Kai valstybės laivas audringoj jūroj plaukia be krypties

Robertas Dargis, EIKA  Group valdybos pirmininkas 

Stebint kas vyksta valstybėje, belieka vėl pakartoti: “Išmintis ir atsakomybė iš šios valstybės iškeliauja nežinoma kryptimi”. Pažvelgus giliau, kai pabandai įvertinti kryptį, kur link eina mūsų valstybė, kas lemia mūsų valdžios vis dažnesnius ir didesnius nuopuolius, augančią  takoskyrą tarp valdžios ir visuomenės, vis dažnesnes teisės ir teisingumo atsiskyrimo apraiškas, įvairaus lygio valdžių laiku nepadaromus sprendimus, tai tenka pripažinti, kad išmintis ir atsakomybė iš šios valstybės jau seniai iškeliavo nežinoma kryptimi. 

Valstybės kūrimo mes negalime deleguoti tik politikams, turi dalyvauti ir stiprios visuomenės grupės – verslas, kultūros, akademijos, medicinos, teisės ir kiti  atstovai. Turi vykti dialogas, kuris apimtų valstybės ateities, o ne tik europinių pinigų ir biudžeto lėšų paskirstymo klausimus. Valstybės ir ekonomikos ateičiai svarbūs klausimai negali būti  palikti vien politikų sprendimams.  

Aš vis dar tikiu, kad mums reikia laiko, suvokimo, kad kiekvienas mūsų yra šios valstybės kūrėjas,  ir mūsų stipriausios bendruomenės – tiek verslininkai, tiek mokslininkai, tiek kultūros atstovai - išaugs iki valstybiškai mąstančių žmonių. Taps tikruoju valstybės elitu - atsakomybę ir pareigą valstybei suprantančiais žmonėmis. Ir puikus įrodymas, kad mano viltys netuščios yra kultūros žmonių pastarojo mėnesio sprendimai. 

Praėjo jau 35 metai nuo nepriklausomybės atgavimo, o mes stebime, kaip net kai kurios elito grupės pradeda mįslingai kalbėti, kad liberalioji demokratija yra trukdis. Į valdžia atėjusieji išdidžiai kerta – daugiau valstybės valstybėje. Ar jūsų tai negąsdina? Susimąstykime: jeigu mes pradedame abejoti liberaliosios demokratijos poreikiu šiai valstybei, pridėkime dar visišką moralinių vertybių nuosmukį, kai tai kas kažkada buvo amoralu, dabar tampa norma, tai belieka konstatuoti, kad kažkas mūsų valstybėje yra ne taip...

Mūsų visuomenėje politinių procesų suvokimo ir demokratijos luobelė dar nėra stora, todėl mes vaikštome labai plonu ledu. Dalis visuomenės prarado poreikį mąstyti, veikti ir kurti. Didžioji dalis elito ir toliau tyli, verslas, tyliai protestuodamas, savo kapitalą kelia į užsienį.

O dar kai stebėjome bandymus sudaryti galios iliuziją ir  veikimą valstybės vadovų vardu, imituojant  valstybės darbotvarkės formavimą, tai norom nenorom kyla klausimas - ar yra dar kam kurti mūsų valstybę? Ar susimąstėme kada, kur padarėme klaidą ir kodėl per 35 nepriklausomybės metus taip ir nebuvo suvokta, kad demokratinės stiprios valstybės pamatas yra darnūs ir lygiaverčiai valstybės ir pilietinės visuomenės santykiai, o stiprybė – jos susivokę ir kūrybingi, veikiantys savo ir valstybės labui, žmonės?

Grįžkime prie elito. Mūsų kultūros elitas pakėlė galvą ir pasakė NE sprendimams, kurie kerta demokratijos pamatus šioje valstybėje. Kultūros bendruomenė dabar kovoja ne tik už savo sritį, bet jie stojo ginti valstybės pamatinių vertybių. Jų balsas visu stiprumu įsiliejo į diskusijas apie valstybės ateitį. Ilgai to laukėme. Juk kultūros elitas sudarė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės pagrindą. Labai norisi tikėti, kad vieningai prisijungs ir švietimo elitas – mokytojai, mokyklų vadovai, dėstytojai, rektoriai.

Švietimo elitui tenka ypatingas vaidmuo valstybėje, bet jie kol kas tyli. Kur yra mūsų akademinis elitas, kiek jis yra įsijungęs švietimo ateities formavimo klausimu? Kiek universiteto rektorių apie tai kalba? Mes turime Lietuvos universitetų rektorių konferenciją – kur jos pozicijos? Ar girdėjote jos poziciją po visų tų fokusų su balų prirašinėjimais? Deja, bet turime pripažinti, kad mažai mūsų universitetai jaučiasi valstybės dalimi. 

Kol kas švietimo problemų sprendimas ir  pasiūlymų formavimas paliktas švietimo entuziastams, suvokiantiems, kokią reikšmę valstybės ateičiai turi išsilavinęs žmogus. Visos stiprios bendruomenės turi įsitraukti į diskusijas  apie švietimo politiką. Pirmuoju smuiku turi griežti ir tėvai, kuriems turi rūpėti vaikų ateitis.  Švietimo klausimai daugiausia dėmesio sulaukia, kai vyksta abitūros egzaminai. Tada visi eilinį kartą nustemba, kad nusmuko kartelė ir  tada visi pasipiktina, kad vaikai neparuošti. Bet mes nekalbame apie tai, kaip spręsti problemą, jog vaikai nesimoko ir tik galvojame, kaip jiems palengvinti gyvenimą.  Jeigu mes  galvojame apie mūsų valstybės ateitį, tai pripažinkime, kad kiekvienas dabar sėdintis mokyklos suole neišvengiamai darbe susidurs   su naujausiomis technologijom ir dirbtiniu intelektu, tad jie privalo turėti bent jau elementarius tiksliųjų mokslų pagrindus. Mes visi turime  formuoti aiškią kryptį ir spausti politikus priimti reikiamus ilgalaikius sprendimus. Pagalvokime, negi žmonės sukūrę Google, Teslą, robotus siurblius,  mobilų telefoną, išmanųjį laikrodį  ir kitus mūsų gyvenimo neatsiejama dalimi tapusius įrenginius ir prietaisus nesimokė matematikos? Nepamirškime, kad bazinių žinių turėjimas žmogui ateityje suteiks platesnes galimybes rinktis. 

Asmeniškai aš labai pasigendu konsoliduoto verslo bendruomenės balso valstybės ateičiai svarbiausiais klausimais. Deja, turime pripažinti, kad verslo bendruomenės politikams jau nebereikia. Jos balsas politikams nebeįdomus. Jis devalvavosi, nes pati verslo bendruomenė daugiausiai kalba apie mokesčius, lengvatas ir paskatas. Ir tai yra didžiausia klaida. Verslas turėtų konsoliduotai išsakyti savo pozicijas ir siūlyti ilgalaikius sisteminius sprendimus. 

O gal mes perdėm daug norime? Gal tiesiog tegu kiekvienas rūpinasi savo reikalais ir nekvaršiname vienas kitam galvos? Bet tada turime sutarti kas yra valstybė ir kas ją kuria. Turi keistis pati visuomenė, o svarbiausia jos aktyviausios ir stipriausios grupės. Visuomenė pagaliau turi nustoti toleruoti politikų nuolatinį kalbėjimą apie teisingą padalinimą. Jeigu nešviesime ir nelavinsime savo bendruomenės, atsisakysime sunkaus ir ilgo kelio link permainų, tai mūsų visuomenė taps vis labiau priklausoma nuo „lyderių“, kuriems moralinės normos neegzistuoja, kurie  pasako, ką galvoti, kurie savo tikslus paverčia visos tautos troškimais.

Ar jums nekelia šiurpulio pastarojo mėnesio žinios, kad kai kurie merai ir valstybinių institucijų vadovai draudžia savo pavaldiniams jungtis prie kultūros bendruomenės protestų, remti juos. Draudžiama net paspausti patinka po žinutėmis socialiniuose tinkluose. Susimąstykime – praėjo daugiau nei 35 metai nuo nepriklausomybės atgavimo ir kažkas sau leidžia prabangą už mus nuspręsti ar mes galime turėti savo pilietinę poziciją ar ne? Ir po tokių draudimų žmonės tyli. O tai ko dar reikia, kad suvoktume, kad žingsnis po žingsnio mes kažkam atiduodame savo laisvę – laisvę reikšti savo mintis, laisvę išreikšti savo poziciją, laisvę priimti sprendimus kaip aš gyvensiu ir veiksiu...Jeigu ir toliau taip, tai gavę valdžią ir toliau tikės, kad bet kurį iš mūsų galima nupirkti pasiūlius „pinigėlių“, pasiūlius didesnį atlyginimą ar kompensaciją už šildymą... O gal ir sovietų sąjunga neblogai buvo?

Visiems, kurie galvoja, kad pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, o valstybė palauks, noriu priminti JAV prezidento Dvaito Eizenhauerio garsiąją citatą: „Jei norite visiškos saugumo, eikite į kalėjimą. Ten jums bus duodamas maistas, drabužiai, medicininė priežiūra ir pan. Vienintelis dalykas, kurio ten trūksta, yra LAISVĖ“.

Valstybė tikrai serga, gydytojai iš šalies neatsiras, todėl reikia viduje sutelkti jėgas ir kartu daryti sprendimus.