstančios žarijos“. Jos puslapiuose – autoriaus brandžios mintys apie žmogaus prasmingą buvimą istorijoje ir kasdienybėje, apie gyvenimo trapumą, grožį ir neblėstančią viltį.


Pasikeitė Savivaldybės internetinės svetainės adresas. Naujasis yra toks - www.naujas.palanga.lt


„Daugiau žmonių Lietuvoje vynas, o ne jūra paskandina“, – prieš gerą dešimtmetį, 2004-ųjų vasarą, „Mėlynosios vėliavos“ gelbėtojų poste dažnokai kartodavo posto medicininės tarnybos vadovė, labai apsiskaičiusi, menui, knygoms ir akmenims neabejinga, iš Lenkimų kilusi blaivybės šalininkė Danutė Gintautienė. Mano mamos brolio Bronislavo...


Yra pasaulyje visai nepažįstamų, žmones magiškai sugiminiuojančių vietų. Štai visada (ir praėjusį spalį – lapkritį), eidamas poetiškaisiais smėlynais arti jūros „Prūsijos pusėje“, jau Šaipių – Plazės pusėje, vienoje vietoje ramiausiai stabteliu ir nusiimu savo „Akmenkuprę“. Tą vietą jau gal šešetą metų vadinu...


Tilteliui per Rąžę suteiktas poeto J. Brodskio vardas

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 05 22 | Rubrika: Miestas

Skambant visame pasaulyje žinomo poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio balsui ir perkusininko Arkadijaus Gotesnamo improvizacijoms į per Palangą tekančios Rąžės vilnis įsiliejo keturių J. Brodskio gyvenimą lydėjusių upių – Nevos, Tibro, Jordano ir Vilnelės, – vanduo. Šia vandens, poezijos ir perkusijų garso misterija trečiadienį palydėta pėsčiųjų tiltelio...


Ketvirtadienį posėdžiavusi Palangos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą įamžinti mūsų mieste poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio atminimą. Pėsčiųjų tiltui per Rąžę rugpjūčio mėnesį bus suteiktas pavadinimas „Poeto Josifo Brodskio tiltas“.


Sveikos gyvensenos propaguotojas, pavyzdingas Vydūno ir rytietiškos jogos žinovas bei pasekėjas, savimi sau ir mums visiems seniai įrodęs sveikatinimosi be cheminių vaistų naudą ir galimybes, be fotoaparato Palangos ir Kretingos apylinkėmis nevaikštantis Augustas Balvočius aną šalto sausio vakarą neapsikentęs tarė: „Vienintelis sunkiausias dalykas gyvenime yra...


Raimondas Daukša: „Ekspresionizmas – mano kūryboje“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012 08 13 | Rubrika: Kultūra

Gaila, labai gaila, kad kuriam laikui (manykim!) į tulpių ir vėjų malūnų šalį – Olandiją – menų studijuoti išvažiavo ką tik Palangos senojoje gimnazijoje brandos atestatą gavęs vienas iš pačių talentingiausių jaunųjų intelektualų – avangardizmo šalininkas, jau ir knygą iliustravęs Gintas Kvedaras.


Dalia J. KAVALIAUSKAITĖ „Karšti čeburekai, šaltas alus, kepta duona“, – ir poilsiautojams, ir palangiškiams šie žodžiai žinomi mintinai, o jaunuolių, per didžiausius karščius su sunkiais krepšiais vaikštančių pliaže, pagaili ne viena poilsiaujanti pajūryje moteris. O ar įsidarbinti baigiantis liepai... sunku?...


Regis, nemažai daliai poilsiautojų jūra – iki kelių. „Baisu, kaip žmonės savęs nesaugo. Tiesiog kai kurie mano esą nemirtingi“, - baisisi Palangos gelbėtojų vadas Jonas Pirožnikas. Savaitgalį jūra pasiglemžė dvi gyvybes, gelbėtojai iš jūros ištraukė 14 skęstančiųjų.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius