Irena Valužė: Svarbiausia – nepavargti belaukiant...

Kas yra laimė? Laimė – kai tavo artimieji tavęs išsiilgsta taip stipriai, jog belaukdami prisipažįsta: „Aš pavargau laukti.“

Tokius žodžius išgirdau iš savo anūko, kai įžengiau pro jo namų duris. Mano vizitas Braitone, kur gyvena mano dukra su šeima, buvo suplanuotas. Atvažiavau į savo anūko Pirmosios Komunijos šventę Katalikų Bažnyčioje Jungtinėje Karalystėje.

Pradėjusi rašyti prisiminimus apie šią gražią šventę, nejučia sau paprieštaravau. Nieko nuostabaus – juk visi vaikučiai, sulaukę tam tikro amžiaus, mokosi poterių. Kas sekmadienį kartu su tėvais dalyvauja šv. Mišiose, parapijos kunigas lankosi mokykloje, dalyvauja įvairiuose šiai progai skirtuose renginiuose. Metus mokiniai ruošiami tai vienintelei dienai, kai jų širdelėse bus uždegta dieviška ugnis. Ji lydės juos iki gyvenimo pabaigos.

Pirmosios Komunijos ceremonija – džiugi šventė ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams bei visai bažnyčios bendruomenei.

Britanijoje tai – visos giminės šventė. Vaikai gauna atminimo dovanų iš senelių, tėvų, krikšto tėvų, draugų bei visų artimųjų.

Balandis – šventas paukštis

Ilgai svarsčiau, ką galėčiau savo anūkui padovanoti, kad šis galėtų dovaną prisiminti ilgesnį laiką. Juk netrukus taps ir suaugusiu vyru.

Prisiminiau Kretingoje, šalia pranciškonų vienuolyno esančią „Špitolę“. Šioje arbatinėje aš visada atrandu tai, ko ieškau. Čia galima ne tik išgerti ar nusipirkti kvapnios kavos ar arbatos. Joje – didžiulis pasirinkimas religinės literatūros, meno dirbinių, įvairiausių suvenyrų, rankų darbo žvakių, prieskonių, aliejų. Vienu žodžiu – tik rinkis. Be to, dažnai į ją užsuka vienuoliai, bendrauja su parapijiečiais. „Špitolėje“ nuolat eksponuojami menininkų darbai.

Visada maloniai bendraujančios moterys padeda pasirinkti, pataria lankytojams, padeda surasti tai, ko jiems labiausiai reikia. Tad ir aš šį sykį, atvykusi, paprašiau pagalbos: ką galėčiau padovanoti savo anūkui Pirmosios Komunijos proga.

Pardavėja nė nemirktelėjusi nukabino man pakabuką – mažą balandį, kuris, pasak jos, yra pašventintas ir pagamintas iš indiško medžio. Kažkiek suglumau paėmusi jį į rankas. Ar tinka? – pagalvojau.

Mano abejonės išsisklaidė mane aptarnavusios moters žodžiais: „Balandis yra Šventoji Dvasia.“

Mano anūkas, gavęs šią dovaną, irgi nesuprato, kam jis čia „atskrido“. Pakabuką padėjau ant židinio šalia kitų dovanėlių. Išvažiuodama namo pastebėjau, jog mano atvežtas balandis vis dėlto „nuskrido“ į anūko kambarį. Jis jį paslėpė. O kaip kitaip, juk Šventoji Dvasia saugo žmogų visą jo gyvenimą.

Mistika ar ne mistika, bet per visą Pirmosios Komunijos ceremoniją bažnyčioje ant stoglangio tupėjo balandis ir pro langą žiūrėjo į mus.

Lietus nuotaikos negadina

Trys savaites Braitone lijo, buvo gana vėsus oras, nors prieš tai saulė kepinte kepino. Tačiau aš buvau patenkinta. Man buvo jauku ir šilta nuo anūko ir anūkės linksmo čiauškėjimo, jų keliamo šurmulio, noro kiekvieną rytą valgyti močiutės išvirtą manų košę, eiti jų pasiimti iš mokyklos ar darželio. Smagu buvo kartu plaukioti baseine, šėlti, kvailioti, pasidarbuoti sode, o po to su anūku spardyti futbolo kamuolį. Žinoma, visada laimėdavo jis, o močiutė gaudavo komplimentą: „Tik vienu golu pralaimėjai.“

Mieste prie jūros turiu atradusi savo mėgstamą vietą – muzikos klubą. Ten bet kokiu oru atėjusi jaučiuosi labai gerai. Atsisėdu prie lango, matau bangas, atsimušančias į akmenuotą jūros krantą. Lietingą dieną ramu, mažai lankytojų, galiu gerti savo mėgstamą „Apple“ sidrą ir klausytis muzikos. Kavinės terasoje yra pastatyta nedidelė estrada neprofesionaliems dainininkams. Dainuodami savo ar kitų atlikėjų dainas jie paperka savo nuoširdumu.

Būna ir taip...

Žmonių skaičiumi karštą dieną Palanga man asocijuojasi su Braitonu. Juokauju, nes šis kurortinis miestas, turintis 140 000 gyventojų ir nutolęs tik 76 km nuo Londono, yra ne tik pramoninis, kultūrinis, turistų bei studentų miestas (Braitone yra du universitetai). Čia ir žiemą, ir vasarą nenutrūksta didelio miesto šurmulys. Daug įvairiausių renginių, koncertų, festivalių, teatro ar cirko pasirodymų skveruose, atvirose aikštėse prie jūros. Britai lietaus nebijo. Jie žino, kaip nuo jo apsisaugoti. Lietaus drabužių rastumėte kiekvieno žmogaus spintoje.

Mano dukra, baigusi Braitono universitetą, jau dešimt metų dirba pradinių klasių mokytoja. O vaikai, kaip ir visame pasaulyje, – tik vaikai. Taigi teko kreiptis į ligoninę, nes vaikas, spyręs į kamuolį, netyčia pataikė dukrai į pirštą. Medikams teko perpjauti žiedus, nes sužeistas pirštas akimirksniu ištino.

Nebūtų blogo, jei neišeitų į gera. Kol Karališkojoje Sasekso grafystės ligoninėje („Royal Sussex County Hospital“) laukiau dukros, grožėjausi naujai renovuojamu ligoninės pastatu. Pasak maniškių, ligoninė padidės ir pasipuoš ne tik išore – ji pasipildys naujausia gydymo įranga. Paskutiniame ligoninės aukšte yra įkurtas gimdymo skyrius. Čia mamytės gali grožėtis nuostabia jūros panorama ištisą parą. Toje ligoninėje gimė ir mano anūkas.

Šiek tiek atokiau nuo ligoninės paėjusi atsidūriau krantinėje, kurioje taip pat vyko intensyvūs lauko darbai. Buvo baigiami tiesti dviračiams, automobiliams ir žmonėms vaikščioti skirti takai. Iš viršaus įspūdingai atrodė didžiulį plotą užimančios vaikams skirtos žaidimų aikštelės, šalia jų bėgiais važiuojantis traukinukas, erdvi paplūdimio zona. Jei yra norinčių pasportuoti – prašom. Bėgimo takeliais galite nubėgti iki Braitono tilto, jo centro ar viešbučio, kuriame apsistojote. Mieste daug viešbučių, kavinių, restoranų.

Iš kelionių sugrįžusi visada parsivežu daug nuotraukų. Ką akis pamato – lieka širdyje, o ką užfiksuoja fotoaparatas – tuo dalinuosi su kitais žmonėmis.

Miestas prie Lamanšo sąsiaurio prieš tris šimtus metų buvo žinomas tik kaip nedidelis žvejų miestelis. Tokia buvo ir Palanga. Pirmieji jos gyventojai, pradėję čia kurtis, buvo žvejų šeimos. Šiandien šie du gražuoliai dar turi dideles galimybes augti. Man, gimusiai ir gyvenančiai Palangoje, malonu atvažiuoti į Angliją ir apkabinti tuos, kurie myli ir laukia.

Kai tenka išvažiuoti, matau savo anūkų akyse liūdesį. Šį sykį liūdesys nebuvo toks didelis. Mano vaikai netrukus, prasidėjus jų atostogoms, galės atvažiuoti pas močiutę ir mėgautis visais vasaros teikiamais malonumais.

Svarbiausia – nepavargti belaukiant...

Irena Valužė