Sesių Vainoraičių iš Kontininkų gyvenimo keliai – skirtingi, bet likimas tėviškėje tragiškas

Sesių Vainoraičių iš Kontininkų gyvenimo keliai – skirtingi, bet likimas tėviškėje tragiškas

2018 08 16

Jaunesnioji Vainorų dukra Elena Natalija, 1957 metais išlaikiusi stojamuosius egzaminus į Kauno politechnikos institutą, pasiryžo tapti aprangos gaminių technologe. Ir taip, pasikrovusi į kuklų lagaminą lašinių, kepalą duonos, grietinės, kai kurių drabužių, su entuziazmu išvyko į Kauną, kur jos laukė vyresnioji sesuo Aldona KPI studentė. Būtent apie šias seseris ir papasakojo Natalijos sutuoktinis prof. habil. dr. Leonardas Lukoševičius.
Tai, kad seserys, užaugusios Palangoje, paliko pėdsaką savo šalies istorijoje, nekyla abejonių. Tai galėtų įrodyti ne vienas jų bendražygis, kolega, bičiulis. Štai, 2016 metais doc. dr. Elenos Natalijos Vainoraitės-Lukoševičienės mokslinę-pedagoginę veiklą katedroje apibendrina jos mokslinio darbo vadovas ir bendradarbis 2007 metų Lietuvos mokslo nacionalinės premijos laureatas, prof. habil. techn. m. dr. Matas Vytautas Gutauskas (sukūręs darbų ciklą „Pluoštinių polimerų eksploatacinio stabilumo vertinimo sistemos sukūrimas ir taikymas (1967–2006 m.)“):
„E. N. Vainoraitė 1957 m. iš Žemaitijos atvyko į Kauną ir įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Cheminės technologijos fakulteto Odos ir tekstilės gaminių technologijos katedrą studijuoti aprangos gaminių technologijos. Po penkerių metų sėkmingai baigė studijas ir įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją. Po studijų buvo paskirta dirbti Kauno siuvimo fabrike „Dobilas“ laboratorijos viršininkės pareigose.
Katedra, kurioje Natalija studijavo, tuo laiku sparčiai plėtėsi. Buvo įkurta mokslinė laboratorija, aprangos problemoms tyrinėti. Didėjo studentų skaičiai. Reikėjo naujų dėstytojų. Kaip gabi, darbšti ir aktyvi buvusi studentė Natalija buvo pakviesta į institutą mokslinio darbuotojo, o vėliau ir asistentės pareigoms. Lygiagrečiai su dėstytojos darbu ji aktyviai reiškėsi ir mokslinių tyrinėjimų srityje. Pradėjo vykdyti tuo metu naujų daugiasluoksnių tekstilės medžiagų savybių tyrinėjimus ir jų rezultatų taikymo drabužių gamyboje galimybes. Sparčiai augo jos tyrinėjimų rezultatai ir publikacijų skaičiai. Po trejų metų ji sukaupė būtiną mokslinių duomenų kiekį, reikalingą daktaro disertacijai ginti. Įstojo į vienmetę aspirantūrą. Ir po metų (1973) apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją: „Tekstilės medžiagų, termiškai dubliuotų su porolonu, eksploatacinių savybių tyrimas“. Dar po trejų metų jai buvo suteiktas pedagoginis docentės vardas.
Vykdydama mokslinius tyrinėjimus Natalija išanalizavo terminio dubliavimo procesą ir jo ypatumus. Atskleidė sluoksniuotų polimerinių sistemų lūžtamumo problemą. Sukūrė prietaisą dubliuotų medžiagų savybėms tyrinėti. Šio prietaiso konstrukciją apgynė išradimu (SU 281879).
KPI ir KTU Natalija sėkmingai darbavosi daugiau kaip 30 metų. Mėgo pedagoginį ir mokslinį darbą. Buvo reikli ir savarankiška. Turėjo autoritetą tarp kolegų ir studentų. Dėstė disciplinas, susijusias su tekstilės medžiagų technologinio apdorojimo procesais ir aprangos konstravimo dalykais. Šia tematika yra parengusi ir išleidusi mokomųjų knygų. Jos bruožai ilgai išliks jos kolegų atmintyje“.
Po šiais konkrečiais teiginiais slypi didelė ir sudėtinga mokslinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla, o kur dar šeiminė veikla, kurią atliko moteris iš Žemaitijos. Kas gi įvyko, kad Natalijos ir sesers Aldonos gyvenimas baigėsi tragiškai ir būtent tėviškėje.
Doc. Natalija nuo pat mažų dienų buvo labai energinga ir judri mergaitė. Ji labai mėgo kaimynes Vygontaites Ireną ir Reginą, kurios buvo jaunesnės, todėl ji su jomis žaisdavo, o jų motina galėjo darbuotis ne tik prie namų, bet ir galėdavo spręsti savo reikalus mieste. Natalija pasireikšdavo kaip patikima auklė, išradingumo žaidimams netrūkdavo, jų motina ja visiškai pasitikėjo.
Natalija buvo drąsi mergaitė. Jos tėviškė – Kontininkų kaimas – buvo garsiosios Vytauto gatvės pabaigoje, kur buvo paprasčiausiai žvyru pabarstytas kelias. Tėvų žemės sklypas tiesiog rėmėsi į mišką. Jų sodyba buvo tokioje vietoje, kad iš vienos pusės ošė miškas, o iš kitos šniokštė jūra. Todėl ji buvo gerai pripratusi gyventi miškingoje vietovėje ir gerai orientavosi namus supančiame miške. Suprantama, tėvams taip neatrodė. Giminės gyveno 6 kilometrus nuo Natalijos namų, todėl, norint juos pasiekti, reikėjo keliauti per mišką.
Vieną popietę Natalija savarankiškai nutarė aplankyti gimines, prieš tai slapta pasidėjo rūbus miške. Kai pasiekė dėdės sodybą, Natalija pamatė, kad giminaičiai nerodė džiaugsmo jos vizitu. Jai tebuvo penkeri. Dėdė išgirdęs apie jos vizito savarankiškumą, skubiai liepė vyriausiam sūnui šokti ant arklio ir skubiai joti bei pranešti apie mažąją viešnią.
Natalija lengvai bendraudavo su svetimais žmonėmis. Antrojo pasaulinio karo metu tėvų namuose buvo apgyvendinti rusų kariai, su kuriais ji bendravo ir pramoko rusų kalbos. Jie ją vaišindavo populiariu tuo metu gabaliniu cukrumi ir kitais skanėstais.
Po to prasidėjo sudėtingas ir sunkus mokyklinis etapas, vidurinė mokykla buvo tolokai nuo namų – apie 3 km tekdavo sukarti net kelis kartus per dieną.
Tuo metu susisiekimas su gyvenviete nebuvo išspręstas, todėl tekdavo pačiai sukti galvą, kaip spėti į būrelius ar treniruotes, o į pamokas kai kada nuveždavo, ypač žiemą tėvas su rogėmis. Teko važiuoti užsikabinus už sunkvežimio borto, o rizikingai šokant neretai susižeisdavo kelius. Kai specialų sniego valymo įrenginį – savotišką didžiulį plūgą vilkdavo traktorius, mokiniai jį panaudodavo kaip transporto priemonę..
Nepaisydama susisiekimo sunkumų, Natalija, būdama labai aktyvi, greitai įsijungė į įvairių būrelių veiklą, daug sportavo, ypač pamėgo tinklinį ir greitai tapo mokyklos rinktinės nare. Už gerą mokymasį ir aktyvią visuomeninę veiklą buvo apdovanota pagyrimo raštais ir vardinėmis knygomis. Tuo metu, t. y. 1953–1954 metais, ženkliai pakilo tinklinio žaidimo lygis Tarybų Lietuvoje. Greta kitų sporto šakų vis tvirtesnes pozicijas iškovoja tinklinio sportas. Plečiasi žaidėjų geografija, į Kauno ir Vilniaus komandas įsilieja vis daugiau žaidėjų iš periferijos. 1955 m. Palangos „Žalgirio“ komandoje žaidžia Natalija Vainoraitė, turėdama III atskirį, Lietuvos tinklinio pirmėnybėse, kurios vyko Ukmergėje. 1961 metais KPI komandos, dalyvavusios Lietuvos Aukštųjų spartakiadoje ir užėmusios pirmąją vietą, dalyvė. Natalija dalyvavoto to meto visose varžybose, kur užimdavo pirmąją ar antrąją vietas. Pažymėtina, kad ji atstovaudavo ne tik tinklinio, bet ir kitoms sporto šakoms, kaip antai, disko metime, rutulio stūmimo bei šuolių į aukštį varžybose, kur užimdavo pirmąsias vietas. Įvairių raštų, diplomų ir pagyrimų ji gavo per 20. Suprantama, kad per tokį intensyvų gyvenimą būdavę ir nesklandumų: teko už minėjime padeklamuotą eilėraštį arba už šokius gavėnios metu pasėdėti rūsyje ar paragauti beržinės košės. Tokios buvo auklėjimo priemonės tuo metu.
Kaip studentė ji buvo aktyvi, gerai mokėsi, nes gyvenimas KPI bendrabutyje jos nelepino. Nevengė visuomeninio darbo. Studijų metu Natalija buvo avalynės ir siuvimo grupės seniūnė.
Baigusi institutą ir dirbdama katedroje, Natalija su entuziazmu reguliavo fakulteto sporto reikalus ir ragindavo dėstytojus dalyvauti sportavimo priemonėse. Būdavo organizuojamos pavasariais tarp KPI, Rygos PI ir Talino PI.
1962 m. Natalija paskiriama dirbti siuvimo fabrike „Dobilas“ laboratorijos viršininko pareigose. Tuoj pat ji ima tobulinti siuvimo technologijas: pateikia keletą racionalizacinių pasiūlymų, už kuriuos Novatoriaus dienos proga gauna pinigines premijas. 1964 metais pagal racionalizatorių ir išradėjų soc. lenktynių rezultatus ji vėl premijuojama, o už ypatingus pasižymėjimus jos nuotrauka talpinama garbės lentoje.
Po to, kaip rašo jos mokslinis vadovas, pakviečiama dirbti į KPI katedros mokslinę laboratoriją. 1969–1973 m. mokosi aspirantūroje, o 1980 m. jai suteikiamas mokslinis docentės vardas ir paskiriama į Odos ir tekstilės technologijos katedrą docente, kaip išrinkta konkursu.
Kokie charakterio bruožai nulėmė jos apsisprendimą žengti pasirinktu keliu. Natalijai labai gerai sekėsi matematika ir kiti dalykai. Ją stojamųjų metu egzaminavo to meto KPI „matematikos dievas Perkūnas“ J. Matulionis. Darydamas apibendrinimą pareiškė: „Mergaite, nejaugi su tokiu matematiniu mąstymu visą gyvenimą skaičiuosi siūlelius. Eik pas mane į katedrą“. „Bet kad aš apsisprendžiau tapti siuvimo technologe“, – atsakė būsima studentė. Vienuoliktokė anūkė Urtė, pavarčiusi matematikos sąsiuvinius, pareiškė, kad Babytė buvo šaunuolė.
Natalija buvo ne tik gera matematikė, bet gerai mokėjo lietuvių ir rusų kalbas. Čia matyt realizavosi genai, nes ji yra kilusi iš senosios daraktorių giminės, slapta mokiusios lietuvių kalbos palangiškius carinės priespaudos metais. Tuo pagrindiniu mokytoju buvo jos senelis Pranas Vainoras, gyvenantis Kontininkų kaime, kuris buvo išsidėstęs ties Rūdijos pelkėmis. Kaime gyveno 10-13 gyventojų. Vainorų šeima – sena čiabuvių giminė. Vainorai gyveno nuo neatmenamų laikų.
Jie vertėsi rąstų vežimu iš grafo Tiškevičiaus miškų, taisydavo žvejybos tinklus, megzdavo ir mokydavo vaikus lietuviškai skaityti, tai buvo daroma rizikingai carinės priespaudos metu. Susirinkdavo 10-12 vaikų iš Kontininkų, Kunigiškių, visi susėsdavo aplink stalą ir mokėsi iš elementorių „slebizuojant“ po dvi raides, po to kartodavo po tris raides ir t.t. Jei kas neišmokdavo, pančiu užduodavo. Tokią Vainoro „mokyklą“ vaikai lankydavo, kai gyvulius uždarydavo žiemai. Per 3 metus vaikai išmokdavo skaityti maldaknygę. Rašyti ir skaičiuoti ten nemokė. To meto Kontininkų kaime buvo tik 2 žmonės, kurie mokėjo skaityti ir rašyti, tai Aleksandras Kuršys ir Pranas Vainoras. Jie kaimynų buvo gerbiami: juos rinkdavo į valsčiaus tarybą, į „teismą“ ir panašiai.
P. Vainoras užaugino 6 sūnus ir 2 dukras ir visus paruošė gyvenimui. Ketvirtas vaikas Simonas (1901–1984), Aldonos ir Natalijos tėvas paveldėjo tėviškę, dirbo žemę, žvejojo, dirbo pečkuriu ir buvo laikomas Palangos išminčiumi, bet išgarsėjo kaip ilgametis Palangos bažnyčios choro bosas.
Pažymėtina, kad aštuntasis vaikas – Stanislovas (1909–1964) baigė Kauno universiteto teisę ir dirbo jūros korespondentu, buvo vienas žurnalo „Jūra“ Klaipėdoje organizatorių. Mirė JAV.
Tačiau, kaip nekeista, Kontininkų kaimas išnyko iš Pajūrio žemėlapio ir kažkoks biurokratas jį pervadino Vanagupe, o tikrosios Vanagupės vietoje atsirado Kontininkų gatvė. Kiek aš pats atsimenu, tai nuo 1959 metų ta vietovė buvo Kontininkai. Pastaruoju metu Simono Vainoro žemė (5 ha) tapo ištaikingu Vanagupės centru. Neveltui sakoma, kad Lietuvoje viskas galima. Abi dukros mylėjo savo tėviškę, savo kaimą, savo Palangą. Išgyveno matydamos, kaip buvo pasielgta su jų senelio Vainoro įgyta iš grafo Tiškevičiaus žeme.
1961 metais absolventai Natalija KPI (dabar KTU) ir aš, Leonardas KMI (dabar LSMU), sukuriame šeimą. Sėkmingai gyvenome, sprendėme šeiminius ir darbinius reikalus. Užauginome du sūnus – Saulių – LSMU radiologijos klinikos profesorių ir Gediminą – logistikos ir statybų verslininką, pati Natalija paruošia ir apgina technikos kandidato (dabar daktaro) disertaciją. Aš paruošiau ir apgyniau kandidato ir daktaro disertacijas. Ji pati augo moksline ir pedagogine prasme, bet augino savo vyrus. Turbūt reta šeima, kuri davė pradžią dviem profesoriams, docentui ir verslininkui. Natalija ir pati tobulino dėstymo metodikas, vykdė mokslines užduotis. Per savo pedagoginę veiklą aktyviai dalyvavo ruošiant tūkstančius siuvimo technologų ne tik Lietuvai, bet ir Estijos valstybei.
Natalija buvo techninio mąstymo žmogus su humaniškumo idėjomis. Ji – atkakli, principinga, reikli sau ir kitiems, kukli, jautriai išgyveno artimųjų ligas ir nelaimes. Bendraujant kiek griežtoka, bet labai mylėjo savo vaikus ir anūkus. Tikra žemaitė.
Tą lemtingą 2016 m. liepos 1 dieną pabandė važiuoti dviračiu, griuvo prie kiemo vartų ir susilaužė klubo ir riešo sąnarius. Deja, savo likimo nepajėgė įveikti, nors ir kaip stengėsi mano mokiniai Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.
Natalijos sesers Aldonos Vainoraitės (1935–2001) gyvenimo kelias klostėsi kitaip. Baigusi KPI, apsigyveno Vilniuje ir dirbo vienoje sostinės įmonių chemike technologe. Ji daug bendravo su Natalija, padėjo auginti vaikus. Aldona buvo mūsų šeimos narys. Vaikai laukdavo atvažiuojant tetutės. Išėjus į pensiją nutarė grįžti tėviškę Palangoje. Nutarėme restauruoti ir tobulinti tėviškę. Darbus pradėjo būsimo žudiko tėvas. Nežinodama, kad A. Dambrauskas yra narkomanas ir recidyvistas, Aldona jį pakviečia išlakuoti namo palėpę. 2001 m. sausio 11 d. vakarą, įleistas į namus A. Dambrauskas smogė savo aukai plaktuku keliolika smūgių, o vėliau užveržė kaklą virve, kad nešauktų, ir nuvilko į rūsį. Žudikas buvo nuteistas 17 metų. Šis kriminalas sukrėtė Palangą, nes tai įvyko po atgimimo. Ši tragedija sujaukė mūsų šeimos gyvenimą. Pažymėtina, kad tokiomis aukomis niekas nepasidomi. Liūdna, kai per televiziją išgirsti demagogines kalbas apie mirties bausmę. Atsirado įtampa, kaip bus kai žmogžudį sutksime gatvėje, nes A. Dambrausko kalinimas ėjo į pabaigą. Atsitktinai sužinojome, kad visi trys Dambrauskai: tėvas ir du sūnūs palaidoti Šventosios kapinėse.
Baigiant norisi pabrėžti, kad Natalija buvo gabi asmenybė, ne eilinė palangiškė, mylėjo Palangą ir jos žmones, galinti papildyti žymesnių palangiškių gretas.

Prof. habil. dr. Leonardas LUKOŠEVIČIUS


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Jaunesnioji Vainorų dukra Elena Natalija, 1957 metais išlaikiusi stojamuosius egzaminus į Kauno politechnikos institutą, pasiryžo tapti aprangos gaminių technologe. Ir taip, pasikrovusi į kuklų lagaminą lašinių, kepalą duonos, grietinės, kai kurių drabužių, su entuziazmu išvyko į Kauną, kur jos laukė vyresnioji sesuo Aldona KPI studentė. Būtent apie šias seseris ir...


Kai nebeliko nieko: „vilko vaiko“ likimas

Rasa GEDVILAITĖ, 2017 08 24 | Rubrika: Miestas

Palangos miesto viešojoje bibliotekoje iki kitos savaitės dar eksponuojama visą vasarą veikusi kilnojama paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“. Joje atskleidžiama, ką teko ištverti suniokotoje po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje likusiems dešimtims tūkstančių beglobių vaikų, kokie likimai jų laukė....


Palangos senojoje gimnazijoje nuskambėjęs paskutinis skambutis 145 kurorto abiturientams priminė, kad laikas išeiti į kitą mokyklą – padiktuotą gyvenimo. Daugelis dvyliktokų jau žino kur studijuos, tačiau kiti vis dar svarsto ar to net nežino. Šnektelėjus su keturiais abiturientais paaiškėjo, jog du iš jų studijuos užsienyje.


Tai – Tremtis, Emigracija, Okupacija. Mes visi – viename, XX -ajame amžiuje. Vienoje, bendroje Kančioje vienas vasariškai viltingas Gyvenimas, užklotas lietuviško Žodyno – Dainyno ir ... samanų skara.


Trečiadienį Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salė sušvito visomis įmanomomis spalvomis. Jos švietė ir gausiai susirinkusių palangiškių, ir šventojiškių gėlių puokštėse, ir eksponuojamuose dviejų Šventosios kūrėjų – Teodoros Januitienės ir Birutės Paurienės – paveiksluose.


Palangos aplinkkelio likimas spręsis po savaitės

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012 11 19 | Rubrika: Miestas

Vyriausybė kol kas nesutinka toliau vykdyti Palangos aplinkkelio projekto. Kaip „Palangos tiltui“ sakė susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, dar sausio mėnesį lankydamasis Palangoje pavadinęs šį projektą „grandioziniu“, po savaitės pas premjerą vyksiančiame pasitarime bus sprendžiama dėl tolesnės aplinkkelio ateities.


Kai Alina per atostogas, vedina dviems mažamečiais sūneliais, pėdina Palangos Vytauto gatve, ją nužvelgia ne vienas praeivis. Retas ją atpažįsta esant viena iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vadovų (Alina Velykienė – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, – aut.) ar viena uostamiesčio Liberalų Sąjūdžio lyderių. Akis...


Palanga dieną ir naktį – kaip du skirtingi pasauliai  7

Alvydas ZIABKUS, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, 2012 07 12 | Rubrika: Savaitės komentaras

Ar galima pykti ant veidrodžio, kad šis rodo tai, kas žiūrinčiajam nėra malonu? Visi supranta, kad tai – kvailas užsiėmimas. Priešingai, veidrodis reikalingas tiems, kas nori sužinoti realią tiesą. Tačiau Palangos valdžia, lyg Ledo karalienė iš pasakos apie Snieguolę, ant nemalonią realybę parodžiusio veidrodžio ėmė pykti. Mūsų gyvenimą atspindinčiu...


„Snoriukų“ likimas neaiškus

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2012 01 12 | Rubrika: Miestas

Nacionalizuotas „Snoro“ bankas buvo sukūręs didžiausią Lietuvoje mažmeninę klientų aptarnavimo infrastruktūrą. Uždarius banką, užsidarė ir klientų pamėgti mažieji „snoriukai“, kurių visoje šalyje yra net 230. Koks bus jų likimas – kol kas neaišku.


Šią savaitę Klaipėdos administraciniame teisme nagrinėta byla dėl kurorto specialiojo paminklosauginio plano, kurį parengė Marijos Ptašek projektavimo įmonė, teisėtumo.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius