A. Mončio muziejuje – „Vaizdas gražus iš toli“

„Tiesiog nuostabu, kad žiemą Palangoje gali ne vien prie jūros nueiti, bet ir išties gero meno pamatyti“, – šiuos žodžius poetas, Nacionalinės premijos laureatas Aidas Marčėnas ištarė šeštadienį Antano Mončio namuose-muziejuje atidarant tapybos parodą „Vaizdas gražus iš toli“, kuria muziejus savo erdvėse pradėjo Palangos – Lietuvos kultūros sostinės 2013 – meno ir kultūros renginių metus.
Į parodos pristatymą atvyko visi joje savo kūrinius eksponuojantys tapytojai: Kunigunda Dineikaitė, Martinas Jankus, Linas Julijonas Jankus, Justas Vaitiekūnas, Rimvydas Markeliūnas ir Gustas Jagminas. O susitikti su jais atėjo ne tik palangiškiai, bet ir iš Klaipėdos bei Vilniaus atvykę meno mylėtojai – rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Rastauskas, fotomenininkas Remigijus Treigys, architektas, dailininkas ir dailės kolekcininkas Edmundas Kolakauskas, Užupio „Menų tilto“ galerijos šeimininkas Edvidas Žukas ir kiti meno pasaulyje žinomi žmonės.
Kaip sakė A. Mončio namų muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė, pristatydama parodą, jog už ją muziejus dėkingas ekspoziciją atvežusiam filosofui, rašytojui, publicistui, žinomam politikos ir visuomenės veikėjui Arvydui Juozaičiui. Beje, pats A.Juozaitis, pirmąkart viešintis muziejuje, apžiūrėjęs Antano Mončio ekspoziciją sakė esąs tiesiog apsvaigęs nuo to, ką pamatė...
O ką gi pamatė – ir dar turi progos iki vasario 14-osios pamatyti – į parodos atidarymą atėję palangiškiai ir svečiai?
Cituojame profesorių Liną Julijoną Jankų: „Vaizdas gali būti gražus man, jums, kitiems. Niekas nesiginčys, kad vaizdas iš toli nuo Palangos tilto, besileidžiant saulei, negražus. Tai, beveik, visuotinė norma mūsuose. Visi atvykusieji į Palangą būtinai traukia pavakary pažiūrėti šio vaizdelio. Kaip gera būtų, kad nereikėtų daugiau ir pasauliui užtektų šio saulėlydžio. Žmogaus būtis čia, mūsų žemėje, nori nenori reikalauja rėžio ženklo, kad aš čia buvau ir esu čia amžinas. Visas žmogaus praeities kultūros klodas tai tvirtina ir tvirtins.
Žmogus tveria savo paveikslą, savo pažintį dar būdamas čia. Jo egzistencijos prisilietimas – tai amžina kova su Didžiąja Gamta, jos dėsnių analizė, amžinas pažinimas ir tvėrimas naujo, dar nepažinto. Parodos moto „Vaizdas iš toli, arba natūra ir abstrakcija“ – tai lyg to patvirtinimas. Pakartoti, atkurti peizažą, visą gamtos sutvertą aplinką yra neįmanoma ir visai bereikalinga. Gamtos tobulybė yra nepasiekiama. Ar yra įmanoma nutapyti saulę, jos simbolį – gal taip. Van Gogo saulės – tai jau riba, kai peržengi ją ir nieko daugiau nebegali tverti. Didžiajam Turneriui, gal ir proto renesanso didžiavyriui Giotto pavyko atskleisti ir parodyti mums spalvos ir šviesos stebuklą, tą amžiną šviesos virpesį. Tie šviesos ir spalvos stebuklo atsikartojimai lyg ir patvirtina tai. Rembrandto šviesa, jo nuostabaus teptuko laisvumas šalia užgauna Goyą. Atgijęs Barbizonas lyg feniksas grąžino tapybai tikrąją spalvą ir užaugino nuostabųjį Monet. Jo žaižaruojančių spalvų srautas sutvėrė nuostabius bažnyčių bokštus, jūros vandens alsavimą, atsitrenkiant į kranto uolą, vandens lelijų žavesį. Jo rūke paskendęs uostas net davė impresionizmo vardą visai to laiko tapybos esmei.
Kiekvienas prisilietimas prie pasaulio vaizdo kelia nežmoniškus reikalavimus, jo esmės suvokimą. Abstrakcija, kaip dažnai mes nenorime jos suvokti, – tai abstrahavimas viso to, kas nėra esmė, sintezė, galutinis apibendrinimas – visa, kas yra šalutinis atmetimas. Tai nebūtinai turi būti ištirpęs rūkas, mes patys turime ištirpti rūke.
Taigi, mielas prieteliau, priėjęs prie paveikslo, atsitrauk, kiek gali, ir pajusk, stebuklingą spalvos ir formos žaižaravimą“.
Pasak kito parodoje dalyvaujančio tapytojo Martino Jankaus: „Dokumentiškai fiksuojama natūra ir abstrakcija. Kaip jos susijusios? Kas yra tos dvi priešingybės tapybos mene? Tiesa būtų tai, kad natūros – šiuo atveju motyvo buvimo faktas – suteikia peizažui (ar natiurmortui) ekspresyvų tikrą ar tariamą vaizdo matymą. Čia išeities tašku galėtų būti Claude‘as Monet, kūręs pačiu impresionizmo piko metu. Paveikslu „Įspūdis. Saulės patekėjimas“ lyg ir pateisinęs savo laiko ieškojimo siekius, bet kartu parodęs impresionizmo, kaipo srovės, dvilypumą (nes nejučia čia prisimenu vizionierių Williamą Turnerį), o Monet Giverny laikotarpio darbai jau palietė abstrakcijos ribas. Dailės istorijai judant pirmyn, plintant Henri Bergsono idėjoms atrandamas ir kitas natūros pasaulis, intuityvusis, grįstas pojūčiais. Praėjus dar pusšimčiui metų Anselmas Kieferis jau naudoja dokumentines nuotraukas ir raiškias medžiagines faktūras savo paveikslo įspūdžiui sustiprinti, įrodydamas, kad tapybos darbus kuria tapytojo individualybė, deklaruojanti nepriklausomas savo raiškos priemones.
Parodos ekspozicija bandys atsakyti į šiuos Europos dailėje iškeltus klausimus. Kiek tai artima mano keliui ir kiek šie klausimai yra išlikę aktualūs šiandien mūsų tapyboje ar jaunų dailininkų ieškojimams“.