Mero patarėja Jurgita Vanagė: „Vaikystėje tėvai mane vadindavo jurginu“

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015-04-23
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin

Mero patarėja Jurgita Vanagė: „Vaikystėje tėvai mane vadindavo jurginu“

Vakar kartu su atbundančia gamta į mūsų namus pasibeldė Jurginės. Ko gero, ne vienas ėmėme raustis atmintyje, ar nėra tarp pažįstamų Jurgių bei Jurgitų, o tokių suradę skubame rinkti telefono numerį ir berti sveikinimo žodžius varduvininkams. Palangos mero Šarūno Vaitkaus patarėja Jurgita Vanagė, kaip ji sako, „kaip nors ypatingai“ vardo dienos nešvenčia, bet vis dėlto per Jurgines visuomet būna pasiruošusi priimti svečius. „Per Jurgines į namus visada parsivežu pyragą, kad turėčiau kuo pavaišinti pasveikinti atėjusius draugus ar artimuosius“, – sakė J. Vanagė.

Pavadino pagal lėlę
J. Vanagė sakė, jog tokį gražų vardą jai išrinkusi mama. „Mano mama turėjo tokią mylimą lėlę, vardu Jurga, kuri jai labai patiko. Tai pagal ją ir mane pavadino, – sakė pašnekovė ir pridūrė, jog, nors tuo metu tai buvo populiarus vardas, tačiau jos tėvų aplinkoje Jurgitų nebuvę. – Mama sakė, kad jei būtų tokių pažinusi, nebūtų manęs vadinusi šiuo vardu“. Pašnekovė pasakojo, jog tuo metu, kai ji gimė, buvo labai skatinama švęsti vaiko vardynas – tai turėjo būti savotiškas krikštynų pakaitalas. „Nenorėjo mama tų vardynų daryti, bet buvo taip atkakliai įkalbinėjama, kad teko. Po vardynų tos pačios dienos popietę mane vis tiek pakrikštijo, tik jau nebe taip šventiškai, be didelių iškilmių“, – šypsojosi pašnekovė.
Vardo populiarumo J. Vanagė nejautė ir mokydamasi mokykloje – nei klasėje, nei lankytame šachmatų būrelyje, nei muzikos mokykloje, nei tarp kaimynų vaikų Jurgitų nebuvo. „Viskas pasikeitė vyresnėse klasėse – čia turėjau dar dvi bendraklases Jurgas. Bet mes sugebėjome tuo pasinaudoti: kadangi viena iš mūsų buvo labiau linkusi į tiksliuosius mokslus, aš – į humanitarinius, tai tarp mūsų buvo toks lyg nebylus susitarimas. Mes jau mokėmės tuo metu, kai mokytojai į mokinius kreipdavosi vardais, o ne pavardėmis, tai, kai atsakyti Jurgitai liepdavo tiksliųjų mokslų pedagogai, atsakydavo ta tiksliukė, kai humanitarinių – aš, na, o trečioji Jurgita atsakydavo tik tuomet, kai mokytoja patikslindavo, jog nori išgirsti būtent jos atsakymą“, – mažomis mokyklinėmis gudrybėmis pasidalino mero patarėja.
Kalbėdama apie savo vardą, pašnekovė prisipažino, jog šis jai visada patikęs ir buvęs svarbus – ir ne tik jis, bet ir šiam vardui giminingi žodžiai bei jais pavadinti daiktai. „Vaikystėje tėvai mane vadindavo jurginu. Ir negalėčiau pasakyti, kad man tai būtų nepatikę, – patiko“, – sakė pašnekovė ir prisiminė, jog mėgstamiausia prausimosi priemonė vaikystėje taip pat buvęs šios gėlės žiedo formos muilas „Jurginas“. Na ir, be abejo, pašnekovė ne kartą girdėjo nuo vaikystės lydėjusią ir mėgstama tapusią dainą „Jurga Jurgita“, kuria kartais draugai netgi kreipdavosi į ją pačią. „Tiesiog pamatę mane pradėdavo dainuoti tą dainą, ir aš suprasdavau, kad jie mane kviečia“, – vaikystės įspūdžiais dalinosi J. Vanagė.

Vardadienio nešvenčia
Vis dėlto, nors vardas patinka ir yra populiarus, J. Vanagė pripažino vardadienio nešvenčianti. „Šiaip Jurginių nešvenčiu, tačiau tą dieną į namus visada parsivežu pyragą, kad turėčiau kuo pavaišinti pasveikinti atėjusius draugus ar artimuosius“, – sakė J. Vanagė. O sveikinimų pašnekovė sakė sulaukianti kasmet: pasveikina ir draugai, ir artimieji, ir kolegos, ir šiaip seni pažįstami. „Vieną kartą Jurginių proga dovanų gavau tokią gėlę vazonėlyje – kambarinę žibutę, net nežinau tikslaus jos pavadinimo, kuri dabar kasmet per Jurgines pražysta“, – nustebino mero patarėja.
Pasveikinti sugužėjusius svečius pašnekovė pasakojo pavaišinanti arbata, pyragu. „Pasėdime, pabendraujame, draugiškai, šiltai pasišnekučiuojame, kartais aš pagroju gitara. Visada pradžiugina dėmesys“, – sakė J. Vanagė.
Pašnekovės šeimoje vardadieniai apskritai nešvenčiami, išskyrus penkiamečio sūnaus Dainiaus vardo dieną. „Čia jau visa istorija su tuo sūnaus vardadieniu. Kadangi Dainiukas gimęs gruodžio dvidešimt penktą dieną, per Kalėdas, jo gimtadienio šventė nublanksta. Norėdami tai kompensuoti, vaikui parinkome krikšto vardą Jonas. Dabar per Jonines turime savo Jonuką, kuris tą dieną visiems ir prisistato tik krikšto vardu. Per Jonines mes ir vainiką sūnui piname, ir tortą visada nuperku – tikrai didelė būna šventė“, – sakė mama.

Patinka tautosaka
J. Vanagė yra baigusi lietuvių filologijos ir etnografijos bakalauro, kalbotyros magistro bei žurnalistikos bakalauro studijas. „Man ir iki studijų patiko liaudies papročiai, kūryba, tačiau baigus etnografiją į viską pradėjau žiūrėti kitomis akimis. Dabar, skaitydama sūnui pasakas, aš jose įžvelgiu tokius gilius klodus, tokius senus dalykus, kurių anksčiau tiesiog nepastebėdavau, ir tie tekstuose užkoduoti lobiai mane labai žavi. Žinoma, vaikas į viską žvelgia per savo prizmę, tos gelmės dar neįžvelgia, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad jam tautosaka patinka. Jei su sūnumi būname kokioje šventėje, visada jam paaiškinu, kas vyksta, papročių prasmę – aišku, tiek, kiek toks vaikas gali suprasti. Jei dalyvaujame valstybinėje šventėje, kalbamės apie Lietuvą, jos praeitį. Norėčiau, kad užaugęs sūnus mylėtų savo gimtąjį kraštą, didžiuotųsi juo, – sakė mero patarėja ir patikino esanti neabejinga ir savo gimtajai kalbai. – Myliu lietuvių kalbą, didžiuojuosi jos turtingumu, grožiu, visada rūpinuosi savo kalbos kultūra. Ir sūnų skatinu taisyklingai kalbėti“.
Namuose per šventes J. Vanagė taip pat laikosi kai kurių papročių, gamina naminį maistą, o rinkdamasi, į kokius kalendorinių švenčių metu organizuojamus renginius eiti, pirmenybę teikia tiems, kuriuose laikomasi liaudiškų tradicijų. „Man patinka, kai šventėse dalyvauja folkloro kolektyvai, kai jie ne tik demonstruoja, ką patys moka, bet geba į linksmybes įtraukti ir žiūrovus. Smagu, kai, tarkime, per Jonines susirinkę žmonės gali pašokti, pasiburti ateitį iš surinktos puokštės ar kitaip prisiliesti prie senųjų tradicijų, būti ne pasyvūs stebėtojai, o šventės dalyviai“, – sakė pašnekovė. Pasmalsavus, ar kasmet lankosi Jurginėms skirtuose renginiuose, J. Vanagė prisipažino, jog kartais tam tiesiog nelieka laiko. „Jei ketinu eiti, visada pasidomiu, kokia bus šventės programa, kokie folkloro kolektyvai joje dalyvaus, ar šventėje laukiami ir mažyliai, ar ten vaikams nebus nuobodu“, – sakė pašnekovė.

Darbas malonus
Paklausus, ar patinka darbas, J. Vanagė neabejojo: „Žinoma. Juk kas gali būti maloniau už galimybę skleisti geras žinias apie Palangą. Man labai džiugu pasidalinti naujienomis apie kurortą. Aišku, jei nieko gero mieste nevyktų, tada ir dirbti nebūtų taip malonu, tačiau dabar aš matau, kaip Palanga gražėja, modernėja“. Pašnekovė pripažino, jog visada būna skaudu, kai viešojoje erdvėje paskleidžiama kokia nors kurortą menkinanti informacija, kuri neatspindi tikrosios padėties mieste. „Nenoriu konkrečiai minėti, tačiau tikrai yra buvę taip, kad Palanga parodoma neigiamoje šviesoje, nors ta informacija nebuvo tiksli. Tarkime, iš kito miesto į Palangą atvažiavę spaudos atstovai pastebėjo Rąžėje plaukiantį butelį, jį nufotografavo ir parašė, esą ši yra užteršta, kad patys palangiškiai joje nesimaudo. Aišku, palangiškiai Rąžėje nesimaudo, kadangi jie turi jūrą, bet upelis tikrai nėra labai užterštas – gal kas nors eidamas pro šalį prieš pusvalandį įmetė tą butelį, bet juk nėra tokio miesto, kur nerastum nė vienos besimėtančios šiukšlės. Tačiau aš juk tikrai žinau, kad Palanga nėra šiukšlynas – komunalininkų, politikų ir pačių miestiečių pastangų dėka Palanga tikrai labai gražiai tvarkoma ir prižiūrima. Daugelis miestų galėtų iš palangiškių pasimokyti.
Arba žmonės, galbūt Palangoje paskutinį kartą lankęsi dar sovietiniais metais, parašo, jog kurorte nėra nieko modernaus, esą Palanga atsilikusi. Norėtųsi tokius žmones pakviesti į kurortą, kad patys įsitikintų, jog tai netiesa. Dar liūdniau būna, kai žiniasklaidos atstovai pasikalbina kokį akivaizdžiai asocialų asmenį ir rašo, kaip viskas mieste blogai“.
J. Vanagė prisipažino, kad Palanga jai yra brangus miestas, todėl minėti dalykai labai žeidžia. „Bet labai džiaugiuosi matydama, kokie entuziastai yra palangiškiai, kaip nuoširdžiai jie dirba dėl miesto gerovės“, – džiaugėsi mero patarėja.

Padeda ir gamta
Kalbėdama apie Palangą, mero patarėja teigė, jog kurortas jai atrodo labai gražus ir unikalus vien jau dėl to, kad yra įsikūręs prie jūros. „Palanga graži. Ir tą grožį kuria ne tik žmonės, architektūra, bet ir pati gamta. Aš neretai dėkoju Dievui, kad Lietuva yra prie jūros, ir kad mes galime čia gyventi. Mokslininkai yra nustatę, kad pajūrio oras teigiamai veikia žmonių sveikatą. O palangiškiai gali kiekvieną dieną juo kvėpuoti. Aišku, kai kas gali su manimi ginčytis, sakyti, jog pasivaikščiojimai pajūryje yra nuobodu, tačiau kur daugiau, jei ne Palangoje, tu rasi tokią unikalią pramogą kaip pasivaikščiojimas jūros tiltu. Ypač man gražu Palangoje pasibaigus vasarai. Visi pripratę, kad Palangoje daugybė žmonių, kad visi skuba prie jūros, deginasi, tačiau kaip nuostabu sezonui pasibaigus nuo tilto pasigrožėti jūra, paplūdimiu, vėsią popietę nueiti išgerti arbatos J. Basanavičiaus gatvėje, paskui apsilankyti parke, kur nuo vejos nugrėbstytas kiekvienas lapelis, kur medžiai akį traukia lapų spalvomis“, – susižavėjimo neslėpė pašnekovė ir prisiminė, kaip kartą, išėjus fotografuoti apšalusio jūros tilto, ją pačią pribloškė nuostabus reginys: „Jūra apšalusi, nuo tilto apačios kabo varvekliai – tarsi gamtos sukurtas meno kūrinys, žmonės vaikšto per apšalusios jūros pakraštį – kur daugiau pamatysi tokį vaizdą?“.
Kalbėdama apie galimybę kasdien nueiti prie jūros, pašnekovė prisiminė, kaip kartą viena pažįstama iš Vilniaus jai pasakiusi, jog nenorėtų gyventi prie jūros, kadangi tuomet net vasarą nebūtų kur nuvažiuoti pailsėti. „Bet aš labai džiaugiuosi šia galimybe, nes poilsis prie jūros vasarą ir apšalusios jūros grožis yra visai skirtingi dalykai, kuriuos geriausiai įvertinti gali tik pajūrio gyventojai. Juk ne kiekvienas, gyvenantis toliau nuo jūros, gali tą kaitą pamatyti. Man atrodo, jog galimybė gyventi pajūryje yra dovana“, – svarstė mero patarėja.
Pasak pašnekovės, Palangą pastaruoju metu aplanko vis daugiau solidžių žmonių, kurie čia ieško ne triukšmingo laiko leidimo, bet renkasi kultūrinius renginius, ramų poilsį. „Atvažiuoja kultūros žmonės, šeimos su vaikais. Man kaip mamai ypač patinka tai, kad Palanga yra draugiškas šeimoms miestas, kur gerai galima praleisti laiką su mažyliais. Džiugina ir tai, kad kurortas gali patenkinti ne tik turtingesnių, bet ir sunkiau besiverčiančiųjų poreikius: vaikų žaidimo aikštelės, dviračių, bėgimo takai su treniruokliais, išpuoselėtas Birutės parkas, pasivaikščiojimas paplūdimiu – tu gali gerai praleisti laiką neišleisdamas nė cento“, – kalbėjo pašnekovė.

Palangiškiai verti pagarbos
J. Vanagė įsitikinusi, kad tikrieji palangiškiai išsiskiria iš kitų miestų gyventojų. „Aišku, kiekvienas myli savo miestą, tačiau tikrieji palangiškiai, kurių šaknys jau yra Palangoje, ypatingai didžiuojasi savo kilme. Apskritai vietiniai yra dideli savo miesto patriotai, labai myli Palangą – manau, tuo jie išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų gyventojų, – sakė pašnekovė ir patikino, jog tas didelis palangiškių patriotizmas ją labai žavi ir kelia pagarbą. – Man atrodo, jog šiandienos pasaulyje, kuriame nuolat vyksta vertybių persvarstymas, kur mes ne visada sugebame atskirti, kas yra tikra, o kas – tik pigus gudriai mums brukamas pakaitalas, žmogus, tikrai, nesumeluotai mylintis savo gimtąjį miestą, besididžiuojantis savo kilme, yra vertas pagarbos“.

Svarbiausia – šeima
Prakalbus apie laisvalaikį, J. Vanagė prisipažino, jog svarbiausia jai yra šeima. „Mėgstu savo darbą, myliu Palangą, bet svarbiausia man vis dėlto yra šeima. Kadangi po sūnaus gimimo į darbą išėjau pakankamai greitai, savo laisvalaikį stengiuosi skirti jam ir savo vyrui Remigijui. Mes kartu keliaujame, lankomės muziejuose, einame pasivaikščioti prie jūros, važinėjamės dviračiais, švenčiame įvairias šventes. Kartais aš netgi pastumdau su sūnumi žaislines mašinėles, dėlioju „Lego“ kaladėles, mokau jį daryti įvairius darbelius, sportuoju su savo berniuku – man patinka būti kartu su juo. Pastaruoju metu mokau Dainių važinėtis riedučiais, ir jam visai neblogai sekasi. Kartais, net jei ir nėra jokios šventės, pasikviečiame svečių, iškylaujame gamtoje, kepame šašlykus ar susiorganizuojame kokią išvyką į dar neaplankytas Lietuvos vietoves. Virtuvėje mėgstu išmėginti naujus patiekalų receptus – džiugina galimybė nustebinti bei pradžiuginti namiškius, – pasakojo pašnekovė. – Anksčiau, kol dar neturėjau vaiko, labai mėgdavau skaityti, tačiau atsiradus sūnui šį pomėgį vis dažniau apleidžiu. Iki santuokos neretai prisėsdavau ir prie rankdarbių, – sau ir pažįstamiems buvau primezgusi megztinių, kepurių, šalikų, tačiau ir šis pomėgis reikalauja nemažai laiko, kurį šiuo metu stengiuosi skirti savo šeimai. Jei atsiranda varžovas, ir turiu laiko, niekada neatsisakau išbandyti jėgų prie šachmatų lentos“.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Jau – kovo vidurys, tad Palanga vis labiau žvalgosi į kurorto sezono pradžią. Koks jis bus, jeigu koronaviruso grėsmė lakinai trikdo mūsų visų kasdieninį gyvenimą? Tačiau Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus yra optimistiškas. "Prisiminkime, kad mūsų tėvai ir seneliai savo gyvenime įveikė dar didesnes negandas, tad, įsitikinęs, kad ir mes visi bendromis jėgomis...


Į duris pasibeldęs rugsėjis atnešė ne tik šventę – Mokslo ir žinių dieną, bet ir naujus iššūkius, rūpesčius bei lūkesčius. Kai kuriems iš jūsų šis rugsėjis padovanos ir naują pradžią, pirmuosius žingsnius mokslo bei pažinimo link. Gerbiami Mokytojai, dovanokite savo jauniesiems auklėtiniams ne tik naujas žinias bei įgūdžius, bet ir...


Nėra Palangos miesto savivaldybėje nesvarbių pareigų, bet mero Šarūno Vaitkaus sekretorės Živilės Mačenskienės darbas, ko gero, vienas labiausiai stebimų. Ne juokas būti didžiausio šalies kurorto mero sekretore. Tenka ne tik arbatą ar kavą papilstyti, merui ryte pranešti, kokia krūva „popierių“ jo tądien laukia, bet net ir pūkelį nuo mero švarko atlapo...



Septyniasdešimt ketveri metai prabėgo nuo tada, kai 1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjo masiniai lietuvių areštai. Gyvuliams skirtuose vagonuose žmonės su šeimomis buvo tremiami į Sibirą, kur spiginant negailestingam šalčiui buvo verčiami kęsti badą bei sunkiai fiziškai dirbti. Ne vienas lietuvis, neištvėręs tokių atšiaurių gyvenimo...


Vakar kartu su atbundančia gamta į mūsų namus pasibeldė Jurginės. Ko gero, ne vienas ėmėme raustis atmintyje, ar nėra tarp pažįstamų Jurgių bei Jurgitų, o tokių suradę skubame rinkti telefono numerį ir berti sveikinimo žodžius varduvininkams. Palangos mero Šarūno Vaitkaus patarėja Jurgita Vanagė, kaip ji sako, „kaip nors ypatingai“ vardo dienos nešvenčia, bet vis...


Kodėl į darželius vaikučius ne visada atlydi ir iš jų namo parsiveda ne mama ar tėtis, o močiutės, seneliai, kiti dėdės ar tetos? Ar todėl, kad tėvai prieš darbą ar po jo nesuspėja laiku to padaryti, ar todėl, kad tas darbas – svečioje šalyje, ir vaikutis auga su jį globojančiais artimaisiais?


Per miesto mero Šarūno Vaitkaus veiklos metinę ataskaitą miesto gyventojams trečiadienio vakarą S. Vainiūno meno mokyklos salėje buvo tuščių vietų. Žinantiems populiaraus konservatoriaus mero palaikymą partijoje ir mieste, tereikėjo jam mostelėti kviečiant ranka ir, niekas neabejoja, salė būtų pilna palaikančiųjų. Bet užvakar į mokyklą rinkosi tie, kuriems išties labai...


Ar rinkti merus tiesioginiais rinkimais, ar ne?  Vakar Seimui buvo pateiktas Konstitucijos pataisų projektas, kuriuo siekiama įteisinti Lietuvoje tiesioginius merų rinkimus. Diskusijos dėl tiesioginių mero rinkimų vyksta ne vienerius metus, tačiau ilgai buvo nesutariama, koks turėtų būti tiesiogiai išrinkto mero statusas, kokie būtų jam suteikti įgaliojimai ir kaip sureguliuoti...


Kurios savivaldybės ir jos mero savimeilės neglosto aukšti savivaldybės ar mero vieši reitingai? Žinoma, tokių nerasi, nes pavadinimas ar vardas 60-ies savivaldybių ar jų vadovų viršuje ne tik malonina širdį, bet ir skatina kolegų pagarbą, garantuoja trumpesnius kelius valdžios koridoriuose ir didesnį rinkėjų palaikymą. Bet ko verti tokie reitingai, jeigu...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas