A. Macijausko „Palangos pliažas 1970-1980“: kokie mes buvome...“

Kas atsimena, kaip atrodė Palangos tiltas ir paplūdimiai 1970-1980 metais? Kas pamena, kokiais maudymosi kostiumėliais puošdavosi ponios ir panelės, kokie buvo galvos apdangalai, kokius pripučiamus čiužinius į jūrą tempdavosi ant bangų pasisupti sumanę, ir už tą sumanymą gelbėtojų iš vandens vejami poilsiautojai? Kaip atrodė tų metų Palangos valgyklos-kavinės, iš kokių indelių buvo valgomi ledai, kaip atrodė „bliekinės“ lėkštės, kur būdavo kraunami tradiciniai antrieji patiekalai – maltinukai bei šniceliai, kuriuos tekdavo kabinti linkstančiomis aliumininėmis šakutėmis? Gal kas prisimena, kaip atrodė ir kvepėjo į briaunuotas stiklines supiltas kompotas iš „suchofruktų“? O gal kam nors įdomu tai atsiminti ar tiesiog naujai pamatyti?
Tie, kam įdomu, gali visa tai pamatyti „Palangos tilto“ redakcijoje, kur eksponuojama dalis Nacionalinės premijos laureato Aleksandro Macijausko fotografijų parodos „Palangos pliažas 1970-1980“, pristatytos „Ramybės galerijoje“, darbų.
Parodos pristatymo metu ją surengusios asociacijos „Fotobienalė LT“ prezidentas Adas Sendrauskas priminė, jog tai – trečiasis Lietuvos kultūros fondo remiamo projekto „Palanga fotografijoje – fotografija Palangoje nuo 1870 m.“ renginys. Balandį palangiškiai ir miesto svečiai buvo kviesti į parodą paskaitą „Palangos kultūros paveldas fotografijoje“, gegužės vidury „Ramybėje“ vyko tarptautinis spaudos fotografų, fotoklubų narių bei fotomenininkų seminaras „Palangos kultūrinės erdvės ir veidai“. Dabar visuomenė turi progą išvysti 1970-1980 metais fotografo, vieno iš pirmųjų Nacionalinės premijos laureatų Aleksandro Macijausko, Palangos paplūdimiuose ir ne tik juose užfiksuotas akimirkas.
Kaip minėjo A. Sendrauskas, vienas iš Lietuvos meninės fotografijos grandų, paprašytas atrinkti darbų parodai apie Palangą, apsidžiaugė ir pajuokavo, kad dabar turėsiantis stimulą pasikapstyti senuose negatyvuose.
A. Macijauskas pasakojo, jog tuo laikmečiu jis su šeima tradiciškai važiuodavęs poilsiauti į Palangą. Ir prisipažino, jog vykdavęs ten kaip į katorgą: ilsėtis jis nemokantis, pliažo nemėgstantis, vienintelis išsigelbėjimas buvęs – fotoaparatas. Per dieną po 7-8 juosteles „išpliauškindavęs“. Poilsiautojai, kurie su šeimomis vasaromis traukdavo į Palangą, pliaže turėdavę „savo vietas“ ir sugebėdavę per atostogas su kaimynais ne tik susidraugauti, bet mažne susigiminiauti, nesistebėjo ir nesipiktino fotografuojami – gal todėl fotografijos žiūrovui atrodo tokios tikros: be pozos, be dabar taip madingo „glamūro“...
Beje, dėl to „glamūro“ nebuvimo, pasaulyje pripažintas fotomenininkas nebuvo labai Lietuvos valdžios žmonių mylimas...
Vienas iš dabartinės Lietuvos fotomenininkų sąjungos kūrėjų, ilgametis šios draugijos Kauno skyriaus pirmininkas, 1995 m. Nacionalinės premijos laureatas, apdovanotas Gedimino 5 laipsnio ordinu bei Lenkijos prezidento Auksiniu nuopelnų kryžiumi A. Macijauskas yra ir pirmojo užsienyje išleisto lietuvių fotomenininko albumo autorius: 1991 m. Londone buvo išleistas albumas „Mano Lietuva“. Paminėtini jo albumai „Kaimo turgūs“ (1992 m.), „Gyventi“ (1997 m.), „Fotografijų rinktinės“ (2003 ir 2007 m.). „Atmintis: kelias į tylą: 1965-2004 (2006 m.). Tarp svarbiausių jo sesijų minimos „Demonstracijos“ (1965-2004 m.), „Vasara“ (1974-1984 m.), „Atsisveikinimas“ (nuo 1969 m.), „Lietuviškos vestuvės“ (1970-1986 m.), „Fotoanekdotai“ (nuo 1972 m.), „Išeinantys medžiai“ (nuo 1982 m.).