Inga Ruginienė: metamos didžiulės lėšos ir pastangos, kad būtų sužlugdytas mokesčių progresyvumas

Šalies gyventojai vis labiau pasitiki profesinėmis sąjungomis, bet jų nariais tapti ryžtasi ne kiekvienas. „Mūsų tikslas – kad kiekvienas darbuotojas, kokį darbą jis dirbtų, jaustųsi oriai tiek dėl atlyginimo, tiek dėl požiūrio į jį. Tam reikia suremti visų mūsų, darbuotojų, pečius“,- tikina Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė.

Interviu su I.Ruginiene atskleidžia kas „bijodamas didesnių mokesčių, sąmoningai suvelia visas detales“ ir kodėl iki šiol neturime realių progresinių mokesčių. Priešingai, metamos didžiulės lėšos ir pastangos, kad būtų sužlugdytas bet koks bandymas juos įvesti.

Labai įdomu, koks procentas šalies dirbančiųjų dalyvauja profesinių sąjungų veikloje? Kokios profesijos atstovai aktyviausiai gina savo teises?

Mes skaičiuojame, kad apie 15 proc. šalies darbuotojų priklauso profesinėms sąjungoms. Daugiausia – viešajame sektoriuje, čia mokytojai visiems gali būti pavyzdžiu. Susidomėjimas profsąjungomis auga, pasitikėjimas jomis – taip pat. Pagal paskutinę mūsų užsakymu „Baltijos tyrimų“ atliktą apklausą net du trečdaliai apklaustųjų mano, jog profesinės sąjungos yra reikalingos. Jomis labiau linkę pasitikėti (44%), nei nepasitikėti (34%), o kiek daugiau nei penktadalis (22%) apklaustųjų nuomonės neturėjo. Tai – nebloga tendencija ir tam mes dedame daug pastangų. Tiesa, privačiame sektoriuje vis dar labai sunku susiburti į profsąjungas, nes darbdaviai daro viską, kad jų neatsirastų.

Ar daug profesinių sąjungų Klaipėdoje: jų daugėja, mažėja?

Klaipėdoje tendencijos panašios, kaip ir visoje Lietuvoje.

Bijau, kad dažnas žmogus mano, jog kova už savo teises – tiesus kelias į bedarbystę. Ar jūs to nebijote? Nes teises žinantys piliečiai nėra darbdaviui parankūs...

Taip, baimės išties yra nemažai, ir žmones galima suprasti: regionuose trūksta darbo vietų, ten dauguma darbuotojų yra vyresnio amžiaus, o diskriminacija dėl amžiaus darbo rinkoje yra paplitęs reiškinys. Aktyvi pozicija reikalauja drąsos, mums irgi nėra lengva, tačiau jei to nedarysime, ateityje bus dar blogiau.

Girdime, kad jaunimas nebeužsisėdi vienoje vietoje bei yra linkęs keisti darbovietes. Gal viena iš priežasčių nenoras susitaikyti su neteisybe?

Jauni žmonės yra stipresnėse pozicijose – jie patrauklesni darbdaviui, jie gana mobilūs, nebijo keisti darbo. Todėl jie drąsesni, nesibaimina pareikalauti ir didesnio atlyginimo, ir geresnių darbo sąlygų. Palyginimui, vyresni darbuotojai žino, kad praradus esamą poziciją, naują darbą susirasti gali būti labai sunku, todėl jais darbdaviams ir yra lengviau manipuliuoti.

Šalies minimalus atlyginimas 640 eurų „į rankas“. Gal jūs žinote receptą kaip iš tokio išgyventi? Kodėl darbdaviui jis atrodo normalus? 

Kai kuriems darbdaviams net ir toks atlyginimas atrodo per didelis. Tačiau MMA Lietuvoje tikrai yra maža ir iš jos išgyventi praktiškai neįmanoma. Todėl kasmet dedam pastangų, kad MMA kiltų ženkliau. O kylant minimaliajam kilsteli ir vidutinis šalies atlyginimas (VDU). 

Tarkim, Jungtinėje karalystėje minimalus atlygis gerokai didesnis, o jį gaunantys pvz. gatvių valytojai jaučiasi oriai ne tik dėl pinigų kiekio kišenėje, bet ir požiūrio...

Mūsų tikslas – kad kiekvienas darbuotojas, kokį darbą jis dirbtų, turi jausti oriai. Tiek dėl atlyginimo, tiek dėl požiūrio į jį. Tam reikia suremti visų mūsų, darbuotojų, pečius. 

Pusantro etato dirbantis žmogus, kad ir gaudamas minimalų atlygį, netenka teisės į NPD. Ar tai teisinga?

Ne, neteisinga, kad NPD taikomas tik iki 1 vidutinio šalies darbo užmokesčio (VDU). Darėm ir darysim spaudimą, kad mokesčių naštą palengvinantys sprendimai liestų ne tik gaunančiuosius MMA, bet ir vidurinę klasę. VDU ir kiek daugiau gaunantieji sąžiningai sumoka daug mokesčių ir jie neturi teisės į jokius paramos mechanizmus. Mūsų tikslas – NPD turi būti praplėstas iki 1,5 VDU.

Artėja mokesčių reforma, kuri tradiciškai piešiama lyg baubas: verslininkai vėl virkauja kaip viskas blogai, o eiliniai žmonės tyli... Kodėl? 

Tai, kad žmonių niekas neklausia... Verslininkai, kapitalo savininkai bijodami didesnių mokesčių, sąmoningai suvelia visas detales, eiliniams žmonėms sudėtinga ir susigaudyti. Be to, verslo pusėje – didesnės lėšos ir galios, jie gali samdyti lobistus, kurie daro poveikį politikams.

Sakėte, kad Lietuva gerai gyvens tada, kai su šypsena mokėsime mokesčius?

Taip, gerovės valstybė ateis tada, kuomet visuomenė pasitikės savo valdžia ir noriai mokės mokesčius, nes žinos, kad jie nueina jų pačių labui – sveikatos apsaugai, švietimui, infrastruktūrai, saugumui ir pan. Tam reikia, kad iš valdžios būtų atgalinis ryšys, kad žmonėms būtų paaiškinta, kur panaudojami jų sumokėti mokesčiai, kas ir kiek daroma, kad būtų garantuotos būtiniausios paslaugos. Kai žmonės supras, kad per mokesčius finansuoja savo pačių gerovę, bus kitoks ir požiūris.

Kitas dalykas – mokesčiai turi būti teisingi. Eilinis žmogus neturi ant savo pečių tempti pagrindinės mokesčių naštos, kai tuo tarpu turtingieji prie visų gerovės prisideda daug mažiau. Tokio teisingumo nebuvimas taip pat lemia nepasitikėjimą valstybe. 

Progresiniai mokesčiai Lietuvoje lyg miražas išlendantis parankiu metu, dingstantis – kai tik norima juos įvesti?

Realių progresinių mokesčių idėja niekada nebuvo populiari, nes didžiųjų pajamų gavėjai visada tam priešinasi ir visaip bando sumenkinti šį modelį. Metamos didžiulės lėšos ir pastangos, kad būtų sužlugdytas bet koks bandymas įvesti realų progresyvumą. O juk solidarumo principas, kai visi prie valstybės išlaikymo prisideda pagal galimybes – tie, kas gauna daugiau pajamų ir moka daugiau – yra gerovės valstybės pagrindas.

Gal mokesčiai ne visada tinkamai panaudojami, o valstybės pinigus grobstantys ar juos neapdairiai leidžiantys lieka nenubausti? Argi draudimas kelis metus dirbti valstybės tarnyboje – tinkama bausmė?

Nebaudžiamumas valstybinėse struktūrose taip pat prisideda prie nepasitikėjimo valstybe. Neteisingus, žalingus sprendimus priėmę pareigūnai didžiausiai bausmei netenka posto, o juk reiktų taikyti asmeninę atsakomybę. Šitaip kompromituojamas visas valstybinis sektorius. Taip atveriant kelią privačiam verslui į gyvybiškai svarbias sritis. Kuriamas mitas, kad verslininkai viską darys daug efektyviau nei valstybės ar savivaldybių institucijos ir įstaigos. Tai labai žalinga, nes tokiu atveju arba kris paslaugų kokybė, arba drastiškai kils paslaugų kaina, nes verslui reikia generuoti pelną. Tuomet gyventojai turi mokėti du kartus: per mokesčius ir dar papildomai už paslaugas (žiūrėkime, kaip veikia privačios mokyklos ar gydymo įstaigos). Jau turime beveik visiškai privatizuotas komunalines paslaugas, pusiau privatizuotą mediciną ir švietimą. Laiko klausimas, kada verslas įsiverš į policiją ar priešgaisrinę apsaugą.

Lietuviai garsėja savo gebėjimu gyventi ne pagal pajamas, kas reiškia, kad mes sutinkame su tuo, kad mūsų šalyje ne visi moka mokesčius... Šešėlinės pajamos – kaip to atsikratyti?

Visos į rinkimus einančios partijos deklaruoja rūpestį regionais  kovą su šešėliu. Deja, nepaisant visų lozungų, situacija tik blogėja. Regionai žlugdomi per centralizavimą ir į juos neinvestuojant, o šešėlis toliau klesti. Vieni šešėlyje būna dėl subjektyvių priežasčių (pvz., nenori turėti oficialių pajamų dėl įsiskolinimų), tačiau dauguma – piktybiškai. Jų niekas nekontroliuoja, tam trūksta ir pajėgumų (tarkim, Valstybinei darbo inspekcijai), o greičiausiai, kiekvienam aišku, kad jeigu, pvz., statybos sektoriuje, darbuotojas tegauna minimalią algą, tai kažkas čia negerai. 

Šešėlis klesti dar ir dėl to, kad žmonės nepasitiki valstybe, nenori mokėti mokesčių, nors nuo to priklauso, kaip jau sakiau, gyvybiškai mums visiems svarbių paslaugų prieinamumas ir kokybė. Tuo tarpu pasiskųsti dėl prasto aptarnavimo ar nesuteiktos paslaugos kokioje nors institucijoje ar įstaigoje, mėgstame visi.

Agnė Benetytė