Apie pašnekovą anglą, didelį pagyrų puodą, brazilę Gabrielę, kuri nemoka rusiškai, Palangos vėją ir redaktorių, kurio žmoniškumu suabejojo karate klubo direktorė

Linas JEGELEVIČIUS, 2026-02-28
Peržiūrėta
960
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Linas Jegelevičius, „Palangos tiltas“ redaktorius
Linas Jegelevičius, „Palangos tiltas“ redaktorius

Linkėdamas visiems puikios naujos savaitės, norėčiau pasidalinti savo keliomis žurnalistinėmis istorijomis...

Kai viskas auksu tviska...

Neįtikėtinai sėkmingas fintech startuolis visose Baltijos šalyse ir Europoje praėjusį lapkritį mane kviečia į naujo ofiso Talino verslo centre atidarymą. Skrendu. Išvydęs auksu išorėje ir viduje tviskantį pastatą – estai jį taip ir vadina „Golden Gate“ (Auksiniai vartai) – apstulbstu: gal Dubajuje ar Maskvoje atsidūriau?

Mane fojė pasitinka linksma apvalutė kompanijos atstovė spaudai Gabriela. Keičiamės mandagybėmis, sužinau, kad ji brazilė, o aš neištveriu nepasišaipęs iš šventei ir svečių sutikimui tiesiamų ryškiai raudonų kilimų ir tokios pat spalvos balionų.

„Tiek raudonos spalvos tik Maskvoje, Kremliuje, 1991-ųjų pradžioje mačiau“, – pastebiu. Ji juokiasi.

Mes esame sutarę dėl dvejų interviu: su fintecho filialo Anglijoje vadovu ir visos grupės steigėju ir prezidentu, kurio vardas ir pavardė – rusiški.

Iš nuotraukėlių renginio reklaminėje skrajutėje, man siųstoje prieš renginį, bandau juos atpažinti. Jie man panašūs – kaip du broliai bebrai. Abu pliki, įmitę ir apskritaveidžiai. Įsimenu, kad ant savininko rankų nuotraukoje – puskilograminis laikrodis ir dar tiek pat aukso.

Kompanijos filialo vadovas Anglijoje pasirodo esąs didelis tauškalius. Pirmas penkias minutes jis man pasakoja, koks nuostabus Londonas, dar kitas penkias – apie fantastiškas galimybes kompanijoje, kol aš, neapsikentęs, jo tiradą pagaliau pertraukiu: „Tačiau jūs iki šiol negavote licencijos veiklai – kodėl?“

Regis, matau, kaip mano pašnekovas, didelis pagyrų puodas, subliūkšta...

Kadangi interviu baigiame penkiomis minutėmis anksčiau, o kitą, su fintecho savininku, turiu toje pačioje salėje, nukrautoje saldainiais, limonadais, vandeniu ir mažyčiais alkoholinių gėrimų buteliukais, tik po 15 minučių, Gabriela pasisiūlo man parodyti naują, stiklu ir auksu tviskantį biurą.

„Ai, ne. Aš mieliau su jumis šnektelėčiau čia. Žinoma, jeigu jūsų darbotvarkė leidžia“, – šypteliu.

Regis, ji net nudžiunga. Sužinau, kad anksčiau dirbo viename estų „vienaragyje“ (kurio apyvarta siekė daugiau kaip milijardą eurų), liko be darbo, naujajame vos mėnesį darbuojasi ir nesijaučia jame tvirtai, nes beveik visi biure kalbasi tik rusiškai, o ji nemoka. Jos vyras – brazilas, turi greitojo maitinimo kioską Taline, kuriame, anot Gabrielos, gyvena apie tūkstantį brazilų.

Nei Gabriela, nei jos vyras nenori grįžti į tėvynę: „Man niekas nemiela ten, nesaugu“, – ji prisipažįsta.

Sublizgu savo politikos žiniomis – jos teiraujuosi nuomonės apie dabartinį Brazilijos prezidentą Lulą da Silva ir buvusį – Bolsonaro, „Brazilijos Trumpą“.

„Aš nekenčiu Bolsonaro. Aš – kairuoliška“, – ji man sako per stalą pakuždomis. Šypteliu. Vakare viešbutyje, sklaidydamas dienos žinias, pastebiu, kad Bolsonaro tądien buvo suimtas...

Pasirodęs Sergej, kompanijios bosas, net nudžiunga, išgirdęs, kad laisvai kalbu rusiškai.

„Žinoma, kalbėkimės rusiškai. Tai – mano gimtoji kalba“, – man jis linkteli, kai jo pasiteirauju, kokia kalba jam lengviau kalbėtis.

Bet Gabriela, regis, gaus širdies smūgį: „Negalėsiu suprasti“, – ji įspėja didelėmis liūdnomis akimis, tačiau Sergej tai praleidžia negirdomis.

Sukūręs finansinį stebuklą, jis įdarbina ir arabų, bet daugiausiai – rusus ir ukrainiečius. „Mes čia visi labai draugiškai gyvename“, – sako jis.

Po interviu Gabriela klausia, kaip sekėsi, pastebėdama, kad jai iš šalies viskas pasirodė puiku. Aš jai padėkoju ir patikinu, kad viskas taip ir buvo – puiku.

Ji mane palydi liftu į apačią, į fojė, kur nuo raudonos spalvos man akys dar labiau raibsta. Fintecho savininko asistentė, kuri, man pasirodė, anksčiau buvo nedraugiška mano Gabrielai, – tokia pat raudona: nuo ryškių raudonų lūpų iki raudonų tviskančių batelių. Ji manęs klausia rusiškai: „O jūs dalyvausite mūsų vakarėlyje?“

„Žinoma“, – linkteliu, nors žinau, kad nedalyvausiu – nemėgstu visų vakarėlių, ir šito – taip pat. Eisiu pasibastyti po Taliną.

„Turiu jums padaryti kortelę su jūsų vardu pasikabinti ant kaklo“, – ji man sako reikliai.

„Padarykite“, - sakau.

Man pradėjus savo vardą sakyti paraidžiui angliškos abėcėlės raidėmis, ji mane pertraukia: „Girdėjau, kad jūs puikiai rusiškai kalbate. Pasakykite rusiškomis raidėmis.“

Aš nesiginčiju: „Rašykite. „L“ – kaip Leningradas, „I“ – kaip Irkutskas, „N“ – kaip Novosibirskas, „A“ – kaip Archangelskas, o „S“ – kaip Svetlogorskas“, – sakau.

Netrukus kortelė kabo man ant kaklo, bet aš ją pastumiu po megztinio atlapu... Prisipažinsiu, interviu iki šiol neparašiau...

Bet apie Gabrielą iki šiol pagalvoju…

Kai nelieka daugiau klausimų, klausk apie Palangą

Šį vasarį dalyvavau energetikos konferencijoje Rygoje. Man buvo skirta 10 minučių interviu su energetikos ministru Žygimantu Vaičiūnu. Jis – vienintelis ministras Vyriausybėje, kuris išlaikė savo portfelį – dirba ministru jau antrą kadenciją. O tai pasako daug.

Suku galvą, ar ministrui padovanoti naują žurnalo, kurį redaguoju, numerį, ar ne?

Dar pamanys, kad kokia nors pakiša yra jame. Be to, įvertinu, kad ministras be portfelio – fizinio! – kad už manęs rikiuojasi kiti žurnalistai ministrą pašnekinti, nenoriu, kad jam sukelčiau keblumų su savo 140 puslapių žurnalu.

„Jeigu turėtumėte galimybę jį kur nors įsidėti, mielai padovanočiau”, – sakau kukliai, bet man tokia mandagi formuluotė nenatūraliai nuskamba.

„Žinoma, mielai jį paskaityčiau, juolab kad viršelyje matau daug lietuviško turinio, –ministras šypteli. – O man nešiotis nereikės: mane konferencijoje lydi mano patarėjai“, – atsako paprastai.

Jis – tobulas pašnekovas: atsakinėja trumpai, nesikartoja, dalykiškas, atviras, o kaip žmogus – šviečia. Nors, tiesą pasakius, didesnių naujienų apie antrą elektros jungtį su Lenkija, „Harmony“, ir planuojamą jungtį su Vokietija neišgirstu.

Dirsteliu į laikrodį: sutaupiau 1 minutę iš 10 man skirtų. Paskutinis klausimas pats randa mano liežuvį – apie Palangą. Net jeigu dalyvaučiau konferencijoje apie marsiečius, klausčiau ir apie Palangą – mano sena taktika.

„Palangai už jūrinio vėjo jėgainę buvo skirti 3 milijonai eurų, tačiau ši Vyriausybė smarkiai apkirpo šią sumą. Kodėl?“ – klausiu.

Ministro nė kiek neišmuša iš vėžių: „O todėl, kad, neišskirdami nė vienos, norėjome būti sąžiningi visoms pajūrio savivaldybėms, kurios, vienaip ar kitaip, susijusios su minimu projektu – visoms padalinome po vienodai.“

Koks redaktorius: dirbtinis ar ne?

Nemokamam žurnalui „Lietuvos pajūris“ parengiau straipsnį apie žinomą pajūrio karatė klubą. Pagrindinę nuotrauką pasirinkau be jokio aiškaus kriterijaus. Na, nuotrauka tinkamesnė pasirodė intuityviai, labiau į akį krito. Be to, technine kalba šnekant, buvo didesnės raiškos nei kitos.

Klubo direktorės skambutis mane užtiko autobusu važiuojant į Vilnių. Nemėgstu autobuse telefonu kalbėti.

„Kodėl tą nuotrauką pasirinkote? O ne kurią nors kitą?“ – ji klausia.

„Neturėjau aiškaus kriterijaus“, – sakau jai tyliai, užuot pradėjęs pasakoti apie pikselius ir raišką.

„Gal pagal sportininkų grožį, aplinką?“ – ji toliau teiraujasi.

„Ne. Neturėjau aiškaus kriterijaus“, – pakartoju.

„Man įdomu sužinoti“, – ji neatlyžta.

„Kartoju: neturėjau aiškaus kriterijaus“, – sakau.

O žymi sportininkė klausia: „Ar aš su dirbtiniu intelektu kalbuosi?“

„Ne, esu visiškai biologinis“, – ją patikinu. „Galime pakeisti kita.“

„Aš pagalvojau, kad jūs – dirbtinis intelektas“, – ji prisipažįsta.

„Ne, nesu, suklydote“, – patikinu vėl. „Esu žmogus. Mane pačiupinėti galima.“

O maketą padarėme puikų, bet su kita nuotrauka!

 

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Linkėdamas visiems puikaus savaitgalio, norėčiau pasidalinti savo keliomis žurnalistinėmis istorijomis...


Šventojoje savaitgalį vyko išskirtinė šventė, subūrusi „Bočių“ bendrijas iš visos Žemaitijos – festivalis „Sueikim, žemaičiai, į didelį būrį“.


Savaitgalį Kėdainiuose vyko Lietuvos karate kyokushin čempionatas, kuriame dalyvavo net 296-i jaunių (J16) ir jaunimo (U20) amžiaus sportininkų iš 35 Lietuvos klubų. 


Praėjusį savaitgalį Vilniuje vyko vienos didžiausių Europoje karate turnyrų – „Ippon Cup 2024“. Šiose tarptautinėse varžybose varžėsi net 1423 dalyviai iš 69 karate klubų, 14 Europos valstybių.


Sausio 20-ąją Kaune vyko Lietuvos Kyokushin Karatė Federacijos (LKKF) organizuojamas kvalifikacijos kėlimo egzaminas, kuriame dalyvavo ir Palangos Shodan karate mokyklos auklėtiniai.


Spalio 29 dieną Kėdainių arenoje vyko karate kyokushin Lietuvos moksleivių taurės varžybos, kuriose dalyvavo rekordiškai daug - net 710 dalyvių iš 39 Lietuvos klubų!


Palangos baseinas kovo 1-ąją šventė savo trečiąjį gimtadienį. Kaip ir dera tokiai progai, buvo supjaustytas didelis tortas, baseinas išgirdo daug sveikinimų ir pagyrų.


Jau spėjęs Palangoje sukurti kelis legendinius produktus – gigantiškus Honkongo vaflius, burbulinę arbatą ir priklausomybę sukeliančias saldžiąsias kukurūzų burbuoles, taip pat kurorte pirmasis atidaręs bendradarbystės erdvę „3o – Out of Office“ kultūros bare „Kablys“, Martynas Rimavičius nusitaikė į itin dabar didelį taikinį – darbo turistus. 


Anykščių rajono ūkininkai Rūta ir Rolandas Lančickai „Vitaminų ūkį“ pradėjo kurti prieš aštuonerius metus. Rūtos mamos dovanotoje žemėje jie augina šilauoges, gervuoges, avietes, trešnes, slyvas, vyšnias ir kitokias uogas. Orientuojasi į didelį asortimentą, nes kasmet gamtos sąlygos yra labai permainingos, tad jei vienoms uogoms orai nėra...


Vilniuje vykęs Lietuvos jaunių 16-18m. kyokushin karate čempionatas, kuriame garbingai kovojo karate Kretingos kyokushin karate mokyklos „Shodan“ kovotojai. Palangą atstovavo Jūratė Milašiūtė, Adelė Arcimavičiūtė, Akvilė Laučytė, Edgaras Jokubauskas.


Renginių kalendorius