Vasara Palangoje – apipinta stereotipais arba kodėl aš myliu Palangą

Vasara Palangoje – apipinta stereotipais arba kodėl aš myliu Palangą

2016 07 18

Mūza Olimpija SVETICKAITĖ

Daugelis tipinių, stereotipais besivadovaujančių lietuvių nusistebi, kad aš visas vasaras leidžiu Palangoje. Jų nuomone, Palanga yra tik J. Basanavičiaus gatvė, jūros tiltas ir nuomojama gyvenamoji vieta. Tokią nuomonę turintiems žmonėms kyla klausimas, ką taip ilgai galima veikti Palangoje? Vieną dieną nueini į paplūdimį, kitą ant tilto, trečią į parką ir muziejų, ketvirtą nuvažiuoji į Šventąją, penktą nueini nupirkti visiems pažįstamiems lauktuvių. Ir viskas. Pliusas uždėtas, o nuotraukų socialiniams tinklams ir pagyroms yra sočiai. Tai ką ten daugiau daryti?


Kadangi tokių nesusipratėlių yra labai daug, tenka užsigrūdinti. Vos tik manęs paklausia, ką taip ilgai veikti Palangoje, aš paklausiu, ką galima veikti mieste, kuriame gyvena tas klausėjas. Aišku, tas nesusiprantantis žmogus sako, kad dirbti, vaikščioti į parduotuves, gydymo įstaigas, draugų namus ir panašias vietas. Žodžiu, gyventi.
Bet, deja, yra tokių žmonių, kurie nesupranta, kad Palangoje taip pat galima gyventi ir kad daugybė žmonių joje gyvena. Ir tie palangiškiai niekuo nesiskundžia ir dažnai yra gerokai laimingesni už kitų miestų gyventojus.
Taigi, ką tada aš Palangoje veikiu? Jeigu neaišku, pamąstykit dar kartą. Vasarą aš Palangoje gyvenu. Bet žmonės gyvenimą kurorte vasarą įsivaizduoja irgi gana stereotipiškai. Jie galvoja, kad Palangos gyventojai yra namisėdos, kad jie niekada neina prie jūros, neina į miesto centrą, o trinasi tik miesto kampais, poilsiautojų nepaliestomis vietomis. Arba išvis niekur nesitrina. O jeigu jau aš ten gyvenu, reiškia, kad aš irgi niekur nevaikštau.
Bet taip toli gražu nėra. Nesakau, yra ir tokių žmonių. Bet jų yra visuose miestuose. Bet dauguma mano pažįstamų palangiškių labai myli jūrą, dažnai prie jos eina ir lankosi visose kurorto vietose. Juk žmonės, gyvenantys kituose miestuose, tikrai nevaikšto ratais aplink centrą ir kitas daugiau lankomas vietas. O palangiškiai šiuo aspektu niekuo nesiskiria nuo kitų miestų gyventojų.
Bet nuo vieno kraštutinumo labai greitai nueinama prie kito. Stereotipuoti žmonės nesupranta buvimo centre neaplenkiant komercijos ir popso židinių. Pasak jų, jeigu jau eini J. Basanavičiaus gatve, būtinai turi nueiti į tirą, pasisupti ekstremaliame atrakcione, nueiti į 3D filmą ir į kitas siūlomas pramogas. Aš tikrai nekritikuoju tokių pramogų ir jų savininkų, bet mano nuomone, jų auditorija yra žmonės, atvažiuojantys daugių daugiausiai savaitei, arba tie, kurie Palangoje buvo prieš dvidešimt metų ir žinantys, kad į ją atvyks vėl po dvidešimties metų.
Taigi, aš tokiomis pramogomis tikrai nesinaudoju. Tada dėl ko aš tiek daug laiko praleidžiu Palangoje? Yra kelios priežastys. Pati pirmoji – jūra. Aš be galo myliu jūrą ir jūrinę gamtą. Man išgyventi be jūros yra tiesiog neįmanoma. Bet yra nemaža dalis žmonių, kurie šios mano meilės nesupranta. Dėl to manau, kad prie šios mano meilės yra prisidėję tolimi ar artimi giminaičiai.
Bet juk jūrą Lietuvoje turi ne vien Palanga. Ją turi ir Nida, ir Juodkrantė, ir Šventoji, ir Preila ir dar daug miestų bei gyvenviečių. O ten dažnai yra gerokai mažiau komercijos. Tai tada kodėl būtent Palanga, kuri daugumai asocijuojasi su komercija, popsu ir įvairaus amžiaus poilsiautojų audringais baliais? Todėl, kad Palanga vienintelė turi tokią atmosferą. Tai kartu ir aristokratija, ir pankuojanti jaunystė. Tai kartu ir klasika, ir alternatyva. Tai kartu ir gamta, ir civilizacija. Tai kartu ir menas, ir sportas. Tai kartu ir saulė, ir dargana. Bet atmosferos žodžiais neapibūdinsi. Ją reikia pajausti.
Tačiau Palangą aš myliu ne vien dėl gamtovaizdžio ir atmosferos. Aš labai myliu Palangos miestinę dalį, gatveles. Dauguma naujai pastatytų namų puikiai dera su Palangos gamta, neišsiskiria iš kraštovaizdžio. Tarybiniai namai taip pat yra labai aktyviai renovuojami. O renovuoti namai taipogi puikiai dera su kurorto peizažais. Na, o senoji, prieškarinė Palangos architektūra puikiai dera prie naujosios. Yra ir netvarkytų, apgriuvusių senovinių vilų, bet labai džiaugiuosi, kad yra ir puikiai sutvarkytų, gyvų. Tikrai yra kelios, kuriose yra įsikūrusios kavinės, o tų kavinių pavadinimai yra tokie patys, kaip seniau vadinosi ta vila. Tik trūksta informacijos, kad tai yra istorinis namas. Bet tai jau yra kavinių savininkų problema, kurią galima lengvai ištaisyti.
Dar kita priežastis – kūryba. Jūra ir Palanga yra didžiausias mano įkvėpimo šaltinis. Ne veltui būtent vasarodama šiame mieste aš sukūriau pirmąjį savo eilėraštį. Gal dėl to Palangoje įvyko reikšmingiausi mano kūrybos įvykiai. Todėl drąsiai galiu teigti, kad jei ne Palanga, mano kūrybos vandenys būtų užrūgę ir nuobodūs. O kas žino, gal mano kūryba ir jos istorija būtų visiškai kitokia, trumpesnė. Todėl už savo kūrybą labai labai dėkoju būtent Palangai.
Na, o kūryba, žinoma, yra menas. O Palanga yra labai meniškas ir kultūringas kurortas. Mieste klesti kultūros maratonas „Kablys: Jūra. Kultūra“, kultūros pieva „I love Palanga“, Palangos vasaros skaitykla, Kurhauzas, Palangos koncertų salė ir t. t., dažnai vyksta įvairūs koncertai, performansai, parodos, spektakliai, knygų pristatymai ir kiti kultūriniai renginiai. O tie renginiai yra labai skirtingi ir kiekvienas gali atrasti renginį pagal savo skonį. O svarbiausia, kad Palangoje yra labai daug meniškų žmonių. O tai reiškia, kad Palangoje kiekvienas menininkas yra labai gerbiamas, turi savo vietą po saule, gali būti išgirstas ir niekas nelaiko jo raupsuotu, kaip dažnai įvyksta kituose miestuose.
Na, ir dar viena priežastis – labai glaudi bendruomenė. Palangiškiai, kurie prie tokios situacijos pripratę, nelaiko to jokiu nuostabą keliančiu reiškiniu. Jiems tai yra įprastas dalykas. Tačiau man, atvykusiai iš Panevėžio, tai yra dar ir kaip nuostabą keliantis dalykas. Mieste, kuriame man tenka gyventi visus mokslo metus, yra labai skelbiamasi, kad turime puikią miestiečių bendruomenę. Tačiau taip tikrai nėra. Norint tapti išskirtiniu, turi būti arba turtuolis, arba valdininkas, arba nusikaltėlis. Kiti – už borto. Nesakau, pasitaiko visokių sklaidos projektų, bet jiems nepavyksta sulaužyti įsigaliojusių taisyklių. Be to, jei kaip nors pavyksta prasimušti, visi pradeda beprotiškai pavydėti. Žiūrėk, ji ir konkursą laimėjo, ir sutartį pasirašė, ir tuo tapo, ir aną padarė. Žodžiu, tampi vos ne liaudies priešu. O Palangoje yra iškeliamos visos – nesvarbu, didelės ar mažos – pergalės, visi džiaugsmai, visi laimėjimai. Ir svarbiausia – visi tais įvykiais džiaugiasi kaip už save. O būtent tai ir yra tikra bendruomenė.
Pasakoti, kodėl myliu Palangą, galėčiau ilgai ir nuobodžiai. Ir tų priežasčių rastųsi vis daugiau. Bet esmė yra viena – aš be galo myliu Palangą. O meilė juk yra nepaaiškinama. Todėl dabar – truputį istorijos.
Aš su Palanga esu susijusi nuo labai senų laikų. Viskas eina jau nuo mano prosenelių. Jie, dar net neturėdami dukros (mano močiutės) visada važiuodavo būtent į Palangą. Yra išlikę labai gražių nuotraukų, kur jie stovi Birutės parke, didžiajame parteryje. Jiems yra tekę važiuoti į Palangą dengtame sunkvežimyje, skristi malūnsparniu.
Vėliau gimė mano močiutė. Su ja mano proseneliai irgi vykdavo į Palangą.
Kiek vėliau mano seneliai susilaukė mano mamos. Ir čia jau atsirado nesulaužoma tradicija – kasmet mano proseneliai, seneliai ir mama su broliu važiuodavo prie jūros. Dvi savaites praleisdavo Šventojoje, dvi – Palangoje. Taigi, visos mano mamos vaikystės atostogos būdavo praleistos prie jūros.
Simboliška, bet mano tėvai taip pat susipažino Šventojoje. Jie, dar neturėdami manęs per metus kelis kartus atvykdavo į Palangą. Beje, mano tėvai savo vestuvinius žiedus pirko irgi prie jūros – Klaipėdoje.
Na, ir apie mane. Aš į Palangą atvykau nei per anksti, nei per vėlai – būdama šešerių (2010 m.). Meilė Palangai užsidegė iškart. Tąkart taip gavosi, kad atvažiavome rugpjūčio pabaigoje ir išbuvome visą rugsėjį. Dėl to labai džiaugiuosi, nes pamačiau rudeninę Palangą: gatvės tuščios, komercijos su kiekviena diena vis mažiau, gamta darosi vis ryškesnė, kurortą apgaubia ramybė.
Kitą vasarą į Palangą atvykome dar visai sezono pradžioje – pirmą birželio savaitgalį. Pamačiau kurortą iš visai kitos pusės – jis buvo tik bundantis, nespėjęs pavargti, dar pavasariškas. Ši vasara man labai svarbi dėl to, kad būtent tais metais Palangos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų Bažnyčioje mane pakrikštijo Palangos klebonas Marius Venskus.
Trečią sezoną atvažiavome kiek vėliau, antroje birželio pusėje. Šie metai man taip pat labai svarbūs, nes būtent Palangoje tais metais aš pradėjau savo kūrybinį kelią – parašiau pirmąjį savo eilėraštį.
Ketvirtasis sezonas Palangoje taip pat buvo puikus. Įvyko daug puikių dalykų, kaip ir visada buvo labai gera.
2014-aisiais aš atšvenčiau savo pirmąjį jubiliejų – man suėjo dešimt metų. Gal dėl to įvyko keistas sutapimas su mūsų atvykimo ir išvykimo datomis. Pirmaisiais atostogų Palangoje metais į kurortą atvykome rugpjūčio 22-ąją, o 2014 iš Palangos išvykome irgi rugpjūčio 22-ąją.
Ir štai jau 2015-ieji. Pernai buvo labai emocinga vasara. Buvo gera, gražu, smagu, kaip visada labai daug vaikščiojome.
Na, ir taip palengva, neskubėdami priėjome prie šio sezono. Kuo jis išsiskiria? Ši vasara yra labai darbinga kūrybiniu atžvilgiu. Tai tekstą dainai reikia sukurti, tai rašinį į konkursą parašyti, tai rėmėjų ieškoti, tai savo kūrybą tai tam, tai tam nunešti. Bet tokie darbai yra labai puikūs. Be pastangų niekur neprasimuši, be to man ir pačiai labai smagu. O argi tokiems dalykams gali būti geresnis laikas nei vasara?
Apibendrinant visas Palangoje praleistas vasaras, visos jos buvo puikios, visos jos buvo išskirtinės, visos turi įsimintinų įvykių, visos turi savo šarmą. Džiugu matyti, kad Palangoje kasmet daugėja kultūros, stengiamasi nusipurtyti šimtaprocentaliai sukomercializuoto abejotinos reputacijos poilsiautojų miesto įvaizdžio. Nes Palanga jo tikrai neverta. Ir dauguma pokyčių tikrai eina į gera. Taigi, ko aš palinkėčiau Palangai? Kuo daugiau gerų, kultūrinių pokyčių, dar daugiau kultūros renginių, projektų, popso mažėjimo, Palangos pažinimo projektų bei turistų supratimo, kaip Palangoje gera ir gražu.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Projektui „Aš myliu Lietuvą“ didžiausio šalies kurorto meras Šarūnas Vaitkus papasakojo apie tai, kodėl jo gimtoji Palanga yra gražiausias miestas ir kodėl jam svarbus Vytautas Landsbergis.


Su visais atsisveikinanti vasara nedžiugino gerais, saulėtais orais nei Palangos verslininkų, nei poilsiautojų. Liepa ir rugpjūtis buvo drėgni ir lietingi. Tik ir tebuvo girdėti: „Tokios šaltos vasaros dar nėra buvę!“ Bet ar yra pagrindo taip dūsauti? Meteorologai sako, kad ši vasara kuo nors kitokia nebuvo. „Ji buvo normali, tipiškai lietuviška...


Daugelis tipinių, stereotipais besivadovaujančių lietuvių nusistebi, kad aš visas vasaras leidžiu Palangoje. Jų nuomone, Palanga yra tik J. Basanavičiaus gatvė, jūros tiltas ir nuomojama gyvenamoji vieta. Tokią nuomonę turintiems žmonėms kyla klausimas, ką taip ilgai galima veikti Palangoje? Vieną dieną nueini į paplūdimį, kitą ant tilto, trečią į parką ir muziejų, ketvirtą nuvažiuoji...


Pučiamųjų muzikos koncertų ciklas   „Dūdų vasara“


Jeigu nesate abejingi vasaros teikiamiems džiaugsmams ir privalumams, šiandien turėtumėte liūdnai atsidusti: baigiasi kalendorinė vasara. Vadinasi, verslininkų būriui – ir kurorto svečių pinigų byrėjimas į kišenę, moksleivijai – atostogos, mėgstantiems lepintis saule paskutinė mėnesio diena reiškia, kad jos šilumos mažės. Kokia buvo vasara...


Liepos 31-rugpjūčio 5 d. vyksiantis festivalis „Palangos vasara“ kurorto gyventojus ir svečius kaip ir kasmet kviečia į jaukius poezijos bei muzikos vakarus Gintaro muziejaus Židinio menėje.


Pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja neformaliam ugdymui Loreta Dumčienė Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse, spalvingai nusiteikusi, kolegas ir mokyklos svečius vaišino ukrainietiškais saldainiais, tačiau net ir už juos gardesnis – pedagogės komentaras: „Ką tik sugrįžome  iš Krymo. Mes laimėjom! Mes –...


Senas žmogus šiuolaikinėje visuomenėje yra  pamirštas ir nereikalingas. Nebemokame gerbti senolių nei mes, nei mūsų vaikai. O iš kur jie gali išmokti tos pagarbos, jei net savo vaikams neberandame laiko?! Vis kažkur bėgame, lekiame, nebepastebime, kas šalia mūsų gražaus, trapaus, prasmingo.


Dainininkė Evelina Sašenko - šešis kartus „Dainų dainelės“ laureatė, šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje studijuojanti džiazo vokalą. Ji dalyvavo tokiuose projektuose kaip „Triumfo arka 2“, LNK muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai 5“, taipogi du kartus jau žengė į nacionalinės atrankos „Eurovizija“ sceną,  antrasis kartas, žinia, buvo sėkmingas – mergina...


Kokie žmonės valdys Palangą ateinančius ketverius metus? „Palangos tiltas“ paprašė visų naujos Tarybos narių atsakyti į 10 pateiktų klausimų. Šiandien į klausimus atsako Tarybos narys Nerijus Stasiulis, kuris priklauso Lietuvos Centro partijai.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius