Julija Kilijonaitė: „Himnas Palangos jaunimo ir savanorystės centrui atsirado skubant į autobusą, o žodžiai – per geografijos pamoką“

Agnetė Benetytė

Palangiškė Julija Kilijonaitė, žinoma kaip Julia Ki Jones, Palangos jaunimo apdovanojimuose nominuota „Metų kūrybiška siela“. Šiuo metu studijuoja Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, dainuoja Klaipėdos mėlynajame chore ir atstovauja pajūrį TV projekte „Didysis chorų mūšis“. 2020 metais, karantino metu, gimė jos sceninis vardas „Julia Ki Jones“, o himnas Palangos jaunimo ir savanorystės centrui atsirado skubant į autobusą, o žodžiai – per geografijos pamoką. „Palangos tiltas“ kalbėjosi su Julija.

– Kaip prasidėjo tavo muzikinis kelias?

– Muzika mane lydi nuo pat pirmųjų mėnesių. Tėvai pasakodavo, kad aš, dar visai mažutė, akis išplėtusi žiūrėdavau „Triumfo arką“, kaip „grodavau“ žaisliniu pianinu, kurį buvau gavusi dovanų per savo antrąsias Kalėdas, kaip mėgdavau klausytis įvairios muzikos iš CD, kasečių... Taip galiausiai nuo pat pirmos klasės panorau eiti į muzikos mokyklą, o ten prasidėjo kelias, kuris iki šiol yra gyvas ir neatsiejamas – grojimas fortepijonu, dainavimas choruose bei improvizacijos, kurios virsta kūryba. Supratau, kad be kūrybinių procesų neapsieisiu, kai pradėjau kurti kūrinius tam, kad išlaisvinčiau savo emocijas ir nelaikyčiau visko savyje. Iš to kartais gimsta visai neblogi darbai, tačiau jų kol kas neviešinu.

– Iš kur atsirado tavo sceninis vardas „Julia Ki Jones“ – ką jis tau reiškia?

– Tai daug paprasčiau, nei gali pasirodyti. Su šiuo sceniniu vardu nieko papildomo nedarau – jis skirtas tik kūrybiniams procesams ir projektams. Taip lengviau atsiriboti nuo kasdienybės ir susitelkti į tai, kas svarbiausia. Pats vardas gimė 2020 metais, per patį karantino piką. Tuo metu labai daug bendravau su įvairiais užsieniečiais, su kuriais mane siejo, vėlgi, muzika. Kad jiems būtų lengviau į mane kreiptis, padariau nedidelių pakeitimų: Julija tarptautiškai tapo Julia, o iš savo pavardės, pašalinus ir pridėjus kai kurias raides, gimė „Julia Ki Jones“.

– Kaip apibūdintum savo muziką – kokios nuotaikos, muzikos stiliai tau artimiausi?

– Man artimiausia lyrinė muzika, kuri dažniausiai atspindi tuo metu esančią nuotaiką ir vidinę būseną. Mane traukia melancholija, ramybė ir tas jausmas, kai muzika leidžia trumpam sustoti laike. Labiausiai patinka ramus rokas, „ambient“, lietuviška 90-ųjų muzika, elektroninės ir alternatyvios pop muzikos garsai, kuriuose svarbu ne tik ritmas, bet ir emocija. Ypač užkabina dainos su giliomis žinutėmis ir tekstais – jos mane labiausiai paliečia ir įkvepia.

– Kaip gimsta tavo kūriniai – ar tai daugiau spontaniškumas, akimirkos emocija ar apgalvotas procesas?

– Mano kūryba dažniausiai gimsta iš akimirkos ir emocijos. Tai retai būna suplanuota – kažkas tiesiog užkabina viduje, ir tada atsiranda noras tai paversti garsu. Vėliau tas spontaniškumas susitinka su apgalvojimu: bandau išgryninti idėją ir suteikti jai formą.

– Sukūrei himną Palangos jaunimo ir savanorystės centrui. Iš kur idėjos? Kokią žinią norėjai perduoti?

– Idėja kilo labiau kaip pareiga. Atliekant savanorišką tarnybą Palangos jaunimo ir savanorystės centre mano kuratorės rengė naujo pastato atidarymo programą, ir taip atsirado mintis, kad naujam Savanorystės centrui reikia himno. Pažadėjau apie tai pagalvoti. Šią užduotį nešiojausi galvoje ir laukiau įkvėpimo. Bet tas „įkvėpimas“, tiksliau pagrindinė melodija, atėjo labai netikėtai ir ne laiku: skubant iš namų į autobusą, kur kiekviena pavėluota minutė reiškė pusės valandos laukimą iki sekančio autobuso. Nors ir skubėjau, mintyse labai stipriai „prirakinau“ šią melodiją ir laikiau tol, kol galėjau prisėsti prie pianino ir pagroti tai, kas skambėjo galvoje. Žodžiai taip pat gimė atsitiktiniais momentais, pavyzdžiui, per geografijos pamoką. Kol aiškino apie urbanizaciją, man labiau liejosi pavieniai žodžiai, kurie vėliau jungėsi į frazes: „Mūsų vienybė – tvirta galybė“. Tekstas nesudėtingas ir paprastas – kad žmonės klausydami galėtų kartu dainuoti vienu ritmu, susikibę už rankų ir bent kažkiek negalvodami apie negandas.

– Kiek tau svarbu, kad muzika turėtų prasmę, o ne tik skambesį?

– Man labai svarbu, kad muzika turėtų prasmę, bet ta prasmė nebūtinai turi būti žodžiais išreikšta ar turėti tiesioginę išraišką. Kartais ji slypi nuotaikoje, jausme ar net tyloje tarp garsų. Skambesys gali patraukti, bet būtent jos kontekstas leidžia muzikai išlikti ilgiau.

–„Didysis chorų mūšis“ – skamba įspūdingai. Kokie įspūdžiai? Kur dar tau teko dainuoti ir pristatyti savo kūrybą?

– „Didysis chorų mūšis” - tai ne tik įspūdinga patirtis scenoje ar prieš kameras, bet ir daug adrenalino. Niekada nežinai, kaip viskas susiklostys - galbūt kitą laidą jau nebedalyvausi, todėl kiekvieną kartą tenka ruoštis maksimaliai, nepaisant rezultato. O tai kartais tikrai sudėtinga. Tačiau be visų iššūkių, šiame projekte yra ir labai širdžiai artimų dalykų. Tai mūsų kolektyvas. Nors visi esame iš tos pačios įstaigos, per šį projektą dar labiau suartėjome ir tapome kaip viena šeima. Labai vertinu kiekvieną narį, ypač mūsų vadovę Jolantą Vyšniauskienę, režisierę Rūtą Bunikytę bei choreografę Ingą Briazkalovaitę - be jų nebūtume tiek toli nuėję. Man vienas gražiausių dalykų šiame projekte yra ta vienybė. Ji gerai matoma per televiziją, bet iš tiesų yra dar stipresnė užkulisiuose, nes esame labai susidraugavę su mūsų bendražygiais: Panevėžio, Alytaus chorais, palaikome ryšį ir su Kėdainiais bei Šiauliais, kurių tikrai labai pasiilgome. Faktas toks, kad kalbėti apie šį projektą galėčiau labai ilgai, nes tai yra aukščiausio lygio patirtis, kokią esu turėjusi. Prieš tai viešai dainuodavau rečiau, bet viskas gana netikėtai prasidėjo nuo himno atlikimo. Vėliau atsirado ir daugiau progų pasirodyti – pvz. savanorių padėkos vakare Kurhauze bei Palangos jaunimo apdovanojimuose „Kopa“.

– Koks esi žmogus už scenos ribų?

– Už scenos vyksta gana ramus ir paprastas gyvenimas. O paprastumo – paprastas receptas. Didelę mano kasdienybės dalį užima muzika – tiek ausinėse, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, kur šiuo metu mokausi, tiek aktyviai ruošiantis projektui „Didysis chorų mūšis“, atstovaujant Klaipėdos kraštui. Be to mėgstu leisti laiką vienumoje: tylą, pasivaikščiojimus klausant muzikos, buvimą prie jūros ar gamtoje, taip pat prasmingus pokalbius su artimais žmonėmis. Gal iš šono mano kasdienybė atrodo įprasta, bet joje daug jausmų, pamąstymų, kurie vėliau atsiranda kūryboje.

– Kaip sekasi derinti kūrybą su mokslais ar kitomis veiklomis?

– Kartais tai yra iššūkis, nes visko daug, bet kūryba man nėra kažkas atskiro – ji yra mano gyvenimo natūrali dalis. Net tarp mokslų ar kitų veiklų visada atsiranda vietos idėjoms, kurios vėliau virsta įvairių formų meno kūriniais.

– Ar buvo momentų, kai trūko įkvėpimo ar pasitikėjimo savimi? Kas padėjo judėti pirmyn?

– Taip, buvo momentų, kai trūko ir įkvėpimo, ir pasitikėjimo savimi. Bet supratau, kad tai nėra „stabdis“, o tik proceso dalis. Tokiais momentais padeda sustojimas, pabuvimas su savimi ir prisiminimai apie tai, nuo ko viskas prasidėjo ir ką iki šiol pavyko nuveikti. O tada viskas po truputį grįžta į savo vietas.

– Į kokius kūrėjus ar asmenybes lygiuojiesi – kas tave labiausiai įkvepia?

– Mane labiausiai įkvepia tokios grupės ir atlikėjai kaip Foje, Andrius Mamontovas, Lemon Joy, Hiperbolė, Depeche Mode, Queen, Brainstorm / Prāta Vētra, Moby, bei amžinai gyva maestro Vytauto Kernagio kūryba.

– Kuo tau svarbi Palanga – ar ji turi įtakos tavo kūrybai ir idėjoms?

– Palanga man yra daugiau nei gimtinė. Tai Lietuvos stebuklas. Jūra, vėjas ir įspūdingas horizontas kažkaip viską sustato į vietas, ir būtent čia dažniausiai gimsta įvairios mintys, kurios vėliau virsta darbais, kuriuos malonu skaityti ar klausyti.

– Kokią savo kūrybinę svajonę labiausiai norėtum įgyvendinti?

– Neturiu kažkokios konkrečios svajonės. Man svarbiau pats kelias – kurti, jausti ir leisti muzikai atsirasti natūraliai. Jei ji randa kelią į kitą žmogų, man to užtenka.

– Apie kokią profesiją ar gyvenimo kelią svajoji? Ar muzika visada bus gyvenimo centre?

– Faktas: man norisi viską daryti „meniškų sielų“ apsupty. Nujaučiu, kad daug kas spėlioja, jog pabaigus konservatoriją turėčiau pasirinkti ir tęsti būtent muzikos studijas. Tai teks šiek tiek nusivilti – nepataikėte. Man norisi, kad muzika nebūtų darbas, kuris ilgainiui nusibosta. Nenoriu sulaukti momento, kai mano mėgstamiausia veikla pradės užknisti. Todėl nusprendžiau muziką palikti kaip vieną svarbiausių savo gyvenimo kelio sričių, o dėl profesijos dar svarstau, bet žinau, kad ji nebus labai nutolusi nuo kultūros.

– Kaip įkvėptum jaunus kūrėjus ar žmones?

–Nereikia būti tobulai ar viską žinoti iš anksto. Svarbiausia – judėti pirmyn ir neapleisti savęs. Kartais pakanka tiesiog nenustoti tikėti, kad gali pasiekti viską, jei tik gerai žinai, ko nori.

Julija Kilijonaitė. Asmeninio albumo bei Julijanos Stepanovos nuotraukos.