P. Sangavičius ir V. Sangavičienė su šių metų Lietuvos čempionais bei prizininkais S. Skripčenko ir E. Jonikaite.

P. Sangavičius ir V. Sangavičienė su šių metų Lietuvos čempionais bei prizininkais S. Skripčenko ir E. Jonikaite.

Paulius Sangavičius: „Geras šokis turi būti panašus į jūros šėlsmą“

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012 10 22

„Ar geras šokis turi būti panašus į jūros šėlsmą? Labai jau poetiškai pasakyta. Šokis turi būti visoks“, – nusišypsojo sužinojęs pagrindinę mūsų pokalbio temą tarptautinės kategorijos teisėjas, Lietuvos sportinių šokių federacijos viceprezidentas, Palangos moksleivių klubo sportinių šokių kolektyvo vadovas Paulius Sangavičius.

Šokti pradėjo nuo keturiolikos
P.Sangavičius pramoginiais šokiais susidomėjo gana vėlai, būdamas jau keturiolikos metų. Kaip pats prisipažįsta, šokti į tuometinius Kauno pionierių rūmus jį pakvietė mergaitė. „Tada dar nebuvo tradicijų, nebuvo populiaru pradėti lankyti šokius nuo ankstyvos vaikystės, nors Kaune pramoginiai šokiai buvo tikrai žinomi. Ir tie mano keturiolika metų tiems laikams buvo normalu. Beje, kai mes su partnere pasiekėme aukštų rezultatų, tapome jauniausia aukščiausios klasės pramoginių šokių šokėjų pora tuometinėje Tarybų Sąjungoje, – prisimena P.Sangavičius, pridūręs, jog tada, kai pasiekti pirmieji solidūs laurai, jam buvo aštuoniolika. – O dabar aukščiausios klasės poros šoka jau jaunimo lygoje, o ir pats šokio lygis yra pasiekęs aukštumų: vaikai šoka geriau negu tada aukščiausios klasės šokėjai“.
Dabar gi vaikai pradeda šokti labai anksti – penkerių-šešerių metų. Net darželiuose trijų ketverių metų vaikučiai mokomi šokio, bet tai daugiau žaidimo forma: tam tikrų judesių, koordinacijos lavinimas. Tačiau tai nėra blogai, nes viskas vėliau praverčia. Ilgamečio šokio pedagogo nuomone, geriausia šokio pradėti mokytis nuo šešerių metų.

Nuo mechanikos prie choreografijos
Beje, pats choreografas ne iškart pasirinko šią specialybę. Šokis buvo jo hobis, ir iš pradžių su šiuo pomėgiu jis savo ateities nesiejo. Baigęs vidurinę mokyklą, kurioje buvo dėstoma, kaip tada sakyta, sustiprinta matematika, chemija bei fizika, jis įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti mechanikos prietaisų. Ir šoko instituto pramoginių šokių kolektyve „Viesulas“. Tik likus pusmečiui iki studijų pabaigos jis apstulbino tiek savo dėstytojus, tiek tėvus, nusprendęs mesti tiksliuosius mokslus ir pereiti į tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Choreografijos katedrą.
„Kodėl iš pat pradžių nesirinkau choreografijos? Gal todėl, kad nelabai ir žinojau tokią specialybę esant. Tikriau, žinoti žinojau, tačiau tada choreografai labiau orientuodavosi į liaudies šokius, šiek tiek į klasikinį baletą, o tai – ne mano sritys, nes buvau pramoginio – dabar vadinamo sportiniu – šokio atstovas. Juolab turėjau pavyzdį, kaip galima hobį derinti su darbu: mano šokių vadovas Petras Janulevičius pats buvo inžinierius, dirbo Jonavos „Azote“. Tai ir aš galvojau: būsiu inžinierius, o vakarais galėsiu atsiduoti savo pomėgiui. Tačiau paskui supratau, kad taip „dalintis“ neįmanoma. Kaip ir nebuvo įmanoma „dalintis“ tada, kai vienu metu dirbau Palangos Kultūros skyriaus vedėju – neįmanoma gerai dviejų darbų atlikti. Ir rimtesni pasiekimai su šokių kolektyvu bei poromis prasidėjo tada, kai išėjau iš Kultūros skyriaus. O grįžtant prie studijų – dabar tiksliai nepasakysiu kuriame kurse viena mano kolegė, su kuria kartu dirbau asistentu, davė mintį studijuoti choreografiją. Skaistė Idzelevičienė, įkūrusi pramoginių šokių specializaciją Choreografijos katedroje, pristatė mane katedros vedėjui profesoriui Juozui Gudavičiui, ir jis pasiūlė pereiti į antrąjį kursą“, – pasakojo P.Sangavičius.

Visa patirtis praverčia
Perėjęs studijuoti choreografijos, P.Sangavičius šoko iškart trijuose tuometės konservatorijos šokių kolektyvuose: liaudies šokių ansamblyje „Vėtrungė“, istorinių šokių ansamblyje „Saltanda“, sportinių šokių kolektyve „Žuvėdra“, kurio parengiamųjų grupių vadovu tapo dar studijų metais ir dirbo dar keletą metų po jų. Kiek patirtis liaudies šokių ir istorinių šokių kolektyvuose pravertė pramoginių šokių atstovui?
„Visa choreografijos patirtis reikalinga tiek sportinių šokių, tiek ir kitų sričių choreografams. Patirtis labai įdomi. Pamenu, kai tik pradėjau galvoti apie tai, kad reikėtų pereiti į Klaipėdą, nuėjau pažiūrėti į Kauno kultūros dienas atvažiavusios „Vėtrungės“ pasirodymo. Ir kažkaip kitomis akimis viską pamačiau: išvydau šokio, jo piešinio, jo ypatingos technikos bei kuriamos scenoje nuotaikos grožį. O kai įstojau – vyrukų visada būdavo mažiau nei merginų – tai tiesiog teko „Vėtrungėje“ – kuri drąsiai galėjo konkuruoti su „Lietuva“ – šokti. O „Saltanda“ – ji tada tik kūrėsi, ir aš nuo pirmų dienų joje šokau. Ir baigęs konservatoriją joje dar apie trejetą metų šokau, ir programų vedėju buvau. Beje, buvau tas žmogus, kuris šoko absoliučiai visus „Saltandos“ numerius. Ką ji davė – tam tikrą laikyseną, tam tikrą nuotaikos, istorinio šokio žavesio supratimą, tam tikras manieras ir vidinį pasaulį. Ir, žinoma, kaip choreografui – šokio žingsnių, judesių. Na, o „Žuvėdra“ – tada jos tokios, kokia yra dabar, nebuvo. Ji turėjo savo koncertinę programą, numerius, kuriuos puikiai statydavo S.Idzelevičienė, ir kuriuose šokau. Dabartinė „Žuvėdra“ gimė kiek vėliau“, – pasakojo P.Sangavičius.

Pramoginiai ar sportiniai?
Seniau šokiai, kuriuos šokdavo ta pati „Žuvėdra“, buvo vadinami pramoginiais, dabar sportiniais. Kodėl? „Pramoginių šokių pavadinimas nebuvo labai geras. Tikslus pavadinimas, pavyzdžiui, Europos šokių būtų baliniai šokiai, o dar yra Lotynų Amerikos šokiai. Čia sovietų laikais buvo nuspręsta juos visus pavadinti pramoginiais šokiais. Ši sąvoka nebuvo labai tiksli: visur kitur pasaulyje vadinama arba baliniai šokiai, arba Lotynų Amerikos šokiai, be jokio apibendrinimo. Tačiau visų šokių pagrindas – varžybos, o tai – konkurencija, krūviai didėja, atsiranda taisyklės ir visos varžybų organizacijos išraiška labiau panaši į sporto rungtynių, tad gal iš dalies todėl buvo nuspręsta pervadinti sportiniais šokiais, ir tai, ko gero, tiksliau atspindi esmę, nei pramoginių šokių sąvoka“, – svarstė tarptautinės kategorijos teisėjas, priminęs, kad vienose šalyse sakoma „sportiniai šokiai“, kitose – „šokių sportas“. Kodėl? Matyt, atsižvelgiant į tai, kur ko daugiau esama: sporto ar meno. Beje, kaip paminėjo choreografas, tik anglai nepripažįsta sportinių šokių termino: šokis esąs tiesiog šokis.
O savo auklėtiniams P.Sangavičius kurį terminą labiau akcentuoja: sporto ar meno? „Mes esame tos kartos žmonės, kurie manome, kad negalime būti vien sportininkai. Ir mes šokome, ir mūsų auklėtiniai – tam tarpe ir mūsų kolektyvo – šoka meniškiau ir dvasiškiau, ir drįstu teigti, tuo išsiskiria iš kitų kolektyvų ir kitų porų, iš to konteksto, kuris dabar vyrauja. Tačiau jeigu imtume aukštos klasės poras, tai ten turi būti 50 proc. sporto ir 50 proc. meno. Nes jeigu nukrypsi vien į sportą ir nebus to mini spektaklio, tai tokios poros paprasčiausiai nieko nelaimės“, – įsitikinęs choreografas.

Augina čempionus
Prakalbus apie savuosius auklėtinius, P.Sangavičius visų pirma akcentavo ne choreografijos subtilybes, o tai, kad repeticijos su grupe vykstančios iki šešių valandų. Šokami ir baliniai šokiai, ir Lotynų Amerikos šokiai. Ir vienam šokiui – o programą sudaro dešimt jų – laiko nelabai lieka. Viskas turi būti labai gerai apskaičiuota, metodiškai sudėliota, kad būtų galima pasiekti rezultato ir konkuruoti su geriausiais klubais Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje. Ir visokiems pasižaidimams – tarkim, įvesti tam tikrus liaudies šokio ar istorinio šokio akcentus – laiko praktiškai nelieka. Nebent stovyklų, kurios rengiamos kasmet, vakaronių ar kitų renginių – ar trenažų – metu naudojami klasikinio ar liaudies šokio elementai.
O kokie šie metai buvo P.Sangavičiaus auklėtiniams? Gal pavyko pakartoti 2009 m. pasiekimus, kai choreografo mokiniai Sergejus Skripčenko ir Goda Zajauskaitė pasaulio sportinių šokių varžybose laimėjo ketvirtąją ir trečiąją vietas, ir net penkios jo ir žmonos parengtos poros Lietuvos čempionatuose pateko į finalą, tapo nugalėtojais arba iškovojo prizines vietas, pateko į Lietuvos rinktinę? „Ne, tokių aukštų rezultatų nepakartojome, tačiau turime kuo pasidžiaugti. Tas pats šokėjas, kuris 2009-aisias skynė laurus Lietuvoje ir Europoje, S.Skripčenko, tiesa, nuo praėjusių metų šokantis su kita šokėja Eidvile Jonikaite iš Kretingos – dalyvavo aukščiausio lygio varžybose Lietuvoje vykusiame čempionate jaunimo grupėje su balinių šokių programa, jie užėmė antrąją vietą, dešimties šokių programoje tapo nugalėtojais, o rugsėjo mėnesį vykusiame klasikinių šokių pasaulio čempionate pasiekė, kaip aš vadinu, programą „minimum“ – pateko į ketvirtfinalį ir iš 66 porų užėmė 22 vietą“, – sakė P.Sangavičius.
Choreografas paminėjo ir tai, kad šią porą, kuri pradėjo šokti rudenį, o jau vasarį šalies čempionate lipo ant aukščiausiųjų pakylos laiptelių, lydėjo visokios kliūtys ir nesėkmės: „Baltijos“ mokyklos salė, kurioje jie treniruodavosi, buvo remontuojama, tad pora neturėjo kur treniruotis: važinėjo į Kretingą, paskui, merui tarpininkaujant, porai buvo leista treniruotis „Gintaro“ vaikų sanatorijos salėje. Šokta ir moksleivių namų salytėse, kurios neatitinka jokių reikalavimų. Šokta ir salėse su tokiomis grindimis, kad šokėjai per mėnesį suplėšė visiškai naujų batų poras. Be to, vasarą šokėjus buvo ištikusios traumos. O dirbti reikia labai daug.
„Kas laukia artimiausiu metu? Po savaitės, spalio 27 dieną, Maskvoje vyks pasaulio dešimties šokių jaunimo čempionatas. Labai sudėtinga rungtis – ir europietiški, ir Lotynų Amerikos šokiai – lyg šiuolaikinė daugiakovė. Nieko neprognozuojame, nes visai neseniai abu šokėjai pasveiko po gripo, tačiau manau, kad gali būti panašus rezultatas kaip rugsėjį vykusiame čempionate“, – sakė P.Sangavičius.
O ar mato choreografas augančių talentų Palangoje? „Žinot, Palanga – mažas miestelis, jame nėra labai daug vaikų, ir talentų paieška yra gan ribota. Tačiau matau perliukų: jų yra ir mūsų kolektyve. Ir jeigu jiems atsiras tinkami partneriai, jeigu vaikai bus motyvuoti ir kantrūs – nes vien talento neužtenka, – jeigu tėveliai taip pat turės kantrybės ir lėšų juos palaikyti, – turėtume turėti gerų šokėjų“, – viliasi choreografas P.Sangavičius.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime". 
 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

„Vakarų fronte nieko naujo“ – tokiu prieš 90 metų parašyto garsaus vokiečių rašytojo Ericho Marios Remarque romano pavadinimu galima būtų apibūdinti praėjusius rinkimus į Palangos savivaldybės tarybą. Kurorto vairą palangiškiai ir ateinantiems ketveriems metams atidavė Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams, kuriems ir...


Klaipėdos apygardos teismas praėjusį penktadienį, birželio 30 dieną, išnagrinėjęs apeliacinius skundus dėl netinkamai laikomos Kurhauzo dalies paėmimo valstybės nuosavybėn, atlyginimo priteisimo ir žalos atlyginimo, pakeitė Palangos apylinkės teismo sprendimą ir nutarė išlikusią medinę pastato dalį, priklausančią pastato bendrasavininkui Gediminui Jackai, perduoti valstybės...


Savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus specialistai ragina gyventojus, Šventojoje be leidimų pasistačiusius prekybos bei kitus laikinuosius įrenginius, juos išsigabenti iki metų pabaigos. Nesuskubus to padaryti savininkams, nelegalūs įrenginiai bus nukeldinti stebint antstoliui.


Augdami vaikai susiduria su įvairiausiomis baimėmis. Tėvai jas kartais pastebi, o kartais gali ir praslysti pro akis. Kaip padėti vaikams, kopiant į kitą gyvenimo etapą, kaip atpažinti juose slypintį nerimą, o ir kaip neperžengti ribos beatodairiškai besaugant savo mažąjį, apie tai kalbėjomės su Palangos švietimo pagalbos tarnybos psichologe Vilma Kalniniene.


Palangos „emigrantei“, trisdešimtmetei Veronikai Skeberdytei tokios greitos karjeros galėtų pavydėti daugelis: buvusi vilnietė – sostinėje 2012 metais ji baigė teisę Mykolo Romerio universitete, o prieš tai Lietuvos edukologijos universitete įgijo socialinio pedagogo specialybę – gavo darbą Palangos miesto savivaldybėje, o prieš dvi savaites...


Mokyklinio amžiaus vaikai neretai skundžiasi skrandžio skausmais, virškinimo sutrikimais; aktuali ir nutukimo problema. Pastebima, kad dėl netinkamos mitybos užklumpančios ligos neaplenkia ir per mokyklos slenkstį dar neperžengusių vaikų. Atsparumą virškinimo sistemos ir kitiems sveikatos sutrikimams lemia nuo pat mažens išugdyti mitybos įpročiai.


Lietuviai turi būti įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą?  1

Vaidas LEKSTUTIS Sambūrio „Būkime vieningi“ koordinatorius, 2013 11 11 | Rubrika: Miestas

Daugelis esate girdėję, o gal ir matę Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvos raudonoji knyga – juridinis valstybės dokumentas, kurio pagrindu Lietuvos Respublikoje organizuojama retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių apsauga. Šią knygą sudaro žinių sąvadas apie saugomų rūšių būklę ir apsaugos būdus.


Jeigu Palangoje statėte namą – ar ruošiatės tai daryti, – ir prireikė techninio projekto, sklypo detaliojo plano, o gal geodezinių, kitokio projektavimo ar topografijos darbų, galbūt jau teko praverti UAB „Vakarų regiono projektai“ įkūrėjo ir direktoriaus Rimvydo Grikšo duris.


„Ar geras šokis turi būti panašus į jūros šėlsmą? Labai jau poetiškai pasakyta. Šokis turi būti visoks“, – nusišypsojo sužinojęs pagrindinę mūsų pokalbio temą tarptautinės kategorijos teisėjas, Lietuvos sportinių šokių federacijos viceprezidentas, Palangos moksleivių klubo sportinių šokių kolektyvo vadovas Paulius...


Šokių studijos „Palangos Vėtrungė“ narė Indrė Bartkutė dėkoja savo mamai, jog vaikystėje ragino ją šokti, ko ji pati nemėgo. Mergina jau devynerius metus džiugina savo artimuosius, draugus ir savo aistruolius nuostabiais šokių pasiekimais. „Stengiuosi scenoje atlikti viską tobulai, nenuvilti nei savo kolektyvo, nei savo miesto – Palangos“...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius