A. Mončio muziejuje – Prano Lapės „Gyvenimo mintys“

Šeštadienį Antano Mončio namuose – muziejuje atidaryta daugiasluoksnė ir įvairialypė didžiąją gyvenimo dalį išeivijoje kūrusio menininko Prano Lapės darbų paroda, pavadinta „Gyvenimo mintys“.
Itin gausiai į parodos atidarymą susirinkusiems palangiškiams ir miesto svečiams A. Mončio namų – muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė, pasidžiaugusi, kad iškilaus Klaipėdoje gimusio kūrėjo darbai eksponuojami Palangoje – Lietuvos kultūros sostinėje, trumpai priminė dailininko biografiją.
1921 m. Klaipėdoje gimęs P. Lapė, pirmaisiais karo metais studijavęs Kauno taikomosios dailės institute, 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. Studijavo Švedijoje, 1949 m. pabaigoje emigravo į JAV. 1950 -1956 m. daugiausia iliustravo knygas, gaudavo prestižinių leidyklų – „Doubleday“, „Scrubners“, „Random House“, „Grosset&Dunlop“ ir kt. - užsakymų. Yra sukūręs per 300 knygų viršelių švedų, amerikiečių ir lietuvių knygoms. Iliustravo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ (1961), Maironio „Balades“ (1966), Algimanto Mackaus „Augintinių žemę“ (1984), Antano Gustaičio „Pakelėje į pažadėtąją žemę“ (1986) ir kt.
P. Lapė kūrė sienų tapybą, scenografiją, estampus. Be to, aktyviai dirbo pedagoginį darbą, kurio atsisakė 1978-aisiais ir atsidėjo vien kūrybai. O Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, dailininkas grįžo gyventi į gimtinę.
Parodos kuratorius Užupio „Menų tilto“ galerijos šeimininkas Edvidas Žukas, kalbėdamas apie P. Lapės kūrybą, sakė, jog tapyba dailininko aistra tapo dar gimnazijoje, ypač didelę įtaką jam padarė dėstytojas Vytautas Kairiūkštis. Iš pradžių kūręs figūrinę tapybą, P. Lapė ilgainiui vis labiau linko į abstraktųjį ekspresionizmą. Dailininkas nedarydavęs eskizų, sakydavęs, kad tapydamas jaučiasi kaip Kolumbas, kuris plaukė į Indiją, o atrado Ameriką.
Pats P. Lapė yra sakęs: „Gamta mane veikė kaip dailininką. Ilgą laiką gyvenau prie jūros. Kai būnu prie jūros, veikia trys dalykai - juoda akmens uola, miško ir pievų žaluma, vandens mėlynė. Tad mano tapyboje atsirado mėlyna, žalia ir juoda (bet jokios šiose spalvose simbolikos nereikia įžiūrėti). Vėliau kurį laiką dirbau vien juodai - tam, kad išsilaisvinčiau. Kai dirbi pagal kažkokį modelį - jis tave varžo. Kai tapau pagal ką nors, tai ir tapau pagal ką nors. Dėl to ir dariau vien juoda-balta. Manau, kad monochromiškumo dėka išlaisvėjau.“
Parodos atidaryme dalyvavusi P. Lapės sesuo Zita prisiminė, kad brolis sakydavęs: „Aš esu žmogus, kuris daro tai, kas jam patinka daryti.“ Jis labai mylėjęs Lietuvą, sekęs politinius įvykius joje, o po Sausio 13-osios įvykių nutapęs tokį paveikslą, kuris, regis, širdim tapytas buvo... Visą gyvenimą P. Lapė kartodavęs, kad tebesąs ieškojimų kelyje. Ir nekart prisipažinęs: „Mano menas žmonėms nepatinka, jie nori aiškiai matyti, kas nupiešta, o aš noriu išreikšti save...“
Kaip sakė E. Žukas, A. Mončio namuose – muziejuje atidarytoje parodoje pristatomi dailininko kūriniai atspindi skirtingus kūrybos laikotarpius: impresionistinio stiliaus peizažus, juodai baltą periodą, abstrakčius ekspresionistinius darbus bei koliažus. Visus juos vienija dėmesys gamtai, tam, kas natūralu, tikra - žemės spalvų abstrakcijos, naudojamas tikras smėlis, koliažuose žuvų atspaudai, medis, akmens skalda ir pan.
„P. Lapės kūryboje yra visko: ir figūratyvinės tapybos, ir abstraktaus ekspresionizmo, ir kitų meno krypčių pėdsakų. Ir tiek ekspresijos, kiek toli gražu ne kiekvienam duota“, - sakė E. Žukas, pabrėžęs, jog dalis šios parodos paveikslų pirmąkart eksponuojama Lietuvoje.