Menas ar vandalizmas?

Nuterliotos sienos ar meniški proveržiai? Apgriuvę pastatai ir atokesnių namų tvoros dažnai tampa molbertu purškiamų dažų ir specialiai grafiti pritaikytų pieštukų išbandymo vieta. Kasmet nuo savivaliaujančių piešėjų nukenčia pastatų savininkai, tačiau kasmet vis drąsiau imama naudoti frazę „gatvės menas“ ir suvokti, kad tai - neatsiejama jaunimo saviraiškos dalis.

Didmiesčiuose – dažniau

Neretai pasitaikanti griežtos valdžios nuomonė:  tai ne saviraiška, o kenkėjiška savivalė, paauglių siautėjimas. Būtent todėl grafiti nuo sienų dingsta lygiai taip pat greitai, kaip ir atsiranda. Nors ši subkultūra yra aktyvesnė didmiesčiuose, Palangoje taip pat galima atrasti „miesto dailininkų“, apipaišiusių sienas. Nevienodai vertinami piešiniai atsiranda ant laikinų, statybas juosiančių sienų, apleistų ar atokesnių pastatų. Vienareikšmiškos nuomonės negali būti – ne kiekviena „peckelionė“ gali būti vadinama menu ar kažkieno saviraiška, taip ne viskas, kas atsiranda tyliai ir paslapčia, yra vandalizmas.

Ant sienų – daugiaprasmiai užrašai

Grafiti pasaulyje atsirado kaip visuomenės saviraiškos būdas – būdas atkreipti dėmesį, kažką pasakyti, išreikšti save ar savo nuomonę. Flakonėlio dažų griebiamasi buvo jau 1960 – 1970 metais. Tiesa, Lietuvoje kur kas vėliau. Prekyboje pasirodžius vandeniui atspariems flomasteriams, jaunimas pradėjo paišyti pašto dėžutes, sienas, telefonų būdeles, požemines perėjas ir metro. Pradžioje dominavo „paišytojų“ vardai, pravardės ir tik vėliau atsirado „mintis“. Palaipsniui augo ir pati kultūra – kiekvienas menininkas atrasdavo tik jam būdingą stilių, braižą. Ir piešė, toli gražu ne tik vaikai – piešė jaunimas, „dūstantis kovoje dėl vietos po saule“ ar norintis kažką pasakyti, kad juos išgirstų. Įkvėpimu tapdavo pati gatvė ar reiškiniai, vykstantys aplink.

Europietiškas grafiti, anot žinovų, spalvingesnis ir giliaprasmis. Piešiniuose ant sienų užkoduojamos ne tik mintys, bet ir požiūris, nusistatymas, nuomonė. Tačiau iki šiol egzistuoja dvi stovyklos – vieniems tai gražu, menas, kitiems – akivaizdus vandalizmas.

„Peckelionė“ – dar ne menas

Palangos savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr.specialistas Nidas Arkušauskas sakė, jog reikia skirti – ne kiekvienas brūkštelėjimas ant sienos ar šiurkštus įsiamžinimas kaip „čia buvo Kieša“, gali būti laikomas gatvės kultūra, menu ir jam „uždegama žalia šviesa“. Tačiau derėtų pripažinti, jog per pastaruosius dešimtmečius „meno“ sąvoka rutuliojosi ir įgavo spalvų, išraiškų, keitėsi ir plėtojosi. Vizualinio dizaino studijas baigęs specialistas teigė, jog kaip menotyrininkas ar meno specialybės žmogus, jis grafiti darbuose mato šiuolaikinio pasaulio atspindį. „Tikras piešėjas nekuria to, kas jam liepta, nekuria ten, kur jam leidžia ar nurodo, gatvės meno paskirtis ir funkcija visai kitokia, nei, tarkim, paveikslų, iškabintų ekspozicijose ir parodose. Grafiti atspindi žmonių nuotaikas, nuomones – jis ir atsiranda ten, kur piešėjui atrodo tinkamiausia vieta, ir ten, kur jis tolygiai įsilieja į aplinką“, - teigė N.Arkušauskas, pabrėžęs, jog grafiti ar gatvės mano apskritai tema yra skirtingai suvokiama tarp meno ir valdžios žmonių.

Menas neturi būti statomas į rėmus

Socialiniu menu grafiti vadinantis specialistas sakė nematąs rimtos problemos Palangoje. „Tai, kas prigyja didmiesčiuose, nebūtinai taps ir kitų vietovių dalimi. Dirbtinai nevyksta niekas – jei menas atsiranda tarsi kažko verčiamas, tai jau nebe menas. Tačiau akiplėšiškumas ir šiurkštus elementarios etikos ar padorumo trypimas taip pat nėra normalu. Menas neturi trikdyti“, - teigė Vilniaus Dailės Akademijos ugdytinis, kuriam domėjimasis šiuolaikinio meno raiška, būdais ir pokyčiais nėra svetimas. Anot jo, galima atrasti vidurį tarp chuliganizmo ir gatvėse gimstančio meno, menininkų nuomonės apraiškų.

Spalvingos rampos su grafiti pavyzdžiais

Palangoje tikrųjų grafiti pavyzdžių, iš tiesų nėra daug. Minimali riba tarp meno ir rašinėjimo ant sienų egzistuoja – bet koks terliojimas, net ir brangiausiais grafiti meistrų naudojamais dažais nėra grafiti pavyzdys. Vienas didesnių pavyzdžių, kaip grafiti prigyja tam tinkamoje erdvėje – riedlentininkų ir riedutininkų „oazė“ Senosios gimnazijos stadiono pašonėje. Čia renkasi „alternatyviu“ vadinamas jaunimas. Visos jiems skirtos rampos nudailintos būtent grafiti būdu. Kalbinti vaikinai, ketvirtadienio popietę važinėjęsi riedlente, sakė, jog jiems patinka toks laisvalaikio zonos įvaizdis.

Vaiko it chuliganus

Mieste apstu vos trijų raidžių „papaišymų“ ant sienų, tačiau didesnių piešinių tenka rimtai paieškoti. Senosios gimnazijos moksleivis M. teigė prieš porą metų buvęs apsėstas noru piešti, viešinti savo mintis. „Tik Palangoje bėda – nesu chuliganas, neniokoju svetimo turto agresyviais piešiniais. Tačiau užtekdavo prie kokios griūvančios sienos ar apleisto pastato, tvoros išsitraukti dažų flakonėlį ir eskizus (kuriuos paišau iki šiol), kaip mat prisistatydavo kažkieno iškviesta policija: „žiūrėkit, dar vienas chuliganas atsirado“. O ieškoti teisybės, tai yra erdvės kūrybai man tada atrodė beprasmiška, dingsta pati piešimo esmė. Su draugais šalia Vilniaus, ant vienos griūvančios tvoros nupiešėme tikrai neblogą, kone šešių metrų ilgio grafiti ir mums niekas to padaryti nesutrukdė“, - pasakojo nenorėjęs savo vardo skelbti 17-etis moksleivis.

Piešė po gimnazijos stogu

Senoji gimnazija, įsileidusi spalvotąsias rampas į savo teritoriją, grafiti įsileido ir po stogu. Čia, prieš maždaug devynerius metus, mokinių iniciatyva, atsirado pirmasis grafiti darbas. Moksleivių prašymu, vadovybė leido padailinti sieną klasėje, kiek vėliau – koridoriaus sieną šalia dailės, dar vieną – šalia prancūzų kalbos kabineto. Anot gimnazijos pavaduotojos ugdymui Reginos Skruibienės, grafiti tuomet išgyveno savotišką pakilimą: „Buvo domimasi, vaikai labai norėjo pabandyti piešti. Direktorius prašymą sutiko geranoriškai ir siena buvo apipiešta būtent grafiti būdu“. Po pirmojo atsirado antrasis, trečiasis moksleivių bandymas – pastarieji du matomi ir dabar, nors ir paženklinti laiko. „Reikėtų juos atnaujinti“, - sakė pavaduotoja, pasidžiaugusi, kad mokykloje apstu pačių mokinių darbų – nuo karpinių, tapybos iki fotografijos darbų. „Mokykla – vaikams. Jie ir sako, kokią nori ją matyti“, - į klausimą, kaip mokyklos vadovybė po savo stogu įsileido prieštaringai vertinamą meno rūšį, kalbėjo R.Skruibienė.

Kalbėtis - būtina

Kalbinti pašnekovai tikino, jog tik drausti ar tik leisti nėra išeitis leisti plėtotis šiuolaikiniam grafiti. Viskam turi būti ribos – tokiais ar panašiais žodžiais tikino kiekvienas, kalbintas šiuo, gatvės meno klausimu. N.Arkušauskas teigė, jog nors kol kas poreikio nėra ir savivaldybės nešturmuoja minios menininkų, norinčių piešti ant sienų ar tvorų, tačiau jo nuomone, dialogas įmanomas ir būtų netgi sveikintinas. „Valdžia nėra baubas, kuris tik draudžia. Užmegzti dialogą ir rūpintis, kad miestas būtų gražus, mielas ir visiems atviras, yra komunikuojančios visuomenės pavyzdys“, - kalbėjo menišką specialybę įgijęs specialistas.