COVID-19 pandemija: ką brėkštanti diena mums rengia? Ar bus galų gale prisimiinta liaudies išmintis, kad skola ne rona ir neužgyja?

***, 2021-03-04
Peržiūrėta
565
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Vaidievutis Geralavičius
Vaidievutis Geralavičius

Kad ekonomika po pandemijos gerokai skirsis nuo buvusios – neabejoja niekas. Ir svarbiausia ne tai, kad ji bus gerokai „apdaužyta“, bet tai, kad technologiniai pokyčiai paliks gilų pėdsaką, prie kurio reikės prisitaikyti. Europa žiūri į tuos pokyčius gerokai atsipalaidavusi, besimėgaudama pinigų liūtimi, tuo tarpu jos pagrindinė konkurentė Azija su Kinija priešakyje elgiasi visai kitaip. Ar ta vis labiau stiprėjanti konkurencija nepasodins senąjį žemyną ant atsarginių suolo – rimtas ir nemažą rūpestį keliantis klausimas, į kurį dar neturime atsakymo, tačiau tendencijos vis labiau linksta į blogąją pusę.
Šiandien visas pasaulis su viltimi žvelgia į brėkštančią dieną – kuomet prasidės masinis skiepijimas nuo baisiojo Covido. Ji jau atėjo, tačiau labai nedrąsiai ir, sakyčiau, neužtikrintai. Ar ji taps saulėta žmonijos atgaiva – toli gražu neaišku. Iš tikrųjų, kol kas klausimų daugiau negu atsakymų. Per kiek laiko pasieksime paskiepytųjų kritinę masę, kai bus galima visiškai atlaisvinti karantino varžtus? Kiek laiko skiepai suteikia imunitetą? Ar Covid mutacijos reikalaus kasmet naujų skiepų, kaip dabar yra su sezoniniu gripu? Mokslininkai dirba, tačiau vos ne kasdien girdime vis kitokius atsakymus. Kol viskas daugiau ar mažiau paaiškės, tikrai praeis metai, o gal dar daugiau. Vadinasi, kol kas teks gyventi karantine ir vienaip ar kitaip tempti grimztančius verslus į paviršių.
Daugiausia kenčia, žinoma, paslaugų sektorius, kuris daugelyje didžiausių Europos ekonomikų yra pagrindinis BVP kūrėjas. Lietuvoje, kur vyrauja pramonė, žemės ūkis ir IT sektorius, kol kas, atrodo, yra kitaip, tačiau stulbinantys ekonominiai rodikliai neturėtų per daug džiuginti. Tokie sektoriai, kaip restoranai, sporto klubai, grožio salonai, turizmas, aviacija ir pan. iš paskutiniųjų bando laikytis paviršiuje, tačiau toli gražu ne visiems tai pavyksta. O tie kurie nuskęsta, dažniausiai į paviršių nebeišnyra.
Mes šiandien vis dar pabrėžiame, kad pramonė, ypač dirbanti eksportui, garantuoja pasiturimą gyvenimą joje dirbantiems žmonėms. Tačiau vis dažniau rimti ekspertai vienareikšmiškai sako: senasis gerasis pramoninis pasaulis tampa istorija. Jis kaip jaunystė praeina negrįžtamai. Prasideda spartus žmonių pakeitimo kompiuterizuotais robotais procesas. Todėl pramoninių valstybių, tarp kurių išsiskiria Vokietija su savo tradicine automobilių pramone, aukso amžius dėl vis stiprėjančios globalizacijos jau praeitis.
Šiuolaikinės skaitmeninės technologijos, besąlygiškai įsivyraujančios visose gyvenimo srityse, veda prie iki šiol istorijoje neregėtų struktūrinių pokyčių. Štai pvz., JAV IT įmonė ZOOM, kurianti įrangą nuotolinėms konferencijoms, turi maždaug tokią pat kapitalizaciją, kaip ir naftos koncernas EXXON, tačiau pirmojoje dirba tik vienas proc. darbuotojų,, lyginant su EXXON užimtaisiais. Davoso konferencijos komitetas prognozuoja, kad jau 2025 m. net pusę visų darbų, kuriuos dabar atlieka žmonės, dirbs robotai.. Covid pandemija neabejotinai sustiprins ir pagreitins skaitmenizacijos puolimą visais frontais, todėl prastovos, nedarbas, ir laipsniškas tradicinės pramonės degradavimas vis labiau stums Senąją Europą į centrinių bankų bei vyriausybių subsidijų ir dotaciijų glėbį. Naivu būtų galvoti, kad kai kurios naujosios ES šalys, tarp kurių Lietuva, galės mėgautis savo neva išskirtine padėtimi. Šiaip ar taip Lietuvos eksportas sudaro daugiau kaip 60 proc. BVP, todėl aižėjant didžiosioms ES valstybėms, mūsų optimizmas yra gerokai perdėtas.
Europos centrinis bankas (ECB) ir vyriausybės susitarę visu galingumu paleido pinigų spausdinimo mašiną. Staiga visi pamiršo „šventąją“ finansinę discipliną, niekas nebekalba apie atrodė nepajudinamą 2 proc. infliacijos kriterijų. Kažkodėl niekam nerūpi, kad indėliai bankuose auga nematytais tempais (pvz., Lietuvoje 23 proc. per metus) ir kada nors ta atidėta paklausa taps realia. Ne veltui jau ateinančiais metais infliacija prognozuojama net iki 10 proc., o kai kurios karštos galvos kalba ir apie 20 proc. (Manau, naivu tikėtis, kad visa tą perteklinę pinigų masę susiurbs nekilnojamas turtas ir prekių gausa internetinėje prekyboje). Tuo tarpu ECB ir toliau kaip kempinė sugeria visus vyriausybių VVP, iš esmės eidama Japonijos, kurios centrinis bankas savo balanse turi apie 50 proc. savo vyriausybės VVP, keliu. Tačiau Europa – ne Japonija, ir tikėtis išvengti finansinių rinkų audrų jai nėra šansų.
Pagrįstai kyla klausimas: ar neįsismagins Europa švaistyti skolintus pinigus ir ateityje, kai būtinumas gelbėti verslus ir žmones praeis ar bent jau gerokai sumažės? Ar bus galų gale prisimiinta liaudies išmintis, kad skola ne rona ir neužgyja, ar ir toliau bus mėgaujamasi po šiltu valstybės sparnu jos teikiamais neribotais finansiniais resursais, kuomet ir stambieji verslai pasiduos atsidavimo valstybei pagundai? Nori - nenori, bet susidaro įspūdis, kad namažai darbuotojų ir netgi darbdavių nejučia svajoja apie senojo klasiko Markso šūkį: iš kiekvieno pagal sugebėjimus (suprask, nesinori dirbti, tai ir nereikia) – kiekvienam pagal poreikius (įvairios pašalpos, dotacijos, prastovų apmokėjimas, vaiko, vienišųjų ir pan. Išmokos ir t.t. ir pan.).
Tėvai mus mokė – be darbo nėra ir uždarbio. Bent jau sveikai mąstantis jaunimas stengėsi siekti išsilavinimo, žinių, patrauklių profesijų, kad būtų pasiruošę aršiai konkurencijai darbo rinkoje. Dauguma norėjo skraidyti su ereliais, o ne kapstytis su vištomis. Dabar gi gali stiprėti įspūdis, kad valstybė viskuo pasirūpins, kiek pinigų reikės, tiek ir bus. ECB, kuris turėtų būti pirmas, pasisakantis prieš tokį išlaikytinių mentalitetą, diriguoja išlaidautojų chorui. Valstybė viską moka, ECB viską duoda. Iš tikrųjų, ar galėjome net prieš metus įsivaizduoti, kad 8 – 9 proc. biudžeto deficitas taptų visai normalus ir priimtinas, o vietiniai ekonomikos „guru“ dar paantrina, kad tai iš viso neverta dėmesio problema. Tokia “lengvų pinigų” iliuzija palaipsniui gali tapti visos Europos tikslu ir priemone, juolab, kad visos vyriausybės tik ir svajoja apie reikšmingą infliacijos padidėjimą, be kurio sunku įsivaizduoti, kaip tuos skolintus pinigus reikės grąžinti. Tačiau griežtos konkurencijos pasaulyje ši pašalpų ir subsidijų “gerovės valstybės” politika nustums senąjį žemyną giliai ant “atsarginių suolo”, Krikščioniška moralė liepia padėti skurstančiam, senam ir ligotam, bet ji niekada neatmetė sąžiningo darbo reikšmės kaip bet kokio gerbūvio pagrindo. Dievas sako: stenkis ir aš padėsiu.
Kas gi tuomet taps pagrindiniu žaidėju? Be abejonės, Azija su Kinija priešakyje. Ten didžiausia vertybė yra sunkus ir sąžiningas darbas, verslo sėkmė, ekonominis augimas. Kinijos vyriausybė supranta, kad geriausia darbuotojui yra ne tada, kai jis gauna tegul ir nemažą socialinę išmoką, o tada, kai jos išvis nereikia, nes jis turi darbą. Todėl Kinija itin didelį dėmesį skiria naujų darbo vietų kūrimui ypač tiems žmonėms, kurie dėl jau minėtų gilių struktūrinių pokyčių, susijusių su robotizacija ir skaitmenizacija, praranda savo darbo vietas. Būtent čia Europa, o ką jau bekalbėti apie Lietuvą, stipriai atsilieka, o gyrimasis savo didžiulėmis socialinėmis išmokomis palaipsniui veda į ūkinį akligatvį.
Tuo tarpu Azijoje kuriasi didžiausia pasaulyje laisvos prekybos zona, kurioje dalyvauja 15 valstybių su 30 proc. pasaulio ekonomikos ir 2,2 mlrd. gyventojų ir kurioje, be abejo, pirmu smuiku grieš Kinija. Baigiama susitarti dėl muitų panaikinimo 90 proc. prekių, taip pat numatomas laisvas dviejų trečdalių paslaugų judėjimas. Nesunku suvokti, kokią jėgą įgis didžioji Rytų valstybė, pasinaudodama laisvos prekybos privalumais ir savo politiniu dominavimu.
Kokias išvadas iš išdėstytų faktų turėtume padaryti? Pirmiausia reikėtų turbūt prisiminti pokarį, kai visa Europa negailėdama jėgų triūsė bendro labo vardan, ir niekas, kas galėjo dirbti, negalvojo apie kokias nors pašalpas. Todėl jau po dešimtmečio Vokietijos ir Prancūzijos autostradose pradėjo formuotis vykstančių atostogauti kamščiai. Dabar vyksta karas su Covidu, negailestingai apnuogindamas silpnąsias Europos ūkio vietas, visų pirma jos struktūrines ydas. Todėl, norint išlikti lygiaverčiu partneriu pasaulio rinkoje, reikia pradėti nuo radikalių struktūrinių pertvarkymų, kurie neišvengiami beprecedentinio technologinio virsmo akivaizdoje, ir pajungti kol kas beveik neribotas lėšas naujų darbo vietų kūrimui. Priešingu atveju tai, kas dabar atrodo kaip gerovės triumfas, greitai gali virsti vargo vakariene.

Prof. habil. dr. Vaidievutis Geralavičius

Buvęs Lietuvos Centrinio Banko Valdybos narys
Buvęs kandidatas į Seimą Mėguvos vienmandatėje rinkimų apygardoje

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Kad ekonomika po pandemijos gerokai skirsis nuo buvusios – neabejoja niekas. Ir svarbiausia ne tai, kad ji bus gerokai „apdaužyta“, bet tai, kad technologiniai pokyčiai paliks gilų pėdsaką, prie kurio reikės prisitaikyti. Europa žiūri į tuos pokyčius gerokai atsipalaidavusi, besimėgaudama pinigų liūtimi, tuo tarpu jos pagrindinė konkurentė Azija su Kinija priešakyje...


Kiekvieną advento sekmadienį Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapijos bažnyčios gale Caritas savanoriai lauks jūsų su akcijos "Gerumas mus vienija" žvakutėmis, kurių galėsite įsigyti už auką. Susitinkame sekmadienį prieš ir po 8val, 10 val. , 12 val. ir 18 val. Šv. Mišias.


Palangos baseinas rengia šventę „Moliūgėliai 2020“

"Palangos tilto" informacija, 2020 10 15 | Rubrika: Miestas

Palangos baseinas rengia šventę „Moliūgėliai 2020“, kuri jau tampa gražia miesto tradicija. Spalio 27-30 dienomis miesto baseinas kviečia visus palangiškius į baseiną atnešti išskaptuotą moliūgą į Palangos baseiną, užpildyti anketą ir laimėti daug prizų. Spalio 29 d. 15 val Palangos moksleivių k lubas organizuoja moliūgų skaptavimo dirbtuves. Daugiau...


Koronaviruso pandemija sugrąžino Lietuvos krepšinio perlą Justę Jocytę iš Prancūzijos į gimtąją Palangą. Karantinas sustabdė sensacingai išgarsėjusios krepšininkės karjerą Eurolygoje. Išskirtiniame interviu TV3 žinioms keturiolikmetė atskleidė, kaip treniruojasi, ir papasakojo apie tai, ar Lione jaunimas žino, kur yra Lietuva.


Ne tik šiemet mano, mūsų geroji „Šilų dvasia“, biologijos mokytoja ir iškili muziejininkė Elena Burdulienė, ir ne tik Šaukėnuose tikrai nemirs. ... ir kitąmet nemirs. ... ir po dešimties metų. ... ir po 2050-ųjų. ... net ir 2100-aisiais, 2118-aisiais, ir ilgiau...


Jūros diena, Baltų vienybės diena, šventojiškių sueiga


„Ko mums labiausiai trūksta? Meilės Lietuvai. Šiandien mes labai jau linkę dejuoti ir verkti dėl to, kad neva „prastai“ gyvename, šiandien mums labai trūksta vienybės ir suvokimo, kiek daug Lietuva yra pasiekusi“, – Gedulo ir vilties dienos išvakarėse sako Laisvės kovų dalyvė Ona Veličkaitė-Gricienė ir nuo vaikystės tremtinės duonos...


Didžiųjų metų švenčių išvakarėse jau penktąjį kartą Palangos moksleivių klubo liaudiškų šokių būrelio, vadovaujamo choreografės Janinos Serapinienės ir koncertmeisterio Rimo Tranausko, vaikučiai savo tėveliams dovanojo atvirą pamoką, kurios metu parodė, ko išmokę.


Neįtikėtina, bet Palangos meras Vytautas Stalmokas nusprendė solidarizuotis su mokesčių naštos nebepakeliančiais ir dėl to į skurdą varomais palangiškiais.


Pagrindiniai švietimo sistemos reformos darbai Palangoje baigiasi. Nuo šio rugsėjo kurorte nebeliks vidurinių mokyklų, turėsime vieną gimnaziją, dar neaiškus Smilčių pradinės likimas... Ar viskas čia gerai, ar nebuvo padaryta klaidų, ir apskritai, kaip ši reforma atrodo žiūrint „iš aukščiau“? Apie tai „Palangos tiltas“ kalbėjosi su Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius