A. Mončio namuose-muziejuje – pararchitektūrinė rykštė: „PARAmetras“

Antano Mončio muziejus nuo praėjusio šeštadienio iki balandžio pirmosios kviečia vertinančius konceptualų meną apsilankyti architektų Dariaus Čiutos ir Tomo Grunskio parodoje „PARAmetras“. Pararchitektūrine rykšte įvardinta paroda, kurią greičiau derėtų vadinti garso ir architektūros menus bei kitas tarpdalykines eksperimentines praktikas jungiančia interaktyvia erdvine ir garso instaliacija, darniai susiliejo su nuo gruodžio mėnesio čia eksponuojama šviesios atminties architekto Valdo Ozarinsko paroda „Filtrai“, atidariusia du metus turėjusį trukti projektą „Vidurio Europos vyrų mados 2“.
Pasak projekto kuratorės Giedrės Genevičiūtės, „PARAmetru“ siekiama išreikšti alternatyvius architektūros kultūros bei meno laukus, sąsajas bei praktikas, kurios yra ne ką mažiau reikšmingos, nei konvencionali komercinė architektūrinė kūryba bei jos reprezentacijos medijose.
Projektas yra skirtas tai aktyvios visuomenės daliai, kuri domisi architektūra ir šiuolaikinėmis meno bei garso eksperimentų formomis, plačiausiai architektų bendruomenei. Taip pat projektu rodoma ir inspiruojama alternatyvi architektūros kultūros raiška bei aktyvi konceptualioji architektūrinės kūrybos pusė.
Patys parodos kūrėjai, architektai D. Čiuta ir T. Grunskis, teigia, jog architektūra, paversta paprastam žmogui ir statybininkui suprantama kalba, yra išreiškiama metrais. Kvadratiniais, kubiniais. Labai panašiai (iš esmės) architektūra apibrėžiama ir galiojančiuose įstatyminiuose aktuose – statybos techniniuose reglamentuose. Šių apibrėžimų esmė – para/metrinis statybos procesų ir rezultatų reguliavimas, kuriuose yra paskendusi ir pati architektūra. Toks vienpusis architektūros traktavimas esmingai nuskurdino jos tapatybę bei kokybę, galimai eliminuojant kultūrinę – kūrybinę dimensiją iš jos. Būtent metrinė architektūros samprata dominuoja šiandien ne tik Lietuvoje ir tai esmingai niveliuoja jos kokybės kriterijus, panaikina kokybinio vertinimo galimybes. Visa tokia „kita” – nekonvencionalioji ir nerealizuojama bei finansinės išraiškos neturinti architektūra ir jos sampratos yra „para” lygmenyje (užribyje), nes negali būti išreiškiama kvadratiniais metrais.
Pasak kūrėjų, architektūros prigimtinės sacrum ir profanum konfliktas perteikiamas objektu – instaliacija, kuri yra mechaniškai judanti metrinė rykštė – metalinė liniuotė. Įprastas architektui matavimo įrankis, virtęs „kažkuo kitu” – priemonė apibūdinti architektūrą, įgavusi kitokio turinio ir savybių arba objektu. Jos dinaminė kaita erdvėje ir laike generuoja garsą, kuriuo išreiškiama fenomenologinė erdvės, laiko vibracijos ir architektūros parametrų fenomenai.
Tad dvi „paraarchitektūrinės rykštės“, laikas nuo laiko čaižiai pliaukštelėdamos, virsta tam tikromis „architektūrinėmis žirklėmis“. Rykštės bando pliaukštelti ir per kolegų architektų (kurių, beje, parodos atidaryme nebuvo nei vieno), ir juolab per jiems užsakymus diktuojančių užsakovų sąžinę, primindamos, jog architektūra negali būti matuojama vien „kvadratiniais metrais“, kuriuos, pasiėmus „architektūrines žirkles“, dera apkarpyti.