Visažiniai Palangos takai: nepalikim pavasario vieno!

Visažiniai Palangos takai: nepalikim pavasario vieno!

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2014 03 24

1981 metais išleistą Justino Marcinkevičiaus (1930-2011) knygą „Dienoraštis be datų“ atsiverčiau ir skaitinėjau vasario paskutinį šeštadienį, 10 valandą ryto. Savaime parskrido „į mintį“. Atminimai parvedė prieš dvejus metus mus palikusį gerasielį žmogų, kurį šiltai prisimename ir čia, Palangoje, amžinos Baltijos jūros akivaizdoje.

Išmintingi, gera linkintys žmonės nemiršta ir neužsimiršta, nes padeda gyventi ir dabar. Net ir paskutinį praėjusio vasario šeštadienį, Palangoje: „Už Aukštadvario, neprivažiavus Stakliškių, atsiveria platus – kaip gyvenimas – slėnis. Sustabdau mašiną, išlipu ir liečiu akimis kiekvieną sodybą, medžių guotą, ežerėlį, vejuosi žvilgsniu kiekvieną paukštį, plaukiantį nuo vieno slėnio krašto į kitą, uodžiu visus kvapus, geriu visus garsus, o žodžių vis neturiu. Per didelė ta banga, kuri dabar neša mane. Lietuva, – pagalvoju: tame slėnyje kaip delne ją matau. Čia ji atsiveria kaip kokioj liaudies dainoj, kaip raštuotoj lovatiesėj ar senam dokumente. Arba žemėlapy, kur ir reljefas, ir gyvenvietės buvo žymimos ne sutartiniais ženklais, o piešiamos „iš paukščio skrydžio“. Taip lyg miniatiūra. Užsikabintum ant kaklo – kaip mūsų tėvai škaplierius, ir niekad nenusiimtum.

O žodžių vis nėra. Jausmo viršūnės – nebylios. Kad prasidėtų kūryba, reikia pusiausvyros. Bet argi kūryba svarbu? Tas išgyvenimas, ta banga, kuri neša – prie visų, su visais, tas graudus džiaugsmas, kurį galėtum pavadint buvimu ir nuo kurio taip gera – štai kur tikroji poezija. Nori pasidalinti su visais – o negali. Tarytum į maldą susirikiuoja keturi žodžiai:

                        Neatimama.

                        Neparduodama.

                        Neišmylima.

                        Neparodoma.

Tai ne eilėraštis. Greičiau tai užkeikimas, formulė, kuria kaip marška užkloju šį slėnį. Tarsi aš pilnas jo, tarsi jis manęs pilnas.

Tokiom akimirkom ir gyvena poetas. Gal jis ir neapdainuoja šio savo katarsio, bet vis tiek – įeina į jį Lietuva ir atsiklaupia prie jo širdies: „Čia meiliais žodeliais takai pabarstyti, čia toli girdėti, čia plačiai matyti“.

Tokia giluma, kad nepasieki pats savęs.

Ačiū tau, eilėrašti, už mane. Už tavo nesibaigiančią kūrybą. Žinau, kad galėčiau būti geresnis. Tu irgi.      

Aš šią, dažną palangiškį kamavusią žiemą ne kartą buvau parke, prie suoliuko, ant kurio 2006 metų rugpjūtį, prieš susitikimą su skaitytojais Gintaro muziejaus sėdėjo ir su parko darbininkais pasikalbėjo J. Marcinkevičius. Tada aš buvau parko darbininku ir, nutolęs per 20-30 metrų, ramiai šlavinėjau, grėbinėjau takus, ir, žinoma, viena ausim, kaip ta kaimo Antosė, viską girdėjau, kas, ką atsakė. Taip gyvenime nelieka aiškumų. Juk žmogus į šį pasaulį ir ateini išsišnekėti vienas su kitu ir su visais, kas danguje, jūroje, keliuose ir takeliuose iš gyvųjų tavo žvilgsniui sava. O paskutinį šio vasario šeštadienį aš „paprašiau“ poetą J. Marcinkevičių Birutės parke, kad tarstelėtų palinkėjimą palangiškiams ir jų svečiams naujo pavasario pareituvių proga. Ir štai ką išgirdau: „Eikit, kol einasi, eikit kuo plačiau, kuo toliau, nepamiršdami turtinti savo namų, eikit ir gausinkit Gyvenimo pasakas“.

Ta diena man asmeniškai buvo jau pavasariškai pakili ir skatinanti žaismei. Skatinanti žvalgytis spalvotų debesiukų Palangos danguje, virš žaliapušių parko baltame sniege su slidžių vėžėmis ir virš vieno gyvenimiškai didelio, mėlyno jūros lango.

„Eikit, kol einasi“, – ragino ir vidinis balsas, kuriuo kalbėdavo ir „Miminas Kakačius“ pirmąjį dešimtmetį Vilkijos rajone, Čekiškės miestelyje, šalia kurios į Nemuną nuteka, veržliai kalbėdama ir akmenėlius prausdama pirmoji gyvenimo upė Dubysa.

Smagiai nuteikė baltieji parko takai.

Ir... sumaniau sau „atrakciją“.

Birutės parko tvenkinių ledu nuo Eglės Motinėlės lėtai ėjau... ėjau... ėjau... lindau keturpėsčias ledu pro vieną, ornamentuotą, atrestauruotą, baltai dažytą grafų Tiškevičių medinį tiltuką, paskui – pro kitą, o salą ratu apsukęs, ir antrą kartą ledu „pranėriau“ pro pirmąjį tiltuką...

„Faina“: gerai, kad buvau vienas. Žmona Vlada – gera, bet būtų sunepatoginusi: „Tėvuk, ar jau visai suvaikėjai? Negalima, dar gal ledas plonas, įlūši...“

Ką jai pasakysi, jei nieko ir nereikia po 42 pažinties ir vedybinio gyvenimo metų šnekėti: ji – nevaldomai valdinga, o aš – valdymui nepavaldus. Aš, „Mergelės žuvis“, tik per „negalima“ ir atrandu visa, kas galima. Tik taip gali tapti savimi, įgyti pasitikėjimo. Mano moters jėga, kaip, beje, ir kitų dorų, sąžiningų, darbščių, tvarkingų palangiškių šeimų moterų yra galinga, kaip jūra.

„Mintis, kelias, mašina, moteris ir žemė turi būti judinamos“, – juokdavomės su Kelmės gaisrininkais.

Pavasario aistra netrukus ištirpdys visus tvenkinių ledus, – neliks dažnai sloguojančios žiemos pėdsakų. Tik atminkime. Pavasario aistra dar stipresnė ir už atominę bombą, tik ji ir iš mirties daro Gyvenimą. Ar ne stebuklas?

Jau esu rašęs, kad toje Palangos parko saloje, aplink kurią ir dabar vasarą iškilmingai plaukioja nežemiškai gražūs vandens paukščiai, kur dabar ledu praropojau triskart po tiltukais, gal prieš 40-50 metų kas savaitę grodavo muzikantai ir vykdavo velniškai smagūs šokiai. Čia daug palangiškių „mergikių“ vyrus „susigavo“. Kai kas – kareivuką, seržantą, dar ir dabar gyvena, sugyvena, nes rusiukai – ne tokia „panska publika“, kaip mūsų dabartiniai „sueuropėję“, betgi sumaterialėję lietuviukai (kad ir lenkiukai, ir latviukai: „Pinigas yra viskas“, „Menas yra pinigai“).

Paskutinį vasario šeštadienį saloje dar stovėjo baltas Besmegenis Senjoras. Žinojau, kad po savaitės jis jau bus ištirpęs. Tiltuko buvo „apipinti“ įsimylėjėlių paliktomis spynomis. Tokia mada. Pro Rotondą eidamas, tarsi kiparisus Kaukaze, Batumyje, regėdamas aukštus kadagius prisiminiau (ir mačiau!) šią vietą mylėjusį puikų pamokslininką, čia prieš sekmadienio pamaldas vaikščiojusį, geraširdį Palangos kleboną, netikėtai žuvusį sankryžoje palei šventorių Liudą Serapiną. Beje, savo vasario vaikštynes aš ir užbaigiau Palangos bažnyčios šventoriuje, tik prie kito poetiško, palangiškių ir dabar geru paminimo klebono Juozapo Miklovo (1919-1991) kapo.

Visada prisimename tuos, kas linki ir daro tik gera visiems. Čekų Vaclavo Havelo stiliaus asmenybes. Garbės žodis, mūsų žmonės išsiilgę jausmų tikrumo, švelnumo, jiems nusibodo politikuoti, šleikštus ne vieno melas, apvaginėjimai, liberalusis mankurtizmas“, kur dvasinės vertybės visai nutylimos, o žmogus jaučiasi, – tik, atleiskite! – tik mindžiojama „šaligatvio plytele“. O gal taip ir turi būti: žmonių pasaulyje aiški „piramidė“: „Kareiviai, ponai ir tarnai“.

Tačiau ne liūdnai baigčiau šį tekstą. O irgi savo senu klausimu: „Kodėl žmonės neklauso... savo batų? Taip, batų, kuriems nusibosta laukti jūsų kojų, jūsų visų koridorėliuose. Kodėl žmonės neklauso savo batų, kurie visada pasiruošę pervesti žmogų iš jo sielos snaudulio ar rudens, iš kasdieniškų nuobodžio „dulkių“, iš grubumo, velniškumo į poetišką sielos pavasario pakilumą? Tam pinigų nereikia. Tik dažniau prisiminti batus ir atsigręžti į „visažinius“ Palangos takus, į priejūrius, kur visada į visus klausimus atsakinėja... nuosavos sąžinės dievas“.

Čia darsyk cituotinas Palangą ir palangiškius apydažniai su puikia žmona lankęs J. Marcinkevičius: „Gerai, kad galima tylėti. Kad mokam ir pajėgiam tylėti. Ne sykį slepiamės tyloje. Ir kaip apsaugo mus nuo daugelio nemalonumų. Jeigu įmanoma būtų išmatuoti – ko gera, pasirodytų, kad tyla davė mums daugiau negu kalbėjimas. Yra žmonių, su kuriais gera tylėti. Tartum žaidžiantys vaikai, esame pasislėpę už vieno krūmokšnio – gyvenimo. Ir tai mus suartina, padaro situacijos bendrininkais. Vertinu tokią tylą, mintyse dėkoju už ją savo „tylinčiam pašnekovui“.

Gamta irgi pilna tokio iškalbingo tylėjimo. Ne visada jį girdim ir suprantam, kartais jį užtemdo ir nustelbia vidinis mūsų triukšmas. O kitą sykį mus taip gražiai prakalbina koks nors saulėlydis, žvaigždėtas dangus ar paukščio lėkimas prieš vėją. Tartum būtų kažkokia bendra buvimo kalba viskam, kas yra. Mumyse dar galima rasti jos rudimentų.

Netiesa, kad bendraujame tiktai kalbėdami. Tai, ką giliausia, vertingiausia (o gal ir tamsiausia?) turim – vis tiek po tyla slepiam. Dainuoti galima ir be žodžių“.

Stiprios poeto J. Marcinkevičiaus mintys vedžioja mus ir teikia atsakymus į daugelį egzistencinių, visiems rūpimų klausimų. Palengvina mūsų žingsnius į kiekvieną naują Saulėtekį.

Eikime, Palangos senjorai, visažiniais pajūrio takais, kol einasi. O eisis tiek, kiek atkapstysime savyje noro eiti. Nori – nenori, tenka „įsakinėti“ sau. Visais metų laikais. Nepaisant savo amžiaus. Giliaprasminiuose žodžiuose „Tikėjimas“ ir „Pasitikėjimas“ pagrindinis „šakninis“ žodis yra „ĖJIMAS“.

„Tik ėjimas“. „Pasitik ėjimą“. Gyvenimo šventė juk yra kantrus asmeninių ir visuotinių – „gelminių“ tiesų paieškos ir kantrus ėjimas artyn savo Amžinosios jūros. Kantrus! Gyvenimui reikia daug jėgų ir dvasinių investicijų. Kelias į Pažinimą nelengvas, bet jis yra tikrasis, egzistencinis Kosmosas.

Gamtoje niekas nemeluoja, nevaidina, nežemina vienas kito. Čia mes – ponai, kaip kopų smilgos „Lygių balsų“ chore.

O eidamas priejūriais, širdimi vasarėdamas, vėl ir vėl ne sapnu, o šviesinančia mintimi atsimušu į pirmąjį Vaikystės langą padubysių miestelyje Čekiškėje, parodžiusį kelią į pasaulį, glostančia senelio ranka padrąsinusį ir linkėjusį kuo mažiau klystant ir liūdint atrasti savąją gyvenimo jūrą, kur visada – šventė...

Tada, kai šventė sieloje, mes nebijom būt linksmi. Taip linksmi, jog nesitiki, kad ir numirti galima.

...Džiugūs atsveikinę, išlydėję rūstoką šiemet žiemą, mes, palangiškiai, (kiekvienas!) pulsim tvarkyti savą kiemą. Ir laiptines.

Ir pagaliau prasidės ilgai laukta daugiabučių namų renovacija.

Pavasaris, energingai, kaip geografas, krašto tyrinėtojas, žinomas mokytojas Egidijus Šalkauskis, visko imasi „nuo Nulio“.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Ko tik nepadarysi dėl svajonės tapti Palangos meru! Netgi kvailysčių!? Buvęs žemės ūkio viceministras Vilius Martusevičius, visuomeninio rinkimų komiteto „Pirmyn, Palanga ir Šventoji!” kandidatas į kurorto merus, pasistatęs reklaminį „furiuką“ prie autobusų stoties „Maximos“, verčia kikenti net pradinukus: užrašas ant tento per visą...


Vieną gražią dieną Jaunųjų žurnalistų studijos moksleiviai išėjome pasivaikščioti – pasidžiaugti pavasario grožiu. Pavasaris yra labai paslaptingas metas – jis turi viską, bet kartu ir nieko, turi paslaptį, kurią visi žino, bet kartu ir nesupranta.Žmonės negali pakęsti nežinomybės, bet jiems patinka paslaptingumas, todėl juos taip ir gundo šis metų laikas...


Visažiniai Palangos takai: nepalikim pavasario vieno!

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2014 03 24 | Rubrika: Nuomonės

1981 metais išleistą Justino Marcinkevičiaus (1930-2011) knygą „Dienoraštis be datų“ atsiverčiau ir skaitinėjau vasario paskutinį šeštadienį, 10 valandą ryto. Savaime parskrido „į mintį“. Atminimai parvedė prieš dvejus metus mus palikusį gerasielį žmogų, kurį šiltai prisimename ir čia, Palangoje, amžinos Baltijos jūros...


Iš tolimos mano praeities išliko vaikystėje praleisti metai. Tai buvo sunkus išlikimui badmečio laikas nuo 1948 iki 1953 metų pavasario, kai mirė didžiausias dvidešimto amžiaus tautų budelis Josifas Visarionovičius Stalinas. Tai įvyko 1953 kovo 5 d. Mes, tremtinių vaikai, šokinėjome ir mėtėme į viršų savo kepures, kai apie 13 valandą sužinojome šią naujieną. Visi lietuviai labai džiaugėsi:...


Artėjant Vėlinėms miesto kapinėse intensyviai triūsia Palangos komunalininkai – siekiant suteikti didesnį patogumą lankytojams, čia atnaujinami bei naujai klojami trinkelių takai.


Penktadienio pavakare su pirmais pirmojo pavasario lietaus lašais „Ramybėje“ pristatyta tikru palangiškiu – esančiu juo ir visada būsiančiu – save vadinančio Marijaus Širvinsko-Gailiaus pirmoji knyga „Šlapias spalis“. Kartu su knygos autoriumi ir apie šlapią spalį, ir apie faktų pasaulyje gyvenančio žurnalisto perėjimą į...


Mes, „greitabėgiai“ moderniųjų laikų žmonės, lyg pasakas ar seniai pamirštą stebuklą atrandame Palangos – Šventosios – Latvijos apylinkėse aptiktus ideliai civilizacijos nepaliestus kampelius, kur viskas, o viskas – tikra, kaip dangus su debesų laivynais, smėlio karalijos, kur gyvenimas yra milijonus metų toks, kurį tu, aš, mes bejėgiai...


1988-1996 metai ilgam išliks ne tik istorikų atmintyje. Tai buvo labai pakilus „Poetų – idealistų amžius“, o poezija svaigo, poetiškai mąstė, svajonėmis, debesėliais ir padebesiais skraidėme... mes, visi lietuviai. Ir ne tik „Baltijos kelyje“.


Miesto komunalininkai kibo į pavasario darbus ir jau žvalgosi į sezono darbus. „Remontuojame persirengimo kabinas, pliažo įrangą, šiukšliadėžes, suolus, tvarkome  takus vedančius į kopas“, – „Palangos tiltui“ sakė UAB „Palangos komunalinis ūkis“ direktorius Konstantinas Skierus.


Skęstančios kopos lauks pavasario

Aistas MENDEIKA, 2009 09 16 | Rubrika: Miestas

Praėjusį antradienį Aplinkos ministerijos specialistai, mokslininkai bei Klaipėdos apskrities valdininkai susidomėję apžiūrinėjo Baltijos plaunamą kopą tarp jūros tilto ir Rąžės žiočių, tačiau nieko gudriau nesugalvojo, kaip tik laukti pavasario ir tada vėl plukdyti smėlį į tą vietą, kur jo trūksta.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius