Nuotrauka iš asmeninės Rasos Rojienės paskyros socialiniame tinkle „Facebook“

Nuotrauka iš asmeninės Rasos Rojienės paskyros socialiniame tinkle „Facebook“

Palangiškės stebuklas: ketvirtos stadijos vėžys po ketverių metų kovos atsitraukia

2015 05 21

Palangiškė Rasa Rojienė (31 m.) paneigė visas medicinos vadovėlių tiesas – ketvirtos stadijos vėžiu susirgusiai moteriai gydytojai prognozavo tik kelis mėnesius gyvenimo, bet ji jau ketvirtus metus džiaugiasi kiekviena išaušusia diena, o užpernai net pagimdė sveiką sūnų. „Man sakė, kad liko gyventi nedaug. Bet nereikia planuoti savo mirties. Yra prognozės ir statistikos duomenys, bet visada yra ir statistikos paneigimų“, – sakė moteris.
„Buvau sveika ir linksma, su vyru ir draugais grįžome iš kelionės į Gran Kanariją. Atostogaudama lyg kažką užčiuopiau pilve, bet pamaniau, gal tai žarnos, ir pamiršau – juk ne kasdien apsičiupinėji. O grįžus per dvi savaites užaugo didelis darinys – beveik dešimties centimetrų. Neskaudėjo, bet kai atsiguldavau ant nugaros, matydavau, kaip jis slankioja po pilvą. Supratau, kad nebegalima nekreipti dėmesio“, – ligos pradžią prisimena R. Rojienė.
Ji paskambino Klaipėdoje gyvenančiai šešeriais metais vyresnei seseriai Loretai Tallat-Kelpšienei. Abi apėmė panika, tačiau delsti nebuvo kada. Kartu nulėkė pas šeimos gydytoją. Tą pačią dieną Rasai buvo atliktas tyrimas ultragarso aparatu: auglys, o metastazės jau kepenyse.
Bandydami sušvelninti situaciją medikai nesakė, kad tai auglys, įvardijo „darinys“. Bet abi suprato, kas tai. Metastazių šiaip sau neatsiranda.
Tą dieną ligoninėje seserys išliejo upelius ašarų. „Nebuvau naivuolė, bet guodžiausi, kad tai – lengva vėžio forma. Visą savaitę mane tyrė Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Auglys tūnojo pilvo taukinės zonoje. Mane operavo chirurgas onkologas Evaldas Augustinas Pagojus. Kepenyse atrado kelias metastazes ir jas pašalino. Po mėnesio sulaukiau atsakymo: labai retai pasitaikanti liga – lejomiosarkoma. Labai agresyvus vėžys, ketvirta stadija“, – dabar ramiai pasakoja Rasa.
Tuomet sužinojusi diagnozę ji nebuvo tokia rami. Raudančią seserį Loreta įsisodino į automobilį ir nuvežė į Kretingos pranciškonų vienuolyną.
Ji priešinosi, nenorėjo su niekuo bendrauti, bet Loreta pasakė, kad jai pačiai reikia pagalbos. O paskui supažindino Rasą su pranciškonų vienuoliu broliu Evaldu ir paliko juos vienu du. „Esu už tai jai labai dėkinga. Pati nebūčiau pasiryžusi tokiam žingsniui. Tuo metu buvau pikta ant viso pasaulio ir ant Dievo – maniau: už ką man, ką blogo padariau? Brolis Evaldas padėjo man rasti atsakymus – nuoširdžiai pasišnekėjome, išsiverkiau, išliejau pyktį ir nusiraminau. Nušvito suvokimas, kad dar nėra taip blogai, kad visa tai – ne bausmė, gal net dovana. Išėjau iš vienuolyno patikėjusi stebuklu, užsidėjusi rožinius akinius“, – Rasos balse jokios nuoskaudos, o veidą dažnai nušviečia šypsena.
Abi moterys nuvažiavo tiesiai į kuriamą Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Čia užuovėjos ieško sergantys vėžiu ir jų artimieji. Rasa ir Loreta ilgai kalbėjosi su šio centro direktore Aldona Kerpyte, įveikusia vėžį, ir iškart tapo šio centro savanorėmis.
Dizainerio diplomus turinčios seserys padėjo įrengti terapijos centro patalpas, kurti interjerą ir baldus. Iki ligos Rasa dirbo dizainere uostamiesčio baldų įmonėje „Gobana“.
R. Rojienė padėjo rengti leidinius sergantiesiems vėžiu, parašė keletą rašinių. Vienas jų – kaip moteriai atlaikyti chemoterapijos procedūras ir jų metu atrodyti patraukliai.
„Man skyrė pačią stipriausią chemoterapiją. Vienintelis gydymas mano situacijoje buvo operacija, o chemoterapija – bandymas išlošti laiko. Sužinojau, jog turiu tik penkis procentus galimybių iš šimto, kad liga bus sustabdyta, ir trisdešimt procentų, kad situacija liks tokia, kokia yra. Tie procentai leido suvokti visą realybės sudėtingumą“, – kalbėjo Rasa.
Pirmuosius chemoterapijos seansus ji atlaikė be didesnių fizinių kančių. Labai stengėsi valyti organizmą – kasdien su seserimi pajūriu ir parkais nužingsniuodavo apie penkiolika kilometrų, išgerdavo po penkis litrus vandens.
Rasa tik iš pradžių domėjosi savo liga, skaitė visą įmanomą literatūrą. Tačiau suvokusi, kad nuo neigiamos informacijos tik dar labiau jaudinasi, nusprendė nebeskaityti to, kas susiję su jos liga: „Visiškai atsidaviau medikams ir dvasininkams, o sesuo liko tarsi viską sugerianti kempinė“. O paskui pačiai Rasai teko auklėti Loretą, kad ji nesveikai atrodo, pamiršta pasidažyti, pasirūpinti savo išvaizda. Sesuo ir Rasos vyras Paulius nuolat domėjosi jos liga, sekė visus pokyčius, ieškojo gydymo būdų, o jai likdavo daugiau laiko dvasiniams dalykams, meditacijai.
Moteris įsitikinusi, kad tokioje situacijoje ligoniui svarbiausia – ramybė, nes vėžines ląsteles suaktyvina stresas, nuovargis, pyktis.
Nuo chemoterapijos Rasai nuslinko plaukai. „Tai žinojau ir buvau su tuo susitaikiusi. Iš anksto prisisiuvau stilingų skarelių ir jas ryšėjau. Mane net gatvėje stabdydavo ir klausinėdavo, kur tokias perku. Moterys net neįtardavo, kad sergu vėžiu. Apie skareles išleidau specialų lankstinuką su pamokėlėmis, kaip jas siūti. O kai iškrito antakiai ir blakstienos, ištiko šokas. Bet neilgam – blakstienas juk galima prisiklijuoti“, – juokavo Rasa.
Kad ir kaip blogai jausdavosi, net drebėdama iš silpnumo ji rytais lipdavo iš lovos, pasipuošdavo, pasigražindavo – siekė atrodyti kuo sveikesnė ir sau, ir vyrui, ir kitiems artimiesiems. Tikėjo, kad atrodydama sveikesnė ilgiau ir gyvens.
Moteriai net nekilo minties, kad dėl ligos ją gali palikti dvejais metais vyresnis vyras Paulius, su kuriuo tuomet jau buvo pažįstami septynerius metus, o prieš metus susituokę.
Paulius ją lepino, stengėsi suteikti gerų emocijų, jie automobiliu dažnai keliaudavo po Lietuvą, mėgavosi gyvenimu.
„Gydydamasi ieškojau savo vidinių problemų, stengiausi gyventi be pykčio. Nusprendžiau, kad reikia valyti sielą. Paprašiau brolio Evaldo, kad jis išmokytų krikščionių meditacijų, nenorėjau remtis kitais tikėjimais. Kai būdavo sunku, su vyru ir broliu Evaldu medituodavome ant Minijos skardžio. Pasisemdavau gerų emocijų. Manydavau, esu tokia laiminga šiame gyvenime, dar ne laikas iškeliauti“, – prisimena Rasa.
Kartais atplaukdavo ir kitokių minčių – pamačiusi parduotuvėje patinkančius batelius pagalvodavo: o jei mirsiu? Bet tokias mintis greitai vydavo į šalį ir puošdavosi. Tuomet iš spintos išmetė visus juodus drabužius ir tokių nevilki iki šiol.
Ji lankėsi ir pas egzorcistą kunigą Arnoldą Valkauską. „Jaučiau, kad reikia išsivalyti sielą – atsikratyti sukaupto pykčio, sau atleisti. Prieš tai atlikau viso gyvenimo išpažintį“, – prisipažino R. Rojienė.
Iki užklumpant ligai ji nedažnai užsukdavo į bažnyčią: kaip ir dauguma bendraamžių, per Velykas ir Kalėdas. „Suvokiau, kad man reikia stebuklo. Kai labai bijai, reikia ko nors neapčiuopiamo. Į būrėjas kreiptis neketinau. Labai daug ramybės atradau maldose, meditacijose. Per vieną maldos devintadienį užklausiau Šventojo Rašto, ar pasveiksiu. Tuomet atsiverčiau atsitiktinį Šventojo Rašto puslapį. O ten buvo istorija apie vieną Jėzaus mokinį, kuris pas jį atvedė mirtina liga sergantį brolį. Ir Jėzus jį pagydė. Net šiurpuliai perbėgo per visą kūną“, – prisimena vilties suteikusį įvykį Rasa.
Prieš chemoterapijos procedūras ji taip pat melsdavosi, atlikdavo išpažintį.
Abi seserys važiavo į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą, konsultavosi, kokį dar gydymo būdą būtų galima išbandyti. Jos pastebėjo, kad ir mokslininkai teigė, jog susirgus labai svarbu žmogaus psichologinė ir dvasinė būsena. „Ir meilė puikiai gydo“, – sakė Loreta, o jai antrina Rasa.
Ji prisimena, kad su vyru seniai svajojo apie vaikus, o po vestuvių negalėjo pastoti. „Man sakė, kad pastoti po chemoterapijos beveik neįmanoma. O po šių procedūrų praėjus trims mėnesiams sužinojau, kad laukiuosi. Ir džiaugsmas, ir panika. Tuo metu mano liga buvo remisijos stadijos. Suvaldyta. Bet pasigirdo kalbų – organizmas užnuodytas, kas bus vaikui. Nulėkiau pas brolį Evaldą pasiguosti. O jis juokėsi – juk meldeisi, štai tavo maldos ir išklausytos. Supratau – įvyko stebuklas“, – džiaugsmo neslėpė R. Rojienė.
Nė vienas medikas nesiūlė nutraukti nėštumo, nors vėliau kai kurie prasitarė, kad abejojo sėkme. Juk klastinga liga galėjo atsinaujinti bet kada.
Rasa baiminosi, kad tai neatsitiktų iki septintojo nėštumo mėnesio, kai jau galėtų gimdyti. Aštuntą mėnesį atliekant tyrimą ultragarso aparatu paaiškėjo, kad liga atsinaujino. Moteris atsidūrė Kauno klinikose, Nėščiųjų patologijos skyriuje.
Per gydytojų konsiliumą ne vienas stebėjosi, kaip ji ne tik vis dar gyva, bet dar ir laukiasi, net nusprendė patikrinti diagnozę. Bet išvados buvo tos pačios.
Užpernai rugpjūčio 14-ąją gimė Lukas – trimis savaitėmis anksčiau, negu buvo planuota. Moteris gimdė pati. Mažylis svėrė 3 kilogramus ir 210 gramų. Visiškai sveikas auksaplaukis berniukas. „Tai tikras stebuklas. Mėnesį jį pati maitinau, tuomet tyrimai – liga vėl paūmėjo. Vėl operacija, vėl pjaustė kepenis. Tikėjosi, kad jose aštuoni vėžio židiniai, bet jų buvo daugiau, ir nepavyko visų pašalinti chirurginiu būdu. Vėl chemoterapija. Vėl nuslinko plaukai. Fiziškai buvau labiau išsekusi. Ėmė kilti votys, visokie pūliniai. Buvo sunku. Teko samdyti auklę – su kūdikiu vienai buvo nelengva“, – Rasa pasakojo ramiai, tarsi kalbėtų ne apie save.
Po chemoterapijos rezultatai nebuvo tokie geri kaip pirmą kartą. Tuomet abi seserys išvažiavo į Vilnių pas imunologijos specialistus. Jos išsiaiškino, kad Santariškių klinikose iš ligonio kraujo išskiriamos imuninės ląstelės ir iš jų pagamintomis vakcinomis stiprinama imuninė sistema.
Šis gydymo metodas brangus ir Ligonių kasų nekompensuojamas. Be to, jis nebuvo taikytas tokiu atveju kaip Rasos – nebuvo aišku, kiek tai gali padėti.
R. Rojienė išprašė, kad ją gydytų eksperimento tvarka. Medikai sutiko – gydymas kainavo perpus pigiau – septynis tūkstančius litų (2 tūkst. eurų). „Verta rizikuoti, net jei tai kainuotų ir brangiau, jeigu tik gali. Imuninis gydymas veikia lėtai, tačiau liga aprimo, stabilizavosi. Birželį vėl laukia tyrimai. Per tuos trejus metus, kai sergu, atsirado naujų gydymo metodų. Kiekvieni metai man suteikia vis daugiau galimybių, – R. Rojienei netrūksta optimizmo. – Turiu nuostabią šeimą, nuostabų gydytoją chemoterapeutą Alvydą Česą, turiu nuostabų dvasininką, nuostabią sesę, mamą, daug bičiulių iš Onkologijos centro. Nebuvo minčių, kad galiu mirti.“
Anksčiau į Rasos giminę vėžys nebuvo įsisukęs. Tačiau užpernai vasarą gimus Lukui staiga kraujo vėžiu susirgo Rasos tėtis. Liga buvo jau ketvirtos stadijos. Chemoterapija atrodė sėkminga, bet po metų liga staiga atsinaujino ir pernai lapkritį 83 metų vyras mirė.
R. Rojienės manymu, onkologinių ligų užklupti žmonės, klausydamiesi kitų patarimų ir skaitydami literatūrą, kartais imasi pernelyg daug gydymo būdų – bėga ir pas burtininkus, ir pas žolininkus – ir visokiais eksperimentais galbūt per daug išvargina savo organizmą. Reikėtų daugiau pasitikėti specialistais. Ji stengiasi laikytis rekomendacijų – renkasi tik šviežią suderintą maistą, valgo po truputį, sumažino mėsos patiekalų, geria daug vandens, laiku eina miegoti. Jos manymu, taip turėtų gyventi ir sveikieji. „Turi save reguliuoti, bet kartais taip norisi nutrūkti. Kartais truputį saldumynų suvalgau, išgeriu taurę vyno“, – lyg teisinosi trejus metus su sunkia liga kovojanti moteris.
Ji pripažino savo istoriją pasakojanti tikėdama, kad ji ką nors įkvėps gyventi. „Būna stebuklų, privalau gyventi laimingai. Liko metai ar dveji, bet jei užsidarysi tarp keturių sienų ir verksi, kiek gražių dienų, bendravimo džiaugsmo su artimaisiais ir draugais prarasi. Geriau padaryk tą savo likusį gyvenimą kiek galima geresnį. Veik, keliauk, pildyk svajones“, – ragino nenuleisti rankų Rasa.
Ji planuoja vasarą su šeima važiuoti atostogauti į Zarasus, gal dar kur nors nukakti.
Ir anksčiau jau sirgdama ji nelaukdavo tyrimų išvadų, o gyvendavo šia diena ir pirkdavo kelionių bilietus. Per tuos trejus metus Rasa buvo nuskridusi į Norvegiją, Italiją, Turkiją, Didžiąją Britaniją, Maroką.
Gegužės 17-ąją R. Rojienė su seserimi Loreta vėl dalyvavo pranciškonų vienuolių organizuojamame tradiciniame „Vilties bėgime“ Klaipėdos gatvėmis, taip palaikydamos ir sergančius onkologinėmis ligomis, ir jų artimuosius.
Pirmą kartą prieš trejus metus tris trasos kilometrus Rasa įveikė pėsčiomis. Tuomet po chemoterapijos jautėsi silpnokai.
„Kartais pasvajoju apie antrą vaiką, bet gal dar ne laikas. Užsinorėjau šuns. Toptelėjo: jei kas nors blogo nutiktų, vyras liktų su vaiku, katinu ir šunimi. Bet tą mintį greitai nustūmiau – negi dabar turiu planuoti savo mirtį? O gal gyvensiu iki pat senatvės“, – viliasi Rasa, o jos veidą nušvietė plati šypsena.
R. Rojienės namuose linksmai laigė prieš mėnesį nusipirkta anglų kurtų patelė Bitė.

Prie pranciškonų prisijungė ir dizainerė
Prieš 8 metus Klaipėdoje prasidėjęs „Vilties bėgimas“ išaugo į „Vilties miesto“ renginių ciklą, kurio tikslas – solidarizuotis su sergančiais onkologinėmis ligomis, kviesti geros valios žmones paremti Šv. Pranciškaus onkologijos centro veiklą, skirtą onkologinių ligonių ir jų artimųjų vilčiai nuspalvinti.
Šiais metais prie šios socialinės iniciatyvos prisidėjo ir vilnietė dizainerė Julija Janulaitytė. Jai kartu su broliu Benediktu kilo mintis sukurti nuotraukų, kuriose nusifotografuotų serganti sunkia liga moteris ir jos draugė, sesuo ar mama, seriją.
Fotografė Reda Mickevičiūtė užfiksavo poras su „Julia Janus“ pavasario kolekcijos drabužiais. Stilistės Ugnė Ežeriskaitė ir Monika Briunytė moteris papuošė taip, kad pažiūrėjus į nuotraukas sunku atspėti, kuri iš jų yra ligonė.
„Šiuo projektu norime pabrėžti, kad nesvarbu, kiek mums liko gyventi, – trys mėnesiai ar trisdešimt metų, svarbiausia kiekvieną dieną gyventi visavertiškai“, – sakė „Julia Janus“ kūrybos vadovė.
„Vilties miesto“ idėjos autorius brolis Benediktas Jurčys pritarė: „Mūsų tikslas – sugrąžinti į visuomenę onkologinius ligonius, pasveikusius dvasiškai ir psichologiškai. Onkologijos centre gali susitikti žmonės, įveikę vėžį, o centro paslaugas gauti nemokamai.“

Optimistiškai nusiteikę ir medikai
Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas Alvydas Česas: „Minkštųjų audinių sarkomos pasitaiko nedažnai – 2-3 procentai visų piktybinių navikų. Palangiškė R. Rojienė šia liga susirgo labai jauna, o dažniausiai suserga maždaug penkiasdešimties metų sulaukę ir vyresni žmonės. Šiuo atveju diagnozė šiek tiek gąsdino, nes jaunus žmones ši liga, jei jau būna išplitusi, puola dar agresyviau.
Pastebėti šią ligą anksčiau buvo nelengva. Šįkart minkštųjų audinių sarkoma lokalizavosi kepenų vartų srityje iš jungiamojo audinio latakų. Kol neatsiranda skausmų, spaudimo reiškinių ar didžiulio darinio, kuris pradeda trukdyti gyventi, gulėti ant šono ar pilvo, kol žmogus nepagelsta, nieko neįtarsi.
Ši ligonė apčiuopė pakitimus pilve, jautė pilvo skausmus. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ji buvo išoperuota, pašalintas auglys, atlikta kepenų rezekcija – pašalinta dalis kepenų su metastazėmis.
Po kiek laiko pacientei skirta chemoterapija, nes liga labai greitai pažeidė ir likusią kepenų dalį. Paprastai tokia agresyvia minkštųjų audinių sarkomos forma susirgę žmonės gyvena neilgai. Tačiau tinkamai sudėliojus gydymo programą, taikant visus naujausius galimus gydymo metodus, galima suteikti šansą pacientui gyventi, padaryti gyvenimą kokybišką ir net nugalėti ligą.
Mūsų parinktas gydymas – chemoterapija davė efektą, išnyko metastazės. Per tą remisijos periodą, kuris truko 13 mėnesių, pacientė net susilaukė sveiko vaikelio. Tačiau liga vėl sugrįžo.
Vėl atnaujintas chemoterapinis gydymas, po kurio konstatuota dalinė remisija, o po to multidalykinės komandos sprendimu mūsų ligoninėje pašalintos likusios metastazės iš kepenų.
Tačiau remisija nebuvo labai ilga. Sarkomai atsinaujinus vėl kepenyse, gydytojų konsiliumas nusprendė siųsti pacientę į kepenų transplantacijos centrą. Jame buvo priimtas sprendimas, kad kepenų transplantacija šios ligos atveju negalima.
Pacientei Klaipėdos universitetinėje ligoninėje pradėtas gydymas chemoterapija į kepenų arterijas ir mikrosferų dalelėmis. Gydymo etapas baigtas pasiekus labai gerų rezultatų. Šiuo metu konstatuojama dalinė remisija jau ilgiau nei 7 mėnesius.“

„Lietuvos rytas“


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Ana 2019-09-24 22:02 (anaderw@gmail.com / IP: 37.57.56.191)
Mano vyras buvo atmestas po 5 santuokos metų vien dėl to, kad dar viena moteris, o jis paliko mane ir vaiką kentėti. Vieną dieną, skaitydamas internete, pamačiau įrašą, kaip šis rašybos keitiklis šiuo adresu Akwukespiritualtemple@gmail.com gali padėti moteriai susigrąžinti savo vyrą. Aš jam atsakiau į jo el. Pašto adresą ir jis man pasakė. kad moteris prakeikė mano vyrą ir jis man pasakė, kad jis man padės ir po 3 dienų, kai turėsiu savo vyrą. Aš tikėjau juo dėl mandagaus požiūrio ir nuoširdumo, ir šiandien džiaugiuosi galėdamas pranešti jums visiems, kad šis burtų žinovas turi galią sugrąžinti mėgėjus, nes dabar džiaugiuosi savo vyru.

ogunamen 2019-08-06 14:15 (ugbegundenger@gmail.com / IP: 64.190.115.63)
Aš esu puikus OGUNAMENAS iš UZEBU žemės („The Magic Man“) Karališkasis UZEBU gydytojas .. Ko tu nori ?, Aš galiu padaryti jus turtingu, sugrąžinti jūsų ekspediciją, ex_wife, ex_boyfriend arba mergina tik tuo atveju, jei jūs susisiekite su manimi šiandien. Jei kyla problemų dėl šių dalykų: (1) Jei norite savo buvusio nugaros (2) jei visada turite blogų svajonių. (3) Norite būti paaukštintas savo kabinete. (4) Jūs norite, kad moterys / vyrai bėga paskui jus. (5) Jei norite vaiko. (6) Jūs norite būti turtingi be jokios aukos (7) Norite pririšti savo vyrą (žmoną) amžinai. (8) Jei jums reikia galios ir žavesio, norint laimėti bet kurią teismo bylą (9) Dvasinė pagalba Dievo žmonėms (10) Jei reikia, darykite, kaip sakau, rašybą (11) Jei jums reikia įsakymo signalo (12) Jei jums reikalinga finansinė pagalba. (13) Žolelių priežiūra (14) Jei negalite patenkinti savo žmonos sekso noro dėl žemos erekcijos. (15) Jei sergate ŽIV ir bet kokia ligos rūšis (16) Pavogtų daiktų grąžinimas * Nuosavybės ir verslo apsauga (17) Diabetas * Nesėkmė * Insultas * Verslo plėtra (18) sekso užsiėmimas sapne * dvasinis vyras / žmona (19) nėštumo problemos * Moterys, turinčios mėnesinių problemų. (20) tokių narkotikų, kaip kokainas, pristatymo žavesys, (21) galia įsigyti vizą ir keliauti į užsienį, o baltosios moterys gali mylėti ir duoti tau pinigų ir t. {ugbegundenger@gmail.com}

AMANDA BELLA 2019-03-07 16:40 (stanlookman@gmail.com / IP: 185.195.200.76)
Ši žinutė skirta tiems, kurie yra širdžiai susijaudinę, nes jų žmona ar vyras paliko juos, aš žinau, kaip jis jaučiasi, nes buvau kai jaučiatės taip pat, kaip jūs, todėl noriu jums rekomenduoti šį galingą meilės rašybos ratuką, vadinamą dr. Perfect kas gali sugrąžinti jūsų žmoną ar vyrą per 24 valandas, atsiųskite jam el. laišką adresu gethelp05@gmail.com WhatsApp +2348147400259

AMANDA BELLA 2019-03-01 00:03 (stanlookman@gmail.com / IP: 77.68.89.143)
Su tiek daug mano širdies aš čia noriu pasakyti, kaip dr. Ilekhojie išgelbėjo mano santuoką nuo skyrybų. Aš ir mano vyras turėjo tam tikrą nesusipratimą, ir tai, kad mano vyras ieškojo a skyrybų. Taigi aš neturiu kito pasirinkimo, kaip eiti į internetą, kad galėčiau ieškoti mano problemos sprendimo. Ilekhojie informacija ir apie tai, kaip jis padėjo daugeliui žmonių atkurti santykius. Aš susisiekiu su dr. Ilekhojie ir per mažiau nei 48 valandas mano vyras nutraukė santuokos nutraukimo dokumentus. Dabar aš ir mano vyras gyvena kartu ramybėje ir harmonijoje ačiū Dr.Ilekhojie už tai, kad išgelbėjo mano santuoką nuo suskaldymo, susisiekite su juo: gethelp05@gmail.com

Taip pat skaitykite

Savaitgalį Palangos sporto centro jaunosios krepšininkės, gim. 2006 m. ir jaunesnės, dalyvavo turnyre Tukums (Latvija) „Baltais Cup 2018“. Palangiškės žaidė prieš Tukums (45:36), Rygos VEF (24:38), Latvijos čempiones Rygos BJSS (20:35), Estijos čempiones Talino Kalev (15:22). Iškovojusios vieną pergalę, kurorto atstovės liko ketvirtos. Dalyvavimas...


Dabar jau net sunkoka žodžiais nusakyti nuotaikas ir potyrius iš 1990–1991 metų Laiko karuselės Palangoje ir Klaipėdoje. Ką ten karuselės! Kosmonautų rengimo centro centrifūgos, į kurią veiksmu panaši gal ir visiems žinoma skalbyklė. Ėjom, bėgom, žvalgėmės, smalsavom, kalbėjom... Užsirašinėjom. Stebėjom ir pamažiukais nebesistebėjom, nes daug kas, jei ne viskas...


Palangiškė Rasa Rojienė (31 m.) paneigė visas medicinos vadovėlių tiesas – ketvirtos stadijos vėžiu susirgusiai moteriai gydytojai prognozavo tik kelis mėnesius gyvenimo, bet ji jau ketvirtus metus džiaugiasi kiekviena išaušusia diena, o užpernai net pagimdė sveiką sūnų. „Man sakė, kad liko gyventi nedaug. Bet nereikia planuoti savo mirties. Yra prognozės ir...


Šį mėnesį minime palangiškės Emilijos Černeckienės (1915–2012) – tautodailininkės, vienos geriausių Lietuvos audėjų – šimtmečio jubiliejų.


Praėjusį sekmadienį Sveikatingumo ir sporto centro VšĮ „Mirmidonas“ sportininkai, kartu su kolegomis iš Klaipėdos MMA-BJJ FIGHT CLUB „LUTADOR“ sportininkais, dalyvavo Braziliško džiudžitsu seminare, kurį vedė „Fighter House/Roger Gracie Academy Kaunas“ treneris-kovotojas Donatas Uktveris. Jis yra šių metų Europos brazilų...


Išgirdus vėžio diagnozę ne vienam nusvyra rankos, nes ji neretai prilyginama mirties nuosprendžiui. Šios diagnozės baimė, o neretai ir tai, jog ligos pradžioje pacientas nejaučia jokių simptomų, yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės vengia laiku kreiptis į medikus, pasitikrinti. Tačiau neretai šią klastingą ligą galima įveikti. Medikai tvirtina, jog laiku...


„Vienuoliktas Dievo įsakymas – nerūkyk. Kitaip gali išgirsti tokį gydytojo klausimą: „Ką pjaunam – balso stygas ar galvą?“ – sako kaunietis Alfredas Jankūnas, kuris šį klausimą išgirdo prieš penkiolika metų. Iki šio klausimo dar ketverius metus, po to, kai vyriškiui buvo diagnozuotas gerklų vėžys, jam teko...


Praėjusio antradienio popietę prie Vytauto g. 170 stūksančio apleisto buvusių fizioterapijos gydyklų pastato, kurio angas, kiek jos bebūtų užkalamos, nuolat „prasikrapšto“ tiek neturintieji kur gyventi, tiek „smalsus“ Palangos jaunimas, rastas mirusios moters kūnas.


Rugsėjo 15-oji – Tarptautinė kovos su prostatos vėžiu diena. Šią dieną yra skatinama atkreipti dėmesį į padažnėjusius vyrų prostatos ligų atvejus – šia liga serga kone kas trečias vyresnis nei 50 metų vyras. Klaipėdos universitetinės ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas Raimundas Venckus kviečia vyrus, kuriems virš 50 metų, nepabūgti kasmet atvykti urologo...


Sėkmingas palangiškės startas Korėjoje

Romualdas RIMA, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Senosios gimnazijos dešimtokė Emilija Rukšėnaitė vis dar gyvena įspūdžių, kuriuos parsivežė iš Pietų Korėjos, nuotaikomis. Praėjusių metų gruodžio pradžioje mergina dalyvavo  Pietų Korėjoje  Changwon mieste vykusioje 5 – ojoje tarptautinėje jaunimo mokslo olimpiadoje. Palangiškė buvo viena iš šešių šalies moksleivių, atstovavusių Lietuvą.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius