Antrąją poezijos knygelę išleidusi Vaiva Milončiūtė dažnai pagalvoja apie poezijos vakarus Palangoje

Palangos poetė Vaiva Milončiūtė myli vasarą, tad kai reikėjo antrajai eilėraščių knygelei rinkti pavadinimą, buvusi Savivaldybės lietuvių kalbos tvarkytoja, o dabar – lietuvių kalbos mokytoja ilgai nesvyravo – pavadino „Vasaros namai.“ „Kadangi dažniausiai rašau gamtoje, vasaros apsupta jaučiuosi lyg būčiau tikruosiuose savo namuose,“ – „Palangos tiltui“ sakė Vaiva.

– Naująją knygelę skyrėte mamai. Kodėl?

– Aš noriu jai bent taip atsidėkot už tai, ką ji dėl manęs padarė. Aš tik augindama savo du vaikus supratau, koks tai yra nelengvas darbas, o ji turėjo mus penkis... Kodėl ne abiem tėvams? Tėtį norėtųsi pagerbti atskirai, jam bus skirta kita mano knyga – prozos kūrinių. 

– Kur ieškojote įkvėpimo eilėms?

– Pradžioje aš jo kaip ir neieškojau, jis pats mane susirado... Tiesiog visą gyvenimą labai mėgau poeziją. Aišku, ne vien ją. Na, ir vieną dieną prasidėjo... Taip man pačiai pusiau tikint tuo, ką darau, pusiau ne, ir gimė pirmoji eilėraščių knygutė. Antrosios rašymas jau buvo labiau sąmoningas procesas, bet visgi dar nelabai žinodama, kodėl mane šitaip rytais „tempia“ į mišką, tik atsikėlusi pasiduodavau tam jausmui ir, žinoma, kasryt grįždavau su nauju šviežučiu eilėraščiu. Taip, gamta, joje įkvėpimas ateina lengviausiai ir greičiausiai. Miško ošimas, paukščių balsai nuramina protą ir leidžia ateiti tam, kas nori ateiti. Taigi dažniausiai mane Mūza aplanko miške, nors būna ir labai netikėtų momentų. Įsimintiniausias jų buvo, kai vairuodama automobilį Klaipėdoje artėjau prie judriausio žiedo – tos vietos visada labai bijodavau. Ir staiga, jau visai arti jo, mano vidus praplyšo daina! Taip, daina, aš turiu sukūrusi ir daug dainų. Ir žiedą sėkmingai pravažiavau, ir naują gražų kūrinį turiu.

– Ar gimstančias eiles užsirašote mobiliajame telefone eidama? Ar jas rašote prie darbo stalo?

– Pirmosios knygelės eilėraščius užsirašinėjau ranka. Man patinka gražūs bloknotų viršeliai, popieriaus kvapas... Tačiau po to tenka viską perrašinėti, tad „Vasaros namus“ užsirašinėjau jau mobiliajame telefone, vaikščiodama. Jei tekstas ateidavo kartu su melodija, įsirašydavau ir ją. O kartais kuriu ir prie darbo stalo. Tada pati sau atrodau rimtesnė ir mano „darbas“ taip pat. Žinau, tai proto žaidimai, bet jie man vis dar įdomūs. 

– Taurės vyno jums reikia rašant?

– Ne. Mane jau seniai labiausiai svaigina pats gyvenimas. Alkoholio atsisakiau, nes jis trukdo tiek gyventi, tiek kurti. Tiesa, esu porą kartų išbandžiusi šią „pagalbą“ rašydama, bet eilės tik susipynė ir kūrybinis procesas nutrūko. Taip „pametusi“ porą eilėraščių to jau nebedarau. Dažniausiai rašau klausydama meditacinės muzikos arba natūralių gamtos garsų.

– Kurie eilėraščiai naujoje knygelėje jums – mieliausi? Kodėl?

– Visi jie man mieli... Na, bet gal labiau išskirčiau eilėraštį „Pasaulio žavesys“, nes jis pas mane atėjo su labai gražiais vaizdais; dar eilės „Tu nenuspėjama, tu nenusakoma“, gimusios iš man labai mielo komplimento, jos jau yra virtusios daina; „Laiminga vaikystė“, nes jame gimtųjų namų dvelksmas, ir eilėraštis „Ramybė“, kuriam taip pat esu sukūrusi muziką ir mėgstu pati sau padainuot grodama gitara.

– Turite idėjų Palangai? Pavyzdžiui, surengti poezijos skaitovų vakarą? Kur jam būtų tinkama vieta?

– Apie poezijos vakarus Palangoje dažnai pagalvoju. Manau, belsiuos rudenį į miesto viešosios bibliotekos duris, daugiau tam tinkančių vietų nelabai ir žinau.

– Kiek kainavo išleisti knygelę? Kas jums padėjo finansiškai?

– Knygelės išleidimas Punsko „Aušros“ leidykloje man kainavo 3255 Lenkijos zlotus (733 eurus). Finansiškai padėjo mano tėvai Marija Vyda ir Jonas Milončiai, mano vaikai Goda Žvirblytė ir Ignas Žvirblis, buvusi istorijos mokytoja Audronė Pileckienė, draugai ir pažįstami Indrė Gudavičienė, Daiva Abrutė, Oksana Skripnikienė, Sandra Valančienė. Visiems jiems esu labai labai dėkinga!

– Kaip užsidirbate duonai kasdieninei?

– Aš dirbu lietuvių kalbos mokytoja, dar organizuoju vaikų poilsio ir kūrybines stovyklas.

– O ką pasakytumėte man, žiemos gerbėjui?

– Aš esu visų metų laikų gerbėja. Tik gal vasarą lengviau viskas, paprasčiau, tarsi savaime vyksta... Vasara man patinka spalvomis, lengvumu, šiluma... O kitais metų laikais irgi atrandu kuo džiaugtis. Pavasarį gera pabusti kartu su gamta, grožėtis gėrėtis pirmaisiais žiedais, žaluma. Ruduo man patinka savo rimtumu, žemiškumu. Labai mėgstu obuolių pyragus, žliaugiantį langu lietų, degančią žvakę ir svajojančią save...Be to, juk rudenį švenčiu savo gimtadienį! Na, o žiemą, kai gamta pavirsta į baltą karalienę, apsivalo mintys ir tarsi nuskaidrėja viskas. Jus kaip žiemos gerbėją labai suprantu!