„Karatė mokytojas atsakingas už patį žmogų: koks jis užaugs, kaip įsilies į visuomenę“

Karate meistras, Lietuvos bei šių metų Europos čempionas, „Shodan“ klubo įkūrėjas, treniruojantis jame jaunus bei perspektyvius Kyokushin karate sportininkus ne tik iš Klaipėdos, bet ir Palangos Lukas Kubilius sutiko pasikalbėti su puslapio „O man ne dzin“redaktoriumi Alfredu Pumpuliu.

Kas paskatino jūsų domėjimąsi Kyokushin karate, o ne lietuvaičių pamėgtu krepšiniu?

Karate Kyokushin pradėjau sportuoti būdamas 14 metų. Prieš tai gan ilgai žaidžiau futbolą, krepšinį. Tačiau tai - komandiniai žaidimai, kurių rezultatai nėra vien tavo rankose - gali būti geras žaidėjas, o komanda vis tiek praloš. Karate Kyokushin mane sudomino tuo, kad pirmiausia buvo galima išmokti apsiginti bei save realizuoti  dalyvaujant gausiose varžybose. Tokie buvo pirmieji mano žingsniai.

Kiek laiko dirbate treneriu?

Karate  mokytoju dirbu jau beveik 10 metų.

Ką labiausiai vertinate savo darbe?

Labiausiai vertinu bendravimą su vaikais. Šaunu matyti, kaip jie keičiasi – auga, tobulėja, stiprėja bei formuojasi kaip asmenybės.

Smagu, kad gali stebėti kaip drovus, savimi nelabai pasitikintis vaikas palaipsniui tampa vis stripresnis, drąsesnis, ryžtingesnis bei nebijantis išbandymų. Arba, kai aktyvus, dėmesio ilgiau kaip penkias sekundes nesugebantis išlaikyti vaikas keičiasi ir sugeba susikaupti, drausmingai atlikti užduotis.

Pradėjęs treniruoti pirmąsias vaikų grupes, supratau, kad man ši sporto šaka bei darbas yra artimas. Šioje sporto šakoje gyvenimas verda tikrąja žodžio prasme. Net ne  treniruočių  metu vaikai dalyvauja gausiai organizuojamose varžybose, laiko kvalifikacinius diržų egzaminus, dalyvauja organizuojamose stovyklose, parodomosiose programose ir daugybėje kitų veiklos sričių.

Su kokias sunkumais susiduriate kaip treneris? Kokių savybių reikia norint būti Kyokushin karate treneriu?

Sunkumai yra sąlyginiai, bet pirmiausia reikia kantrybės bei neišsenkamų energijos resursų.

Pastoviai reikia išlaikyt vaikų susidomėjimą, dėmesį ir palaikyt jų motyvaciją. Tai nėra paprasta.  Tačiau jei dirbama sunkiai, „įjungiant“ tėvus, jei jie palaiko, sunkumų beveik nelieka. Be to, pasiekimai bei ugdymas būna žymiai efektyvesni.

Ar galite  pasidalinti su skaitytojais vienu iš įsimintiniausių nutikimų šiame darbe?

Linksmų situacijų būna daug, bet tai tokios situacijos, kurias sunku atpasakoti, jas tiesiog reikia pamatyti.

Kokia buvo jūsų paauglystė? Ar jūsų niekas neskriaudė? O gal pats buvote mušeika?

Aš buvau eilinis  aktyvus paauglys.  Labai  mėgau sportuoti, tad dalyvaudavau įvairiausiose sporto veiklose. Tikrai nebuvai mušeika.

Jaunimas, moksleiviai dažnai šiandien yra pasyvūs. Kaip pritraukiate jaunimą užsiimti  tokia veikla. Ar vaikai ir paaugliai patys jus susiranda?

Pastoviai yra renkamos naujokų grupės, vaikai mus suranda po straipsnių spaudoje apie sėkmingus mūsų pasirodymus, taip pat sužino iš interneto. Bet dažniausiai susiranda mus pagal sportuojančių tėvų rekomendacijas. Dažnai tėvai, matydami mūsų darbo rezultatus, pataria savo draugams vesti savo vaikus į mūsų karatė mokyklą.

Kuo ši sporto šaka skiriasi nuo kitų panašių?

Ši sporto šaka yra puikiai organizuota, federacijai vadovauja stiprios asmenybės, kurios sėkmingai populiarina karate Kyokushin Lietuvoje. Turime stiprią varžybų sistemą, vyksta ne tik Lietuvos čempionatai, bet organizuojami ir Europos jaunių, jaunimo, suaugusiųjų čempionatai, Pasaulio taurės varžybos. Jau Balandžio 15-16 dienomis Vilniaus Siemens arenoje vyks Europos jaunių ir suaugusiųjų čempionatas, kuriame aš pats su savo mokiniais atstovausime mūsų šaliai.

Kaip kito „Kyokushin“  populiarumas per paskutinius metus? Kokia galėtų būti to priežastis?

Ši sporto šaka  itin populiari Lietuvoje. Ja užsiima per 5 000 žmonių, veikia 33 klubai. Populiarumą lėmė šio kovos meno prieinamumas visiems, ne tik berniukams, bet ir merginoms, kurių sportuoja kone 30-40% grupėse, taipogi tai ne tik vaikams, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms, karate Kyokushin kultivuoja tiek  šešiametis, tiek 45-50 metų saulaukę žmonės.

Kokie didžiausi jūsų pasiekimai? Ar galite išvardinti keletą?

Esu Europos karate Kyokushin čempionas, du kart tapau vicečempionu, kartą užėmiau 3-iąją vietą. Esu daugkartinis Lietuvos čempionas, tarptautinių varžybų nugalėtojas bei Pasaulio čempionatų dalyvis. Bet didžiausias mano sporto pasiekimas yra išugdyti įvairaus amžiaus sportininkai, kurie jau tris metus iš eilės yra patys stipriausi Lietuvoje.

Ar esate patenkintas savo pasirinkimu tapti treneriu?

Taip, žinoma. Šiuo metu nežinau, kas galėtų labiau  mane „vežti“. Šis darbas ne tik suteikia malonumą, bet ir stipriai įpareigoja. Sporto treneris yra atsakingas tik už rezultatą, kaip jo auklėtinis startuos ar kaip komanda pasirodys, o karatė mokytojo tikslas yra kitoks – jis atsakingas už patį žmogų: koks jis užaugs, kaip įsilies į mūsų visuomenę. Tikslas – užauginti dorą, sveiką, stiprų bei pilnavertį mūsų visuomenės narį. To karatė Kiokušin mokykla „Shodan“ ir moko.

Laikote  šią veiklą  daugiau darbu ar hobiu?

Tai jau tapo gyvenimo būdu.

Ar vaikai noriai  klauso jūsų užduočių?

Priklausomai nuo to, kokios tai užduotys.  Visada stengiuosi prikaustyti vaikų dėmesį.   Tačiau  svarbu padaryti taip, kad būtų ne tik įdomu, bet naudinga ir prasminga.

Jei gyvenimas lemtų, jog nebegalėtumėte dirbti treneriu, ką veiktumėte tada?

Geras klausimas. Turiu aukštąjį universitetinį ekonominį išsilavinimą, manau kažką sugalvočiau.

Lukai, jūs pats klaipėdietis. Kokių idėjų Palanga galėtų pasiskolinti iš Klaipėdos?

Palangoje viskas gerai. Pats dažnai su šeima mėgstu atvažiuoti į Palangą pasivaikščioti Botanikos sode, nueiti į muzikinį klubą „Vandenis“...Palangoje švaru ir tvarkinga, gražus miestas. Net nežinau, ką galėčiau pasiūlyti.

Ko norėtumėte  palinkėti Palangos jaunimui?

Palangos jaunimui linkiu aktyviai sportuoti bei sportą sėkmingai derinti su mokslais. Turėkite užsibrėžtą savo tikslą ir ryžtingai jo siekite.