Prisiminimai iš panemunių Kulautuvos, kuri nori būti kaip Palanga

Prisiminimai iš panemunių Kulautuvos, kuri nori būti kaip Palanga

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017 05 08

Atgaivinu prisiminimus iš 1967 metų kovo vidurio Kulautuvoje, kai Nemunu čežėdamos, tarsi sausi šiaudai, link Baltijos jūros plaukė ledų lytys, ižas, anapus – senovinė, miniatiūrinė Zapyškio šventyklėlė, o nuotraukoje – mes, linksmi Vilniaus universiteto bendrakursiai, negalvojome nei apie šaltus skersvėjus, nei apie ligas, nors aš tada buvojau gydykloje: nuostabi savo draugiškumu ir noru padėti respublikinės Kulautuvos tuberkuliozės sanatorijos gydytoja Janina Vaškelytė, kartodama – „Kantrybė – vaistas prieš kiekvieną skausmą“ man savo rankomis įšvirkšdavo velniškai skaudžius vaistus „Kompolon“, ji man išgydė kaklo limfinių liaukų tuberkuliozę. O kurso draugai Petras Dirgėla, Viktoras Brazauskas, Bronis Kašelionis, Judita Galdikaitė ir Nijolė Bartkutė, dar žurnalistė Elvyra atvažiavo su dovana – išties įspūdingu menininko, Palangą mylėjusio plaukiko Stasio Krasausko darbų albumu pasveikinti netikėtai įsisirgusį kursioką Kulautuvoje su... 19-uoju gimtadieniu. Kaip Joną Biliūną – į Zakopanę. Iš Šaukėnų atvažiavusi mano mama tada, sesers – tetos, mokytojos ir knygų, poezijos, meno, visko, kas gražu gerbėjos, bohemiškiems „pašvytravimams“ visada atlaidžios, mokytojos Genovaitės Šileikienės ir vyro Kęstučio namuose surengė įspūdingą vakaronę. Eilėraščiai, dainos, vynas ir šmaikšti autoironija – be jokių geluonių! Pusbrolis Virginijus Šileika, aktyvus Kulautuvos bendruomenės narys prisimena mano kursiokus, mūsų šventes. Draugams nieko negaila! Tikriems draugams. Be klastos ir išdavysčių. Štai tada mus gaubė nemeluotas nuoširdumas be jokių išskaičiavimų. Nebuvo tuštybės, pavydo, apgavysčių, savojo „EGO“ naudai... Išdavysčių... Nes visų stipendijos buvo lygios. Atvirai? Mes gyvenome taip linksmai ir spalvingai, kad nesirgt – neįmanoma. Branginu tą Laiką, 1966–1967 metų Kulautuvą, tuos draugus ir ant Stasio Krasausko grafikos albumo viršelių įrašytas jų mintis.
2015 metų kovo 30-ąją išgirdus žinią, kad mirė sykiu kūrybos „Vienkeliu“ ėjęs Nacionalinės premijos laureatas Petras Dirgėla, pagarsinsiu šiuos, mano 19-am gimtadieniui jo ranka ant S. Krasausko albumo užrašytus originalius samprotavimus: „Su daug kuo gyvenime tenka eiti greta. Eini, eini, brendi, leki, o paskui apsižvalgai, ir šalia nebėra tų, kurie su tavimi ėjo. Greta kiti, nepažįstami. Ir tada liūdnai gyvendamas galvoji, ko ir kam tu braidžioji po rasotą žemę? O gal, po velnių, niekuo netikėti ir neturėti savo „aš“, nes viskas iš naujo, su naujais pažįstamais ir draugais.
Gedka, kai būsi žilas senelis ir prisiminsi devynioliktus savo gyvenimo metus, pagalvok, kas tuomet su tavimi buvo greta. Ir pagalvok – gal nebėra? Ar nebus, Gedka, nuo to lengviau numirti?“ Petras Dirgėla, 1967.III.16, Vilnius – Kulautuva.
Jeigu kalbėtume apie tai, kada nelaimės virsta laime, o varginanti liga – vėl sveikata, ir tada, – būtent, tada – pasijunti šimtaprocentiniu Ponu, dvasiniu aristokratu, tai šitą palaimingą jausmą aš esu pirmiausiai patyręs tada, kai... Tada, kai sirgau tuberkulioziniu kaklo limfodenitu. Besigydant Vilniuje, Birutės gatvėje 40, buvusioje Naktinėje arba „Afroditės“ sanatorijoje ir pušynų kilimuose skendinčiose Kulautuvos gydyklose. Išsyk nusiminiau. Tačiau diagnozė su „onkologiniu klaustuku – gal vėžys?“ greitai buvo paneigta. Be to, labai nuoširdžiai nuramino, paguodė, laiškus rašyt pažadėjo į Kulautuvos sanatorijas universiteto studentuką – „kaulinčių“ išlydėjęs labai bičiuliškas, broliškas „Tiesos“ laikraštyje tada šauniai dirbęs Leonas Braziulis: „Važiuok ramus, berniuk. Vilnius nesugrius. Tik nepamiršk kūrybos ir panelių, tavim tikiu, būsi ne kvailesnis už Vydūną. Stebėk ir mintimis žvalėk“.
Su Leonu Braziuliu ir dar kai kuo ir šiandien, dabar sėsčiau sykiu net į „Droną“, ir drąsiai perskristume Lietuvą Nemuno kaspinu iki Baltijos jūros, su kuria per 32 metus jau tikrai artimai ir „savasieliškai“ susigyventa. Per tą laiką daug vėjų į klaustuką suraitytų pušų savaime išsitiesino. O gera linkėjusias ir linkinčias draugų, sanatorinių lemties kaimynų akis tebematau ir šiandien. Jos veikia už vaistus geriau. Toks tokį jaučia ir supranta, ir jausmingai – širdimi paglosto, nes gera linki. Jaunystės Vilnius – irgi jūra. Jūra, kuri glaudžia, guodžia. Dabar, gaila, ne vienas lietuviškoje viešuomenėje primena saldainį „Meška šiaurėje“. Svetimšalčiai kolektyvizmui abejingi, o abejingam rūpi, kad visais metų laikais gyvastingas būtų ne draugas, kolega, o tik asmeninis „Pinigu medis“. Tačiau priimkime pasaulio „Scenos aktorius“ tokius, kokie jie yra. Čia jau cituotinas Girulių apylinkes mėgęs Vydūnas.:
„Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, paklusti kūrėjo valiai – tada nebėra ko bijoti“.
Kiekviena liga ar sunegalavimai žmogų patikrina, išegzaminuoja, sustiprina ir net savaip praturtina, praplečia pažintines ribas apie tai, kad galėtum optimistiškai „plakt sparneliais“ po pavasariškai greitai kasmet žavingą dieną ilginančia Saule. Pasibuvimas pusmetį švelnių 1966–1967 metų Kulautuvos pušelių glėbiuose procedūros pavyzdinėse sanatorinėse gydyklose ištrynė iš manęs bet kokias pesimistines, beprasmybės panikos gaidas. Priešingai! 50-čiai metų ten gavau vilčiai, optimizmui nuteikiančių pamokų. „Kantrybė yra vaistas prieš kiekvieną skausmą. Elkis taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Nepamesk harmoningo Gyvenimo meilės ritmo. Pagal išgales sugerk savo siela spalvas, žmonių kalbas, mintis, visa tai paversk apsakymais, novelėmis, poezija – rašyk, rašyk, judėk, mylėk, tik negulėk palatoje, kaip pensininkė lydeka. Nepamiršk ir šokių salės“, – draugiškai primindavo profesionali, atidi Kulautuvos ftiziatrė Janina Vaškelytė, kurią labai vertino net ir Respublikinio tuberkuliozės mokslinio tyrimo instituto Vilniuje mokslininkė, žinoma gydytoja –Birutė Ignatavičiūtė (1924–2003), įdiegusi Lietuvoje citologinių limfmazgių punktatų tyrimo metodologiją. Tai jos padrąsino gyvenimui: „Ne vėžys jums, Gediminai, ne vėžys... Būkit ramus. Matysit, gyvenimas bus dosnus įspūdžių šimtą metų be šių metų“.
Kitoks tada buvo tarybinių lietuvių draugiškumas. Mandagumas. Pasitikėjimas vienas kitu. Norai padėti, nepalikti bėdoje. Šiandien meluot nebereikia. Jeigu 2017-ųjų pavasarį aš ligos „iššlavimą“ prisimenu, kaip Užgavėnių Morės sudeginimą Palangoje, tai nestebėtina, kad Kulautuva ir kulautuviškiai liko tarp šviesiausių „Gyvenimo rožančiuje“. Patikimai dirbo visos Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos grandys, nuo pirmojo paimto kraujo tyrimui bandymo iki paskutinės tabletės „tai ligai“ įveikti. Žiūrint žmogui tiesiai į akis. Tasai „Brežnevinis laikotarpis“ ir priveisė Tarybų Lietuvoje daug idealistų, atgaivino daugelio kolūkiečių ir darbininkų, studentų, inteligentų tikėjimą ateitimi, o kad tai nebuvo vien tik Maskvos propaganda, įrodė ir net 9-ių sanatorinių korpusų tinklas vieno ar kito organo tuberkuliozei įveikti Kulautuvoje. Nemokamai. Dar grįžus iš Kulautuvos į Vilnių, bent keturis kartus gavau siuntimą potuberkuliozinei reabilitacijai Naktinėje sanatorijoje Birutės gatvėje, buvusioje kunigaikščio Vitenšteino viloje, pirmajame Žvėryno rajono name. Ten mus maitino kaip penkių žvaigždučių viešbutyje. Iš ten pontoniniu tiltu, Vingio parku kasdien 1970 metais ėjau į darbą Lietuvos radijo Vaikų ir jaunimo redakcijoje. Vienu metu menu, „Afroditės“ sanatorijoje Vilniuje sveikatinomės bent trys žurnalistai, estradinės muzikos analitikas, vertėjas iš vokiečių kalbos ir Universiteto filosofas-aspirantas...
Cha, „dabar“... Va, nuskilo „pusdantis“, liežuvį drasko, kenčiu: sunku iš „dvišimtės“ su procentais pensijikės atidėt 40 euriukų plombai. O vaistai ir jų šalutiniai poveikiai. Beje, lig šiol nesuprast, ar dabar Lietuvoje gydymas mokamas ar ne?
Gal ne. Bet... Norint gydytis reikia turėt geležinę sveikatą, nes sveikai į sveikatos apsaugą laismečio Lietuvoje ligi šiol retas sąžiningai žiūrėjo. Ministerijai vadovavo net liberalūs... statybininkai. „Reikia puodo valgymui, o nusiperka šikpuodį“, – pasakytų visada taiklumu pasižymėjusi uošvienė Petronėlė, su kuria „spaudos konferencijas“ vedėm net 28 metus. Kai kada anuomet labai daug ko trūko, tačiau minimalus buvo „žmogiškumo deficitas“. Ligi šiolei pagarbiai, šviesiai ir šiltai prisimenu susitikimus Kauno rajono „Komunizmo vėliavos“ laikraščio redakcijoje. Aš – iš Čekiškės „štetlo“, Vilkijos, Kaunas – mano gimtieji rajonai. Smagu buvo 1967 metų „Komunizmo vėliavoje“ susipažinti su kaip reta veikliu, daug skaidrių, pozityvių, savitų puslapių ypač į Lietuvos „Krepšinio žurnalistiką“ jau įrašiusiu ir intelektualiu, Miškinių kaimo bibliotekos knygų užaugintu Vidu Mačiuliu, jis noriai spausdino ir mano rašinius iš Kulautuvos ir Čekiškės. O išmintingas redaktorius Gutmanas Šmerkovičius 1971 metų pavasarį siūlė ir darbą šioje redakcijoje, bet su viena sąlyga: „Turėsi, tamsta, parodyt teises, kad gali „vadeliot“ mūsų redakcijos motociklą“... Šaunuolio, bebaimio vyro įspūdį paliko ir žurnalistas – satyrikas Petras Žemkauskas. Štai kaip daug mane praturtino TBC liga Kulautuvoje.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Tremties prisiminimai gyvi ir po 70 metų

"Palangos tilto" informacija, 2019 03 25 | Rubrika: Jūros vaikai

„Prisimenu viską, lyg tai būtų įvykę vakar“, – atsidūsta tremties duonos skonį pajutusi dar vaikystėje palangiškė Adelė Drungilienė. Praėjo lygiai 70 metų, kai traukinių vagonais buvo išgabenta tūkstančiai lietuvių į visišką nežinią. Daug žmonių iš tremties nebegrįžo, ten ir atgulė. Iki šiol gyvi liudininkai prisimina kiekvieną smulkmeną, o...


Prieš šventes visi puošia ne tik savo namus, bet nori, jog švenčių nuotaika vyrautų ir jų darbo vietose, tad įstaigų darbuotojai belaukdami švenčių neretai parodo neeilinį savo kūrybiškumą. Belaukdami artėjančių švenčių aplankėme keletą įstaigų, kurios, beje, dalyvavo ir Palangos miesto savivaldybės paskelbtame gražiausio šventinio...


Atgaivinu prisiminimus iš 1967 metų kovo vidurio Kulautuvoje, kai Nemunu čežėdamos, tarsi sausi šiaudai, link Baltijos jūros plaukė ledų lytys, ižas, anapus – senovinė, miniatiūrinė Zapyškio šventyklėlė, o nuotraukoje – mes, linksmi Vilniaus universiteto bendrakursiai, negalvojome nei apie šaltus skersvėjus, nei apie ligas, nors aš tada...


Ukrainos dukra, kuri Palangoje gyvena kaip rojuje

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015 04 13 | Rubrika: Miestas

Puikiai lietuviškai kalbanti Irina Šlimienė nustebino prisipažindama, jog yra kilusi ne iš Lietuvos. „Aš esu ukrainietė. Ukrainoje gyvenau iki šešerių metų. Vėliau atvykome į Lietuvą, o į Palangą – prieš metus“, – sakė žavi sportiška moteris. Jau keturiolika metų asmenine ir grupinių užsiėmimų aerobikos trenere...


Reikšmingi prisiminimai – į naują knygą

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 05 27 | Rubrika: Kultūra

„Lietuvai reikia meilės“, – vieną savo tekstą 2007 metais pavadino žinomas lietuvių kultūros istorijos tyrinėtojas, didžiojo tautos sielos sergėtojo ir filosofo, sveikos gyvensenos propaguotojo Vydūno gerbėjas, pasekėjas, Klaipėdos miesto ir Šakių rajono Garbės pilietis Bernardas Aleknavičius.


Lipdamas savivaldybės laiptais, šnopuoja kaip šernas, pavalgęs pietus „Pas Feliksą“, gadina orą kaip šeškas, bet... apskritai – visai neblogas žmogus, nors tinkamas tik bokso kriaušei daužyti. Spėkite kas toks? Ogi Palangos vicemeras Saulius Simė. Kas dar nori „pavaryt“ ant kurorto vicemero?


„Mes pavargome būti namo-vaiduoklio, kuris niekam nepriklauso ir kuriuo niekas nesirūpina gyventojais. O dar pasiekė gandai, kad šalia rengiami sklypų detalieji planai. Ir nors tikslių žinių neturime, būgštaujame, kad galime likti ir be privažiavimo prie keturių laiptinių“, – sako Kretingos gatvės 57 numeriu pažymėto daugiabučio gyventojai.


Susitvardantis, pabrėžtinai mandagus ir galantiškas tuometinis ministras Raimundas Palaitis, išsikvietęs į savo kabinetą ministerijoje „pokalbiui“ taip pat jau buvusį Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovą Vitalijų Gailių, anot pastarojo, sunkiai slėpė įtūžį – ministras į pavaldinį net nežiūrėjo: „Kodėl nusitaikėte į liberalcentristų žmones?...


Šokių studijos „Palangos Vėtrungė“ narė Indrė Bartkutė dėkoja savo mamai, jog vaikystėje ragino ją šokti, ko ji pati nemėgo. Mergina jau devynerius metus džiugina savo artimuosius, draugus ir savo aistruolius nuostabiais šokių pasiekimais. „Stengiuosi scenoje atlikti viską tobulai, nenuvilti nei savo kolektyvo, nei savo miesto – Palangos“...


Šventoji nori būti Lietuvos ungurių sostine

Konstantinas DUBAUSA, 2010 07 14 | Rubrika: Miestas

Šventosios turizmo asociacija ieško idėjos, kuri padėtų išskirti miestelį Lietuvos pajūrio žemėlapyje. Vienas iš variantų – paskelbti Šventąją Lietuvos ungurių sostine.  Tokį vardą pateisintų Šventojoje įkurta žuvų auginimo ferma, tiekianti šviežią produkciją ant poilsiautojų pagal susitarimą su restoranais nepriklausomai nuo orų ar žvejų  laimikių. Galbūt – ne tik ungurį, bet...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius