Jūratė Galinauskienė, viena tituluočiausių šalies lituanisčių iš Palangos senosios gimnazijos: „Jaunuose žmonėse reikia ugdyti didžiavimąsi savąja kalba, kuri yra ypatinga“

Ar kas nors patikėtų, kad viena geriausių Palangos ir pajūrio lituanisčių, pelniusi ir Lietuvos metų mokytojo vardą, išugdžiusi ne vieną rašytoją Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė pirmąjį mokytojavimo dešimtmetį jautėsi gyva palaidota? Ne, ne dėl to, kad darbas nepatikęs – mokytojavimo talentą perėmusi iš abiejų  tėvų. O dėl to, kad ruošimasis pamokoms atimdavęs visą laiką.  

Mokykloje patiko ir fizika

Tačiau visų pirma – ne apie mokytojavimo, o apie mokinystės pradžią. Taigi, kokia gi mokinė buvusi Jūratė? Atsakymas net nenustebina – gera, vadinamoji pirmūnė. Bet, kaip atvirauja, iš širdies mokiusis tik literatūrą, nors patikusi ir fizika, visa kita – kad reikėjo.

Pirmoji perskaityta knyga – Maironio „Pavasario balsai“. „Tiesiog užbūrė mane, – prisimena. – Taip per ją ir įėjau į literatūros pasaulį.“

Pati irgi rašė. Ne poeziją – prozą. Su apsakymu apie dėdę „Bitės palieka namusׅ“ netgi dalyvavo Jaunųjų filologų konkurse. Nors laurų nenuskynė (J. Galinauskienė prisimena, kad moksleivių kūrybą vertinusi profesorė Elena Nijolė Bukelienė paprotinusi jaunimą nerašyti apie senus žmones – mat geriau už V. Krėvę niekam nepavyksią), bet kūrinėlis buvo išspausdintas laikraštyje, ir jo iškarpa tapusi aprašytojo dėdės pasididžiavimu visam gyvenimui.

„Per visus gimtadienius skaitydavo“, – šypsosi žurnalo pašnekovė.

Giminės susiėjimuose skambėdavo ir pačios Jūratės balsas – jau nuo trejų, pasilipusi ant taburetės, deklamuodavo.

Tad ir šiandien, kalbant kas arčiau širdies – kalba ar literatūra, net nedvejodama mini pastarąją. Būtent literatūros studijas ir pasirinkusi Vilniaus universitete. Nors, prasitaria, iš pradžių svajojusi apie žurnalistiką. Dar besimokydama mokykloje rašydavusi respublikiniams laikraščiams, už šią veiklą laimėjusi pelniusi ne vieną apdovanojimą.

„O atkalbėjo mama, – atvirauja J. Galinauskienė. – Sovietmečiu būti žurnalistu buvo labai sunku. Mama žinojo, kad man būtų nepakeliama eiti į kompromisą su sąžine. Tuo labiau, kad apie tai, kas vyksta, žinojau. Juk mano mamos sesuo buvo nuteista už tai, kad partizanams kepė duoną, tėvelio brolis, profesorius Dangerutis Čebelis (Lietuvos pedagogas, kalbininkas, romanistas, filologijos mokslų daktaras – aut. pastaba), buvo išsiųstas į Sibirą. Už tai, kad gelbėdamas rašytoją Vincą Mykolaitį Putiną, prisiėmė autorystę už jo kūrinį „Vivos plango, mortuos voco“ (Sovietinės cenzūros draudžiamo kūrinio nuorašas per kratą buvo aptiktas tuomečio Kauno 8-osios gimnazijos mokytojo Dangeručio Čebelio namuose. Teisme jis neatskleidė autoriaus ir buvo nuteistas trejiems tremties metams – aut. pastaba).

1977 metais pasirinkusi literatūros studijas Jūratė nesigailėjo: „Mūsų laikais literatūra buvo labai giliai dėstoma. Mums dėstė žymūs literatūrologai, rašytojai, pavyzdžiui, Donatas Sauka, nors dabar kartais pagalvoju, kad gal reikėjo ir kalbą rinktis. Juk mūsų kalbos mokslas – pasaulinio lygio...“

Jūratės širdies poetas – V. Mačernis

J. Galinauskienės širdies poetas – Vytautas Mačernis. „Jį atvėrė mano istorijos mokytoja. Nusivežė į Šarnelę. Mačernis tada dar buvo labai mažai žinomas, įtrauktas į nepageidaujamų autorių sąrašą. O studijų metais pasirinkau net diplominį darbą rašyti apie jį. Ir be galo džiaugiuosi, kad net savo kabinete turiu V. Mačernio paveikslą (tapytą dailininko Rimvydo Kepežinsko – aut. pastaba). Su gimnazistais mėgstame pakalbėti apie šią išskirtinę asmenybę, kuris žuvo 23-ejų metų, ne ką vyresnis už abiturientus, bet sugebėjo palikti unikalų literatūrinį palikimą,“ – apie mylimą autorių kalba pedagogė.

O dabar, ruošiant gimnazistus egzaminams, įvairiems konkursams, ar beatsiranda laiko paskaityti ne darbui, ne dėl mokinių, o sau – tiesiog pasimėgavimui? „Didelė prabanga būtų kasdien skaityti, – neslepia, – tačiau ant stalelio miegamajame knyga visuomet guli. Paskutinės iš šviežiausiai perskaitytų – mano buvusios mokinės Ievos Marijos Sokolovaitės romanas „Pozuotoja“ ir vieno žymiausių XX a. žydų tapytojų Marko Šagalo dukters Glorijos Goldraich biografija „Mano tėvas Šagalas“.

Lūžis – po mokytojavimo dešimtmečio

Šiandien J. Galinauskienė – ne tik viena geriausių lituanisčių Palangoje, bet vertinama ir šalies kolegų, yra pelniusi Lietuvos metų mokytojos vardą, be galo mylima mokinių. Taip yra šiandien. O kaip sekėsi pirmaisiais mokytojavimo metais?

„Nors sekėsi neblogai iš pat pradžių, juk mano visoje giminėje – daug pedagogų, mano tėvai – mokytojai, ir netgi dar pati besimokydama mokykloje padėdavau mamai taisyti jos mokinių darbus, tačiau pirmaisiais metais ruošimasis pamokoms atimdavo visą laiką. Grįžusi iš mokyklos pavalgydavau, ir paskui ištisi vakarai – prie knygų, sąsiuvinių. Vos neverkdavau. Galvodavau: ‚Negi visą gyvenimą būsiu gyva palaidota?‘ Tas siaubas pasitraukė tik po kokių 10 metų“, – neslepia moteris.  

Lemiamą pedagoginį lūžį J. Galinauskienė labai gerai prisimena: „Pasiūliau mokinei dalyvauti Jaunųjų filologų konkurse. Jos atlikta Henriko Nagio eilėraščio „Sūnus palaidūnas“ analizė pelnė II vietą. Šis laimėjimas labai sustiprino. Supratau, kad galiu atsistoti tarp rimtų mokytojų – pajutau, kad turiu jėgų.“

Nuo tada laimėjimų iki šiol tiek daug, kad neįmanoma besuskaičiuoti. Tarp J. Galinauskienės buvusių mokinių – ne vienas jau žinomas visoje Lietuvoje kūrėjas: Jurga Šeduikytė, Tomas Dirgėla, Ieva Marija Sokolovaitė ir kt.

Poezija – tiksli kaip matematika

O kaip uždeganti savo mokinius dalyvauti įvairiuose konkursuose?

„Kad net ir nereikia kažkaip ypatingai kalbinti – mokiniai patys nori. Kartais net pagalvoju, kad gal per daug visur rašome, dalyvaujame, – svarsto mokytoja ir pati sau iškart paprieštarauja. – Kita vertus, dalyvaudami įvairiuose konkursuose jaunieji kūrėjai realizuoja save, pamato save kitoje šviesoje. Juk kasdienybėje visa susilieja, o čia yra galimybė pajusti savo išskirtinumą. Apskritai kūrybingas žmogus – didžiulė vertybė. Ir nagrinėjant romantizmo kryptį, atkreipiu dėmesį, kad kūrėjas prilygsta Dievui.“

Vis dėlto, kol jaunasis kūrėjas formuojasi, jam reikalingas ir patyrusios mokytojos vedimas. Kaip pedagogė pakreipia jaunuosius rašytojus, poetus, nepažeisdama jautrių sielų?

„Iš tiesų poezija turi būti tiksli kaip matematika, kiekviena metafora privalo turėti savo logiką. Tad analizuojant kūrybą su kai kuriais jaunaisiais poetais tenka ir padiskutuoti“, – šypsosi.

O kalbant apskritai apie lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programą bendrojo ugdymo mokyklose, ką apie ją pasakytų patyrusi pedagogė?

 „Joje – daug klaustukų, bet gimtąją kalbą geriau pažinti reikia. Gal ir plačiau. Visi turime pažinti savo šaknis. Mūsų, lietuvių, kalba turi to, ko neturi kitos. Ir didžiavimąsi savąja kalba reikalinga skiepyti jaunuose žmonėse. Todėl svarbu, kaip mes, mokytojai, pateikiame tuos tarsi neįdomius dalykus, kaip sugebame sužadinti smalsumą“, – dalijasi pašnekovė.

Kaipgi to pasiekti?

 „Neturiu formulės, – sako J. Galinauskienė. – Tikriausiai, kuo pats gyveni, kuo degi, gal natūraliai tai ir perduodi. Žinoma, stengiuosi dėstomą turinį susieti ir su gyvenimui, kartais kiek ir šokiruoti, kad geriau įsimintų“.

Visuomet esti, kas lengviausia, širdžiai mieliausia, bet taip pat – ir tai, kas sunkiausia. Taigi, ką sudėtingiausia perteikti moksleiviams?

„Buvau puikiai „pagavusi“ kirčiavimo sistemą, kaip ją perteikti mokiniams. Ir mąsčiau: ‚Va, šitą laidą tai jau tikrai išmokysiu‘. Deja... Mūsų tikrai labai sudėtinga kirčiavimo sistema. Ir ne tik. Taip pat – trumpųjų ir ilgųjų balsių rašymas. Tad yra ko mokytis ir ko mokyti“, – sako pašnekovė. 

Žurnalistė Ligita Sinušienė