Epsteino skandalas: kodėl ne viską, kas paviešinta JAV, galima naudoti Lietuvoje

Prieš maždaug savaitę viešojoje erdvėje pasirodė daugiau nei 3,5 milijono su Jeffrey Epsteino byla susijusių dokumentų, kuriuose minimi ir Europos Sąjungos piliečiai. Nors šie duomenys buvo paviešinti JAV institucijų sprendimu ir pagal JAV teisę, anot teisės firmos „Sorainen“ teisininkių, vien tai, kad dokumentai tapo viešai prieinami, nereiškia, jog jie gali būti nevaržomai naudojami Europoje – jų tolesnis naudojimas Lietuvoje ir kitose ES valstybėse privalo atitikti ES teisėje nustatytus duomenų apsaugos ir privatumo reikalavimus, o šių ribų nesilaikymas gali lemti teisinę atsakomybę.

Dokumentų viešinimas JAV buvo grindžiamas ne įprasta praktika, o specialiu 2025 m. lapkritį JAV Kongreso priimtu „Epstein Files Transparency Act“. Šiuo įstatymu JAV Teisingumo departamentas ir generalinis prokuroras buvo įpareigoti per 30 dienų paviešinti visus neįslaptintus dokumentus, susijusius su Jeffrey Epstein byla.

„Įstatymas ypatingas tuo, kad, viešinant bylos duomenis, buvo uždrausta nuslėpti informaciją dėl reputacinių ar politinių priežasčių. Jei dokumentuose minimi teisėsaugos pareigūnai, politikai ar žymūs verslininkai, jų vardai negali būti paslėpti vien dėl to, kad tai gali sukelti reputacines rizikas ar žalą“, – sako „Sorainen“ teisininkė dr. Ugnė Nasvytė.

Kartu įstatymas numatė ir aiškias ribas: turi likti paslėpti aukų duomenys, nepilnamečių seksualinio išnaudojimo medžiaga, informacija, galinti pakenkti vykstantiems tyrimams ar nacionaliniam saugumui. 

„Vis dėlto, jau dabar yra akivaizdu, kad ne visi tokie duomenys buvo tinkamai įslaptinti, o dalis anksčiau paviešintos informacijos JAV Teisingumo departamento jau buvo pašalinta. Viešai prieinama informacija taip pat patvirtina, kad nukentėjusiųjų advokatai JAV jau kreipėsi į teismus, prašydami įpareigoti JAV Teisingumo departamentą pašalinti viešai paskelbtus su Epsteino byla susijusius dokumentus. Jų teigimu, dokumentuose padaryta tūkstančiai redagavimo klaidų, dėl kurių buvo atskleista aukų tapatybė ir kita itin jautri informacija“, – teigia dr. U. Nasvytė.

Kur baigiasi viešumas ir prasideda duomenų apsauga

„Sorainen“ duomenų apsaugos ir baudžiamosios teisės ekspertės atkreipia dėmesį, kad viešas dokumentų paskelbimas JAV nesudaro automatinių prielaidų tokių duomenų teisėtam naudojimui Europos Sąjungoje. Net jei duomenys buvo gauti iš JAV šaltinio ir paviešinti pagal JAV teisę, jų tolesniam naudojimui Lietuvoje ir kitose ES valstybėse taikomi Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) reikalavimai.

„Nors bylos medžiaga yra viešai prieinama, tai nereiškia, kad galimas bet koks tolesnis joje esančios asmeninės informacijos panaudojimas bet kokiais tikslais. Kaskart reikia vertinti, ar toks naudojimas ar paskelbimas nepažeidžia asmens duomenų apsaugos reikalavimų, asmens teisių, garbės ir orumo, ar nėra dirbtinai sukuriama tikrovės neatitinkanti informacija“, – sako „Sorainen“ ekspertė Irma Kunickė.

Tai reiškia, kad nuo tos akimirkos, kai paviešinti dokumentuose esantys asmens duomenys pradedami naudoti Lietuvoje, įsijungia ES teisėje įtvirtinti duomenų apsaugos ir privatumo principai. Duomenų tvarkymas turi būti teisėtas, proporcingas ir pagrįstas aiškiu tikslu, o šių reikalavimų laikymąsi Lietuvoje prižiūri Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija bei Žurnalistų etikos inspektorius. Svarbu pastebėti, kad neatsargus ar selektyvus paviešintos informacijos naudojimas, kai iš pavienių duomenų konstruojamos tikrovės neatitinkančios, spekuliatyvios ar asmenį žeminančios asociacijos, gali lemti ne tik priežiūros institucijų taikomas administracines sankcijas ir civilinę atsakomybę, bet ir baudžiamąją.

„Lietuvos Civilinis kodeksas numato, kad asmuo gali reikalauti teisme paneigti jo garbę ir orumą žeminančius bei tikrovei neatitinkančius duomenis ir gauti už juos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą. Jei tokie duomenys paskelbti žiniasklaidoje, žmogus turi teisę reikalauti nemokamo paneigimo paskelbimo, o atsisakius – kreiptis į teismą. Už žalą atsako duomenis paskleidęs asmuo, o žiniasklaida atsako tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad žinojo ar turėjo žinoti, kad duomenys neteisingi, arba tyčia slepia jų šaltinį“, – aiškina I. Kunickė.

Dokumentai, interpretacijos ir antrinė žala

Anot teisininkių, viešinant su baudžiamosiomis bylomis susijusius dokumentus, ypač svarbu nekurti nepagrįstų sąsajų tarp asmens pavardės ir nusikalstamos veikos. Vien tai, kad asmens vardas ar pavardė paminėta bylos dokumentuose ar susirašinėjimuose, savaime nereiškia, jog jis dalyvavo nusikaltime.

„Ypač problemiška tampa praktika, kai atskirai egzistuojantys duomenys yra dirbtinai „sujungiami“, sukuriant įspūdį apie nusikalstamą elgesį, nors tam nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Vien pavardės paminėjimas šalia byloje nustatytų faktų ar kontekstų, be aiškaus paaiškinimo, gali klaidinti visuomenę ir sudaryti nepagrįstą įspūdį, kad šie elementai yra tiesiogiai susiję. Dar didesnį susirūpinimą kelia situacijos, kai toks duomenų „sujungimas“ atliekamas sąmoningai ir kryptingai, siekiant formuoti klaidingą, asmens reputaciją žeminantį ar niekinantį įvaizdį“, – pabrėžia dr. U. Nasvytė.

Pasak jos, tokia informacijos pateikimo forma gali pažeisti nekaltumo prezumpcijos principą ir sukelti ilgalaikių reputacinių pasekmių, kurios išlieka nepriklausomai nuo to, ar vėliau paaiškėja, kad asmuo neturėjo jokio ryšio su nusikalstama veika. Todėl atsakingas informacijos viešinimas reikalauja aiškiai atskirti nustatytus faktus nuo prielaidų, interpretacijų ar asociacijų, neturinčių teisinio pagrindo. Vertinant tokio masto ir turinio dokumentų viešinimą, būtina atsižvelgti į jo galimą poveikį nukentėjusiems asmenims, ypač jautriame seksualinių nusikaltimų kontekste, kuriame viešumas gali lemti papildomą žalą.

„Seksualinių nusikaltimų bylose aukos statusas ne visada yra akivaizdus, ypač kai egzistuoja reikšmingas galios disbalansas ir asmuo yra pažeidžiamoje padėtyje. Tai ypač aktualu kalbant apie pažeidžiamus asmenis, kurie galėjo patirti išnaudojimą. Tokiose situacijose išnaudojimas gali pasireikšti ne tik tiesiogine fizine prievarta, bet ir priklausomybės santykiais, psichologiniu spaudimu ar ribotomis galimybėmis laisvai apsispręsti. Todėl vien aplinkybė, kad asmuo už tam tikrus veiksmus gavo atlygį, savaime neeliminuoja galimo aukos statuso. Be to, pakartotinis paskelbtuose susirašinėjimuose esančių moterų, kurios galimai nukentėjo ar buvo viliojamos, vardų viešinimas gali būti traktuojamas kaip pakartotinio smurto forma“, – sako I. Kunickė. 

Transatlantinė duomenų apsaugos spraga

Gali kilti klausimas, ar paviešintuose dokumentuose minimi ES piliečiai gali ginti savo teises tiesiogiai JAV institucijų atžvilgiu. Teisininkės pabrėžia, kad tokios galimybės iš tiesų yra ribotos, tačiau tai nereiškia, kad patys asmenys lieka be jokios teisinės apsaugos. 

„ES piliečiai iš esmės negali naudotis BDAR teisėmis prieš JAV valdžios institucijas, nes BDAR netaikomas ne ES jurisdikcijoje veikiančioms viešojo sektoriaus įstaigoms. Teoriškai žalos atlyginimo prašymas JAV būtų galimas tik remiantis JAV teise, tačiau JAV Teisingumo departamentas, kaip federalinė institucija, turi suverenų imunitetą. Vis dėlto asmenų teisinė apsauga tuo nesibaigia – nuo momento, kai paviešinti dokumentai pradedami naudoti, platinti ar interpretuoti Europos Sąjungoje, jų tvarkymas patenka į ES teisės reguliavimo lauką“, – aiškina dr. U. Nasvytė. Ši situacija taip pat išryškina platesnį JAV ir ES požiūrių į asmens duomenų apsaugą skirtumą, kuris ypač matomas tokiose rezonansinėse bylose.

„ES asmens privatumas laikomas fundamentalia teise, o visoje ES taikomas BDAR siekia užtikrinti fizinių asmenų privatumą, suteikti jiems daugiau kontrolės ir skaidrumo. Tuo tarpu JAV neturi unifikuoto bendro duomenų apsaugos įstatymo, o duomenų apsaugos taisyklės yra fragmentiškos“, – pažymi I. Kunickė.

Pasak jos, JAV valdžios institucijos ir žvalgyba turi ženkliai platesnes galimybes gauti ir naudoti asmens duomenis nei ES institucijos, o per plačios prieigos ir nepakankamos privatumo garantijos dažnai lemia vertinimą, kad JAV modelis nėra suderinamas su ES teise. Būtent todėl tokie atvejai, kai JAV sprendimai sukelia pasekmių ES piliečiams, atskleidžia struktūrines transatlantinės duomenų apsaugos spragas.