Nomeda Kazlaus: „Gyvenimo esmė – ne naujas mobilusis telefonas, krūva madingų rūbų ar dar vienas nuostabus vakarėlis“

Linas JEGELEVIČIUS, 2023-08-26
Peržiūrėta
20445
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Nomeda Kazlaus (Nuotrauka iš N.Kazlaus asmeninio archyvo)
Nomeda Kazlaus (Nuotrauka iš N.Kazlaus asmeninio archyvo)

Paklausta, ar jos širdis dabar laisva, Nomeda Kazlaus, lietuvių operos žvaigždė, vienintelė lietuvė, dainavusi pasaulyje pagrindinius vaidmenis su XX amžiaus operos legenda Montserrat Caballe, televizijos laidų autorė, vedėja, prodiuserė, vokalo profesorė, žodį sekundėlę tramdo lūpose ir nušvinta šypsena: „Taip, esu.“ Bet tai – netiesa: Nomeda yra įsimylėjusi visą pajūrį, ypač Palangą. „Klaipėdoje gyveno mano močiutė Onutė, ir aš vasaras praleisdavau joje arba Palangoje. Pajūryje aš pasikraunu (energijos), „persikraunu“, kai reikia. Nors daug keliauju į šiltuosius kraštus, tačiau būtent Baltijos jūros gelmė ir šaltis mane visada pajūry atgaivina“, – išskirtiniame pokalbyje nemokamam pajūrio žurnalui „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui, sakė Nomeda. 

– Ar jūrą pasiekiate kiekvieną kartą atvykusi į pajūrį?

– Taip, kiekvieną! Pasidedu lagaminą ir suku prie jūros. Labai mėgstu ilgus pasivaikščiojimus pajūriu, daug metų prie jūros atlieku kvėpavimo pratimus. Su nuo 2015-ųjų metų iki „kovido“ Palangoje vykusios mano vardo vasaros akademijos auklėtiniais ryte pirmiausia visi ateidavome prie jūros. Ji – fantastiška, galinga.

Kokios jūsų mėgstamiausios vietos Palangoje?

– Dievinu Botanikos parką, man labai gera Kurhauze su nuostabia jo akustika ir atmosfera. Jeigu reikėtų rinktis – Neringa, Klaipėda ar Palanga – neabejotinai pasirinkčiau paskutiniąją. 

Ką dažniau į jūrą įmetate: pinigėlį ar akmenuką?

– (Juokiasi). Akmenukus! Pinigėliai dažniau metami į žymius fontanus – jūs tai žinote. O ką pinigėlio įmetimas duotų? (Šypteli).

– Norą išpildytų.

– Vadinasi, turėčiau ne vieną jų įmesti. Norų visada turiu daug! (Juokiasi).

– Birželio pabaigoje po pertraukos Palangoje vėl surengėte savo solinį koncertą, tačiau atgaivinti joje savo vardo vokalo ir aktorinio meistriškumo vasaros akademijos talentingiems vaikams ir jaunimui, kuri iki koronaviruso pandemijos Palangoje vyko bene penkerius metus, neskubate. Kodėl?

– Tiesiog jaučiu, kad tam – dar ne laikas. Karas (Ukrainoje) – visai šalia mūsų. Būkime atviri: kai kurie užsieniečiai mano, kad ir mes esame karo zonoje. Ačiū Dievui, kad ne taip yra. Tačiau kai kurie užsieniečiai dėl karo prisibijo ir pas mus atvykti, ypač ilgesniam laikui. Savaime suprantama, kad ir dėl (koronoviruso) pandemijos negalėjome burtis – 2020 metų vasarą „Nomedos Kazlaus vokalo vasaros akademija“ vyko, bet mažesniame formate. Laukiame geresnių laikų! Svajoju mano tarptautinę akademiją kada nors stipriai išplėsti iki garsios visame pasaulyje ir stabiliai ugdančios vokalistus su aukščiausio lygio specialistais!

– Kaip jūs išgyvenote pandemiją? Kaip ji pakeitė jūsų bičiulių ir kolegų likimus? Kiek jų neišgyveno? Paniro į depresiją? Ar turėjo radikaliai keisti gyvenimą – ne dainuoti, o išvežioti maistą ar dirbti sandėly, kad išgyventų?

– Labai ačiū už klausimą, kurio neretai kiti vengia – nori ir toliau gyventi paviršutiniškame „glamūriniame“ pasaulyje, nes nieko neišmoko iš pandemijos. Nebuvo labai lengva, bet aš galvoju, kad pandemija suteikė puikią progą permąstyti mūsų gyvenimus. Ypač vartojimo ribas. Gyvenimo esmė – ne naujas mobilusis telefonas, naujas kompiuteris, krūva naujų rūbų ar dar vienas nuostabus vakarėlis. Deja, man atrodo, kad  daugeliui žmonių trūksta gelmės, dvasingumo, dvasinio tvarumo. Pandemija parodė kryptį, kur turi eiti žmonija. Niekas niekada nepakeis gyvo šilto bendravimo. O jo – vis mažiau!

Atsakau į jūsų klausimą – labai nemažai mano kolegų ir bičiulių iš meno pasaulio per pandemiją neišgyveno. Skaudu. Dėl pandemijos daug meno žmonių pakeitė savo specialybes – ir Lietuvoje taip pat. Dalis išvažiavo – dirba svetur maisto išvežiotojais, sandėliuose.

Depresija – kita tema, apie kurią niekas nenori kalbėti, vyrauja sėkmės, „gliancinės“, instagraminės istorijos. Tarp atlikėjų, meno žmonių – taip pat.

Kokia jūsų „negliancinė“ pusė?

– Oi! Jų turiu daug, jas ypač jaučia mano publika, kuri yra labai protinga, empatiška ir pastabi. Esu laiminga, kad daugelis žmonių į mano koncertus – anot jų, pajausti pakylėjimą, gauti dvasinio narkotiko, jei taip galima išsireikšti teigiama prasme, išgyvendami prisirišimo jausmą – ateina jau daug metų. Man tai – absoliuti laimė. Vienas mano projektų rėmėjų gražiai pasakė: „Nomeda, mes galime viską pasaulyje nusipirkti, bet tokių emocijų, kokias išgyvename tavo dainavimo metu – negalime niekur nusipirkti“. Turbūt toks ir yra mano pašaukimas, uždavinys gyvenime... 

– Nebūna taip, kad nenorite lipti ant scenos?

– Ne, tikrai taip nebūna. Laukiu susitikimo su publika – visada ir su kiekviena. Į dainavimą, savo darbą, nežiūriu kaip į prievolę, bet – kaip į misiją. Man tai – kaip tikra kunigystė ir tarnystė. Taip, kaip, manau, tikras medikas jaučia pašaukimą padėti žmonėms. Taip, kaip tikram policijos pareigūnui norisi pagelbėti žmogui bei jį apsaugoti. Taip ir atlikėjas – jis tik tuomet tikras – grynuolis, kai tai daro iš gelmės, misijos suvokimo.

Vaikystėje turėjote nepilnavertiškumo kompleksų?

– Ne, neturėjau. Nors paauglystėje, pažvelgusi į savo nosį veidrodyje, esu pagalvojusi: „Chm, greičiausiai man kada nors teks operuoti nosį...“ O dabar į ją žiūriu ir galvoju: „Nosis – kaip nosis, tokia organiška – galiu ją puikiai panaudoti dainavimui, giliai įkvėpti oro ir dainuoti“ (juokiasi).

– Baisi tema – karas. Iki jo jūs dainavote ir žinomiausiose Maskvos ir Peterburgo teatrų ir koncertų salėse. Ar kilus karui, su savo kolegomis Rusijoje bendraujate? Ar kalbėtis su jais apie karą nėra beviltiška?

– Pasakysiu labai atvirai – mano pozicija yra labai griežta ir kategoriška: Ukrainai turime padėti viskuo, kiek galime. Dabar – pirmiausia ginklais ir amunicija. Net ir prasidėjus karui, rusų, kurie yra prieš Putiną – labai nedaug. Net ir tie, kurie paliko Rusiją karui kilus, imperialistinį požiūrį išlaikė. Kai prasidėjo karas, kai kurie mano rusai draugai bandė man rašyti ir įrodinėti savo „tiesas“, tačiau viskas tuo ir pasibaigė – nutrūko mūsų ryšiai. Ir jokios rusų kompozitorių muzikos, rusų meno karo metu!

Gyvenu senamiesty, Vilniaus šerdyje – oi, Linai, kiek aš čia sutinku rusų. Jų čia – masė. Ir jie sėdi geriausiuose mūsų restoranuose, ir juos aptarnauja... rusiškai. Tas pats – ir Ispanijoje, ir kitur. Ar tai normalu? Man – ne.

– Meldžiatės už Ukrainą ir pasaulį?

– Taip, visada. Esu praktikuojanti katalikė – apie tai kalbu atvirai, nors kai kam religijos tema – labai privatu. Mano dukra Odabela gegužę priėmė Pirmąją komuniją Bernardinų bažnyčioje. Šiandien visų mūsų galimybės domėtis Visata, religijomis, išpažinti įvairius tikėjimus – fantastiškai didelės. Ir jų įvairovė – tokia didelė. Man be galo yra artimi broliai pranciškonai – esu bendravusi ne su vienu jų, ypač su broliu Benediktu Jurčiu. Aš juos be galo myliu ir gerbiu – įsiminiau vieną brolio Benedikto mintį: tikėjimas yra viltis. Taip! Mes visi turime viltį kurti. Įvairiomis formomis – be visų kitų veiklų, esu aktyvi tarptautinės Rotary organizacijos narė, o nuo šių metų liepos ir Vilniaus Perkūno Rotary klubo prezidentė. 

Esate patyrusi Dangaus ženklų?

– Žinoma, esu labai dėkinga už juos. Turiu taip pat labai stiprią intuiciją!

– Ką jūs manote apie „cancelling“, kalbant lietuviškai, atšaukimo kultūrą – reiškinį, kai dėl konkrečių veiksmų ar pasisakymų viešas žmogus ar organizacija patiria masinį gėdinimą ir puolimą? Konkrečiai kalbant, kai kilus karui, Selas (Egidijus Dragūnas) apie jį paskelbė dviprasmišką įrašą „Facebook“, kai kurie viešosios nuomonės formuotojai siekė tiesiog išbraukti jį iš radijų ir televizijų tinklelio, sunaikinti jo karjerą. Manote, kad tai – tinkama?

– Dabar tapo ir tampa labai madinga prisidengti kolektyviniu sprendimu. Mūsų politikai ar įvairių įstaigų vadovai labai mėgsta prisidengti juo: „Taip nusprendė komisija ar panašiai.“ Tai matome visur – ne tik politikoje. Bet kai žmogus važiavo išgėręs – ir tai yra blogai, nes dėl to gali nukentėti ar gyvybės netekti nekalti žmonės – raginti jį dėl to „užmiršti“, man nėra priimtina. Netgi daugiau, toks raginimas – ydingas. Deja, šiais laikais vis daugiau žmonių nori būti Dievo pozicijoje – teisti. Regis, lieka vis mažiau tikrų krikščionių, kurie turi atjautą ir gailestingumą. Įsitikinusi, kad žmonės turi turėti teisę išsakyti savo nuomonę, netgi jei jie ir neteisūs. Politikas, atlikėjas, vadovas – kitaip tariant, bet koks viešas žmogus, labiau nei žmogus „iš gatvės“ turi jausti atsakomybę – už savo žodžius ir poziciją. Kai žmogus, kuris Lietuvoje gyvena daug metų, jaučia simpatijas Putinui ar palaiko jo teroristinį karą – baisu. Labai baisu.

– Ar dažnai ant scenos tenka pakliūti į dviprasmiškas ar net komiškas situacijas?

– Oi, labai dažnai, nes gyvenime dievinu juoką ir humorą. To pirmiausia ieškau ir kitame žmoguje. Chm, ką jums čia papasakoti?...Na, būna, kad skrendu į šiltuosius kraštus, o ten randu labai gražius kailinukus lietuviškai žiemai. Kadangi nelabai gali juos kišti į lagaminą, jais tiesiog apsivelku – kaitinant 40 laipsnių saulei (juokiasi)... Kas nors ir paklausia: „Jums – ne karšta?“ Žinoma, kailinius perku ne kiekvienoje kelionėje (juokiasi).

– O scenoje sijonas jums kada nors atsisegė? Ar suknelė nuo pečių nusmuko žemiau nei turėtų?

– Buvo panašių situacijų – rūbas įplyšo, nutrūko. Prisimenu, kad dainuojant Džiuzepės Verdžio operoje „Don Carlos“, pamiršau, kad operos pabaigoje, jau ketvirtajame veiksme, turi pakilti ant scenos padarytos grotos. Jos pradėjo kilti man tvirtai į jas įsikibus. Atšokau ir net parkritau ant žemės iš netikėtumo (juokiasi). Apskritai kalbant, mano angelai sargai mane stipriai saugo – ir gyvenime, ir scenoje. Esu kiekvieną sekundę labai labai dėkinga mano angelams sargams, Dievui, Visatai už globą ir apsaugą. Tikrai buvo daug įvairių ir rizikingų momentų gyvenime, kuriuos būtinai aprašysime mano memuaruose, pažadu (juokiasi).

Būna, kad dingsta balsas?

– Linai, taip negali būti, jeigu esi tikras profesionalas, balsas neturi dingti. Juo turi nuolat rūpintis ir dirbti! Tikri profesionalai dainuoja net su bronchitais ir sinusitais – žinoma, publikai to nė nepastebint. Tai – aukštasis pilotažas. Tam ir reikalinga puiki vokalinė mokykla, patirtis, žinios, už ką taip esu labai dėkinga daug kam.

– Kaip tausojate savo balsą?

– Visiškai natūraliai – esu tikra natūralistė. Nenaudoju iki dabar net jokių botoksų, operacijų. Ką turiu – natūralu. Bet niekada nesakau niekada (juokiasi). Viskam savas laikas. Kai sutinku puikų daktarą Karapetą Babajaną (Lietuvos lazerinės medicinos draugijos vienas iš įkūrėjų, chirurgas – aut. past.), šnektelname ir visada pasijuokiame, jis man sako: „Neskubėk, Nomeda, viskas gerai, dar taupykis...“

– Esate apdraudusi savo balsą?

– Nesu. Nemanau, kad tai kas nors Lietuvoje daro. Pasaulyje turbūt balsus draudžia, bet spėju, kad šiais laikais – mažesniu masteliu. Kai dainavau su Montserrat Caballe (Ispanijos operos solistė, mirė 85 metų 2018 metais, su ja Nomeda Kazlaus dainavo nuo 2000-ųjų – aut. past.), ji man buvo prisipažinusi, kad ir ji balso nedraudžia, o tokius draudimus vadino praeities dalyku.

– Taurė vyno – prieš išėjimą į sceną ar po?

– Tiktai po. Esu pastebėjusi, kad mano kolegos ispanai ar meksikiečiai taurės vyno, valgydami pietus prieš pasirodymą, nevengia. Tai – jų įprotis, jiems tai netrukdo.

Kaip dažnai sulaukiate komercinių pasiūlymų, pavyzdžiui, reklamuoti valymo priemones ar kokį nors super išmanų dulkių siurblį?

– (Juokiasi). Niekada. Mano rėmėjai – esu be galo dėkinga jiems – siunčia aiškią žinutę: remti aukšto lygio kultūrinį ir dvasinį gyvenimą. Jų identitetas – panašus į mūsų, atlikėjų – vykdyti misiją, apie kurią kalbėjau aukščiau.

– Už kiek pinigų videosiužete visai Lietuvai aukštai iškeltumėte šepetį tvirtindama, kad jis – pats nuostabiausias?

– (Juokiasi). Už jokią sumą! Šepetį galiu ir nemokamai iškelti, jeigu tai padėtų, pavyzdžiui, surinkti lėšų sergantiems vaikams ar kitam kilniam tikslui – esu labdaringas žmogus. Labai. Dalyvauju daugely labdaringų renginių, įvairių organizacijų veikloje kaip savanorė nuo ankstyvos jaunystės ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių įsijungia į savanorystę. Tai yra labai prasminga.

– Kada paskutinį kartą kreipėtės į policiją dėl itin įkyraus gerbėjo?

– Gyvename tokiais laikais, kai žmonės yra lengvai pasiekiami – ir per „Facebook“, ir „Instagram“ ir panašiai. Neseniai turėjau labai nemalonią situaciją: man pradėjo įkyriai skambinti kalinys. Jis man rašė, kad labai nori su manimi susitikti. Paprašiau savo gerų draugų iš tam tikrų tarnybų pagalbos – jie tą rašinėtoją ir skambintoją perdavė policijai, kuri nustatė, kad jis tikrai skambino iš kalėjimo.

Apskritai kalbant, turiu labai daug įvairių gerbėjų – nuo operos fanatų iki veikiamų mėnulio fazių, ypač pilnaties, per kurią kai kurie yra itin linkę man rašinėti įvairias seksualinio pobūdžio žinutes, būtinai aptardami kiekvieną mano iškirptę ar kojas – tinka joms mano bateliai ar ne (šypsosi). Tačiau tikruosius gerbėjus labai vertinu ir dėkoju, kad jų turiu visame pasaulyje.

Jūsų širdis dabar – laisva?

– (Pauzelė) Taip, laisva. Ir džiaugiuosi tuo. Man tai – kaip pereinamasis etapas. Mano labai artimas žmogus (Anapilin) iškeliavo palyginti neseniai – buvo sunku išsiskirti...

Kokios netikėčiausios dovanos esate sulaukusi iš savo gerbėįų?

– Skrydžio į nuostabią šalį su viskuo – viešbučiu, maitinimu. Jo sulaukiau iš vienos ispanų poros po mano debiuto Barselonos „Gran Teatre del Liceu“, kur dainavau su M. Caballe. Galėjau pati pasirinkti, su kuo man skristi. Viskas buvo apmokėta (šypsosi).

– Po jūsų koncerto kiekvienas gali prieiti prie jūsų ir padėkoti, įteikti gėlių?

– Tam tikros taisyklės yra. Jos priklauso nuo to, kur ir su kuo dainuoji. Prieiti prie atlikėjų Lietuvoje, mažoje šalyje, yra gerokai paprasčiau. Po paskutinio mano koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kuris jau tapo tradicija nuo 2012 metų gruodžio mėnesiais, eilėje mane pasveikinti stovėjo apie 200 žmonių. Patikėkite, man tai – labai svarbu ir malonu, stengiuosi visiems skirti meilės ir dėmesio. Kaip minėjau, man atlikėjo darbas – misija, tarnystė. Esame mediatoriai tarp kompozitoriaus ir publikos. Beje, su dideliu malonumu kviečiu visus šių metų gruodžio 6 dieną į mano šventinį gala koncertą „Laisvės džiaugsmas“ Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur šį kartą pristatysiu publikai labai netikėtą mano duetą su išskirtinio ir reto balso savininku kontratenoru Viktor Priebe iš Švedijos. Bilietai jau prekyboje per kakava.lt sistemą ir filharmonijos kasose. Pats laikas planuoti kalėdines dovanas, lai tai bus koncertas pas mus!

– Jūsų dukrai Odabelai liepą sukanka 13. Stebite ją ir stebitės kuo nors?

– Gerąja prasme – taip, stebiuosi ir žaviuosi ja. Vaikų auginimo prasme, šie laikai – labai sunkūs. Ne tik ekonomine prasme – omeny turiu ir narkotikus, ir socialines medijas. Man šeima – labai svarbu, nes tik ji gali išugdyti pagarbą kitiems, įskiepyti vertybes. Pavyzdžiui, mano dukra rodo fantastišką meilę ir pagarbą seniems žmonėms. Vieną pavasarį prieš daug metų eidamos gan vėlų vakarą Pilies gatve Vilniuje, Odabela, išvydusi bobulytę, parduodančią žibuokles, – tebuvo likusi paskutinė puokštelė, man pasakė: „Mamyte, nupirkime ją, kad bobulytei nereikėtų ilgiau čia stovėti...“ Ji kainavo du ar tris eurus, bet dukra padavusi jai mano duotus penkis eurus jai pasakė: „Grąžos nereikia, eikite ilsėtis...“ Man buvo miela – empatijos šiame pasaulyje stipriai mažėja ir jos su dirbtiniu intelektu tik mažės.

– Jums kelia nerimą Vakarų pasaulyje sparčiai tarp paauglių populiarėjančios lyties keitimo operacijos, kurioms, tarkime, Amerikoje, tėvų balsas – jau ne kliūtis?

– Labai remiu visas mažumas, ir LGBT taip pat, bet tai, ką jūs paminėjote, prisipažinsiu, man kelia nerimą. Lyties keitimo operacijos turėtų būti daromos tik asmeniui sulaukus pilnametystės. Mokslo įrodyta, kad žmogus visiškai subręsta tik po 18 ar net po 20 metų. Dar daugiau pasakysiu – yra toks puslapis internete – National Library of Medicine – National Center for Biotechnology Information („Nacionalinė medicinos biblioteka“), kur galima rasti daugybę straipsnių apie neuronų proliferaciją ir jų poveikį smegenims, kai tik 24 metų asmuo visiškai vadovaujasi sąmoningais sprendimais, pasidomėkite, tikrai verta!

Visada matau jus su dideliais akiniais nuo saulės. Dėl privatumo?

– Tikrai turiu didelę akinių nuo saulės kolekciją (juokiasi). Labiausiai mėgstu saugoti akis nuo saulės. Be to, kaip juokauju, akiniai – geriausias mano grimas. Tiksliau – su jais jo nereikia daryti (juokiasi). Man labai patinka natūralus žmogaus grožis.

– Kas nutiko su jūsų populiaria televizijos laida „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“, kurios jau nematau kurį laiką? Esate joje susėdusi pokalbiams aštuoniomis kalbomis su nuostabiais žmonėmis: Montserrat Caballe, Andrea Bocelli, Placido Domingo, Sarah Brightman, Eimuntu Nekrošiumi, visų neišvardinsiu. Juk laida pripažinta geriausia TV pokalbių laida Lietuvoje 2018 ir 2019 metais!?

– O, man tai – skaudi tema. Šis mano „kūdikis“ gimė iš noro plačiau ir giliau supažindinti žmones su mano kolegomis – žvaigždėmis visame pasaulyje. Jaučiu tiesiog savo labai svarbią misiją Lietuvoje, viešąjį interesą, kuriant šią laidą. Turiu visas aukščiausias kompetencijas, nuostabią kūrybinę komandą, ryšius visame pasaulyje, kad galėčiau dovanoti mano pokalbius. Pernai pirmą kartą po daugybės metų LRT vadovybė nepatvirtino šios laidos. Daugybei žiūrovų, daugybei žmonių – tai tiesiog skandalinga. Jaučiu milžinišką palaikymą! Mano laida – viena iš nedaugelio LRT, nacionalinio transliuotojo laidų, labiausiai atitinkančių LRT misiją – dalintis su žiūrovais iškiliausių pasaulyje kultūros ir meno asmenybių aukso fondu. Šiais metais LRT vadovybei, be kitų pašnekovų, siūliau ir Antonio Banderas, Jose Carreras... Ar Lietuvai nereikia tokio pokalbio? Ne tik man tai labai keista... Skandalinga, bet LRT Viešųjų pirkimų komisija pranešė ir šiais metais, kad nuo rudens mano laida nėra patvirtinta.

– Nomeda, paskutinis klausimas...

– Paskutinis? Kaip gaila (juokiasi)... 

Esate labai kūrybinga. Duodu jums pusę minutės sukurti ritmingą ketureilį apie Palangą...

– Bandome! 

Palanga – manoj širdy

 Tu esi šalia –

 Palanga, tu šviesą skleidi...

 Vėl pašauk mane!

– Oi, nuostabu. Nebuvote iš anksto jo sugalvojusi?

– (Juokiasi). Ne, tikrai ne. Mokykloje esu poeziją rašiusi. Viduje esu net ir poetė! Kada nors išleisime mano poezijos knygelę (juokiasi)!

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Paklausta, ar jos širdis dabar laisva, Nomeda Kazlaus, lietuvių operos žvaigždė, vienintelė lietuvė, dainavusi pasaulyje pagrindinius vaidmenis su XX amžiaus operos legenda Montserrat Caballe, televizijos laidų autorė, vedėja, prodiuserė, vokalo profesorė, žodį sekundėlę tramdo lūpose ir nušvinta šypsena: „Taip, esu.“ Bet tai – netiesa: Nomeda yra įsimylėjusi visą pajūrį, ypač Palangą....


Palangos mobilusis punktas ilgina darbo laiką – nuo sausio 25 d., antradienio, mobilusis punktas dirbs dviem pamainomis.


Pranešama, kad Palangoje pirmadienį buvo patvirtintas vienas naujas koronaviruso atvejis, kurorte šia liga šiuo metu serga 71 palangiškis.


Statistikos departamento duomenimis, trečiadienį, balandžio 21 dieną, Palangoje nustatytas vienas naujas koronaviruso atvejis. Šiuo metu Palangos miesto savivaldybėje koronavirusu serga 39 asmenys, nuo pandemijos pradžios juo susirgo 1046 palangiškiai, 10 mirė.


Vėlinės – tai vėlių diena, laikas, kuomet pagal mūsų protėvių padavimus bei pasakojimus, į gyvųjų pasaulį grįžta vėlės. Tai ir tarpsnis, kai arčiau susieina gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, o šiuos skirtingus būvius skirianti trapi riba tampa lengviau įveikiama. Ar žinomi palangiškiai bijo mirties? Ar yra patyrę pranašiškų sapnų ir regėjimų? Ką reiškia...


Šiais laikais telefonas yra nepamainomas beveik kiekviename mūsų žingsnyje. Ko gero, daugelis žino tą jausmą, kai išmanusis ima ir netikėtai sugenda.Taip nutikus,taisyklų toli ieškoti nereikia – sugedusį prietaisą galima atnešti į bet kurį „Tele2“ saloną.


Kitą sezoną „Palangos“ komandos marškinėlius užsivilks ir pats jauniausias komandos žaidėjas Kasparas Jonauskas. 197 cm ūgio penkiolikametis krepšininkas MKL čempionate rinko beveik po 36 taškus ir atkovodavo po 13 kamuolių. 


Laiko tėkmė atskleista rūbų kolekcijoje

Jūratė RIEPŠAITĖ, 2013 04 29 | Rubrika: Jūros vaikai

Šeštadienį, švenčiant Palangos senosios gimnazijos jubiliejų, vyko didžiulis renginys. Jame jauni žmonės ne tik dainavo, šoko ar grojo, bet ir pristatė savo kurtas drabužių kolekcijas. Vienas iš jų – gimnazijos abiturientas Tomas Bondarevas.


Šventosios poilsio namus „Varduva“ „puošia“ reklama -šalia gulinti šiukšlių krūva. Kadangi poilsio namų reklamoje nurodytu numeriu su savininku susisiekti nepavyko, šnektelėjome su Šventosios seniūnu Eugenijumi  Čilinsku. „Įdomu, koks verslininkas galėtų krauti šiukšles prie savo reklamos? 


Vygaudas Ušackas, ES pasiuntinys Afganistane, atostogaudamas Palangoje neužmiršo karo nuniokotos žemės – praėjusį penktadienį jis susitiko su miesto visuomene ir svečiais, papasakojo apie tolimos šalies istoriją, dabartį, apžvelgė šalies politinę, etninę padėtį, supažindino su savo, kaip ES pasiuntinio, darbo specifika šalyje. Garbingas svečias laikėsi savo pažado – prieš susitikimą...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius