„Aš ir pati savęs esu klaususi, kodėl aš taip susižavėjau miškais“

Kaip perteikti jausmą aplink supamai gamtai, siūruojantiems miškams, neseniai pasodintiems ir sėkmingai šaknis leidžiantiems dar jauniems medeliams, tačiau kažkuomet tapsiančiais galingais miško valdovais, kaip išmokti tai perteikti kitiems? Žurnalistė, viešosios įstaigos „Žaliosios girios“ direktorė Irena Šalkauskienė tai puikiai geba. Veikli moteris šiuo metu baigia ruošti jau šeštąją „Miškas ir mes“ knygą, kurioje šįsyk bus plėtojama miškų urėdijų tema. Ankstesnėse knygose – įvairi tematika, atskleidžianti unikalias, itin traukiančias miškų detales. Šia veikla I.Šalkauskienė neapsiriboja.

Perduodama patirtis

„Aš ir pati savęs esu klaususi, kodėl aš taip susižavėjau miškais. Tam tikriausiai didžiausios įtakos turėjo mano gyvenime sutiktas miškininkas Rimantas Grikevičius, ėmęs vėliau su užsidegimu leisti ir „Miškas ir mes“ knygas“, - užsiminė I.Šalkauskienė apie užgimusios meilės kaltininką. Šio garbaus žmogaus dėka, pasak pašnekovės, užgimė ir noras išvysti draugėn suburtus Jaunųjų miško bičiulių būrelius. „Kartą pasodinę medelį, vaikai jau niekuomet jų nelaužys“, - patirtimi pasidalino I.Šalkauskienė. Jos ir gyvenimo bendrakeleivio Antano Zelenausko dėka kasmet Zelenauskų sodyboje klega stovyklaujantys vaikai. Jie tęsia Angelės Zelenauskienės įkurto labdaros ir paramos fondo „Klotilda“ išvystytą idėją. Vasaros metu sodyboje stovyklaudavo netgi po 300 vaikų, deja, šiemet padėtis kur kas skurdesnė – finansavimo stoka sutrukdė atvykti ir ne tik žaisti, bet ir pasisemti naudingų žinių.

Turėję stovyklavietę šalia jūros, pasibaigus panaudos sutarčiai, teko jos atsisakyti, žinoma, dėl to vaikai nenukentėjo, nukentėjo tik ta vieta, nes kadaise buvusi tvarkinga, šiuo metu ji tapusi tiesiog apleista ir niekam nenaudinga apgriuvusių pastatų vaiduoklių buveinė. Veikla nenutrūko, siekiant vienintelio tikslo – suteikti visapusiškai naudingą laiką vaikams, tad nuolatiniai užsiėmimai, sekantys vienas kitą, metai iš metų vilioja jaunuosius aktyvistus atvykti į pajūrį.

„Miškams vaikai tiek daug gero padaro – sodina medelius, tveria skruzdėlynus, patys jį taip ima pažinti, žinoma pradeda ir kitaip vertinti. Ir mano anūkai pasodinę medelius, su smalsumu visuomet juos lanko“, - apie vaikų patiriamą naudą kalbėjo I.Šalkauskienė.

Nueitas kelias

„Pasiėmė mane miškai“ – straipsnių, apybraižų, reportažų rinkinys, parašytas I.Šalkauskienės, atspindintis visą jos, kaip žurnalistės, nagrinėtą miškų tematiką. Su pertraukomis baigusi žurnalistikos studijas, po keletos metų ėmėsi savo pasirinktos profesijos „Komjaunimo tiesoje“. Kaip prisiminė I.Šalkauskienė, apie jokią pasirinkimo laisvę, ką gvildenti, nebuvo ko net svajoti, tad vienu metu net buvo išėjusi iš darbo. Išdirbusi ten dešimt metų buvo pakviesta dirbti Lietuvos vaikų fondo, Invalidų draugijos ir Raudonojo Kryžiaus draugijos laikraštyje „Bičiulystė“. Po penkerių metų keliai nuvedė prie „Dienos“ redaktoriaus Ryčio Tarailos kabineto durų. Kaip pripažino žurnalistė, šis redaktorius suteikė daug naudingų pamokų, pravertusių ir pradėjus dirbti miškų žinyboje. Veiklios žurnalistės dėka „Valstiečių laikraštyje“ atsirado priedas „Giria žalioji“, skirtas miškininkams ir visuomenei. Ėmusi dirbti Generalinėje miškų urėdijoje ryšiams su visuomene atstove, I.Šalkauskienė susidūrė su vidiniais prieštaravimais, paskatinusiais imtis savarankiškos veiklos. Taip gimė jos įsteigta viešoji įstaiga, ėmusi džiuginti gyvybingomis knygomis. „Dabar aš viską darau taip, kaip man norisi, o ne kitiems“, - apie pasikeitusią padėtį džiugiai atsiliepė I.Šalkauskienė, galėdama laisvai imtis veiklos, kurioje gali puikiai atsiverti.

Kylantys pavojai

„Kai dirbau Generalinėje miškų urėdijoje ypatingai buvo siekiama skleisti kuo daugiau informacijos apie miškus, miškininkus visuomenei. Taip buvo siekiama žmones supažindinti su miškininkų veikla, taip pat užkirsti kelią galimoms grėsmėms“, - prisiminė buvusią veiklą I.Šalkauskienė, negalėdama pamiršti ir to, kaip buvo kovojama prieš ugnies pavojų. Kaip pasakojo pašnekovė, į pagalbą buvo pasitelkusi net kunigus.

Miškams dažnai kyla pavojų, tačiau, kaip patvirtino I.Šalkauskienė, dažniausiai tik privačiuose miškuose kyla anarchija, kuriuose medžiai kertami vos tik užsigeidus. „Valstybiniuose miškuose to padaryti neįmanoma, būtų baudžiama griežtai. Viskas daroma pagal nustatytą tvarką. Draustiniuose apskritai niekas neliečiama“, - apie miškuose vyraujančias taisykles papasakojo veiklioji moteris, puikiai pažįstanti šias vietoves.

Tėvynės šauksmas

„Daug kur nebūta, negirdėta, nematyta“, - būtent apie mūsų gimtąją Lietuvą iš vienos jau išleistų knygų „Miškas ir mes“ byloja pačios knygos leidėjos I.Šalkauskienės užrašyti žodžiai. Neveltui jos leidžiamos knygos įvardijamos kaip enciklopedijos. Jose ne tik daug pažintinių kelionių po miškus, su juos prižiūrinčiais miškininkais, bet ir naudingų patarimų, žinių. Nors, kaip papasakojo pašnekovė, kasmet su šeima patraukia atostogų į svečias šalis, tačiau ilgai užsibūti nesinorima, nes „Lietuva ima šaukti“. Keletą metų jau Palangoje gyvenanti, iš Vilniaus atvykusi moteris atrado čia savo namus, kuriuose jaučiasi laiminga, gali „susidėlioti mintis“ visiems darbams ir be vargo juos įgyvendinti, juk šiuo metu gyvena apsupta gamtos, netoliese ošiančios jūros.