Antanas Tranyzas – kurorto metraštininkas

„Koks aš metraštininkas. Aš tiesiog palangiškis“, – taip jį pavadinus Antanas Tranyzas bandė šypsodamasis išsisukti.

Ir jis pasisuka prie savo spintos, pradeda traukti įvairius užrašus, nuotraukas.

„Toks jovalas čia, pilna archyvų, reikia viską susisteminti. Ar kažką planuoju dar išleisti? Nežinau kol kas. Pirma reikia išsigydyti nuo tingulio ligos”, – pajuokauti mėgstantis teigė pašnekovas. 35 metus išdirbęs Palangos gintaro muziejuje A.Tranyzas yra išėjęs užsitarnauto poilsio.

Kentė tremtį

Jis varto šūsnį popierių, rodo vieną dokumentą ir pasakoja apie savo šaknis. Bažnyčios knygose jis rado, kad dar jo seneliai gimė Palangoje. Iš čia kilę buvo ir proseneliai. Senelis yra palaidotas šalia Tiškevičių. Jų giminė labai susijusi su grafais Tiškevičiais. Neveltui A.Tranyzas labai domisi jų gimine. Grafas Alfredas Tiškevičius kažkada yra pasakęs: „Jeigu norite kažką sužinoti apie mano šeimą – klauskite Antano”.

Pašnekovas atsikvėpė ir pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą.

1948 metais, kai A.Tranyzui buvo beveik šešeri metukai, jis kartu su tėvu buvo ištremti į Sibirą. Mama jau buvo mirusi.

„Kad neištremtų, mane norėjo pagrobti krikšto mama ir pusseserė, išsivedė iš būrio. Bet aš nubėgau prie tėvelio“, – prisiminė palangiškis.

Paskui tėvas sakė, jei ne sūnus, galbūt nebūtų visko atlaikęs.

Tapo muziejininku

Sibire jis baigė aštuonias klases, viskas buvo rusų kalba. Po devynerių metų grįžo į Palangą. Toliau tęsė mokslus jau devintoje klasėje. Iš pradžių buvo labai sunku dėl kalbos.

„Prisimenu savo pirmą lietuvių kalbos rašinį. Visas buvo raudonai mėlyna, nesuprasi, kokia spalva rašyta, kokia taisyta”, – juokėsi A.Tranyzas.

Po kiek laiko jis „persilaužė“.

Vėliau palangiškis Sankt Peterburgo (anksčiau Kaliningrado) universitete studijavo televizijos žurnalistiką. Studijų ragavo ir Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, dabartiniame Klaipėdos universitete. Čia jis mokėsi kultūros ir švietimo darbo organizavimo.

Nuo 1971 metų tapo Palangos gintaro muziejaus darbuotoju. Dirbo ekskursijų vadovu, moksliniu bendradarbiu, 1976-1988 metais muziejaus vedėju. Rengdavo ekspozicijas, parodas, ekskursijas. Parengė Gintaro muziejaus ekspozicijos vadovą „Palangos gintaro muziejus“. Yra buvęs vieno laikraščio redaktoriumi, rašydavo straipsnius, fotografuodavo.

Pamilo gintarą

Palangiškio gyvenime svarbų vaidmenį vaidina gintaras.

„Pamenu, gintaro gabalėlį iš Lietuvos į Sibirą buvo pasiėmęs mano tėvelis. Gintaras mane patraukė, pradėjau juo domėtis”, – pasakojo A.Tranyzas.

Ryškų pėdsaką jam paliko tai, kad surado senovines gintaro apdirbimo stakles. Anot jo, senais laikais Palanga buvo vienas iš gintaro dirbinių centrų. Sunkiai sekėsi ieškoti originalių staklių. Po ilgų paieškų rado pas vieną plungiškį. Iš pradžių derybos sunkiai sekėsi. Tik po trečio susitikimo plungiškis sutiko duoti stakles muziejininkui. Jos Palangos gintaro muziejuje atsirado, kai šventė muziejaus dešimtmetį.

Taip pat A.Tranyzas prisidėjo ir prie garsaus Saulės akmeniu vadinamo gintaro grąžinimo muziejui, kai jis buvo pavogtas.

Jis laikosi nuomonės, kad gintarą jūra dovanoja geriems žmonėms. Žinoma, sėkmė atrasti gintarą priklauso nuo metų laiko, vėjo, vietos. Palangiškiui patinka, kad gintare yra išlaikoma bent dalelė autentiškumo.

Artimas Tiškevičiams

Palangiškis valandų valandas galėtų kalbėti apie grafus Tiškevičius.

Tėvelis daug pasakodavo apie juos. Seneliui taip pat teko statyti pirmąjį Palangos tiltą, dirbant pas Juozapą Tiškevičių. Dabar šio tilto tik liekanos likusios. Tėvelis dirbo pas Feliksą Tiškevičių.

Taip A.Tranyzas pradėjo domėtis šių grafų istorija, geneologija. Rinko medžiagą archyvuose, klausėsi tėvelio ar kitų žmonių pasakojimų,

Jis ir pats artimai bendravo su Alfredu Tiškevičiumi. Kartą grafas jam paskambino ir paprašė surasti kokį kambarį Palangoje, nes planavo atvažiuoti kartu su žmona. A.Tranyzas pasiūlė apsistoti savo namuose, nes turėjo laisvą kambarį. Iš pradžių jo žmona kiek pabūgo priimti grafus į savo namus. Tačiau, kaip pasakojo A.Tranyzas, Tiškevičiai buvo labai paprasti, kuklūs ir geri žmonės. Kai pora atvažiavo pas palangiškius į namus, A.Tiškevičius pasakė, kad čia nėra jokių grafų.

Pasiilgo senosios Palangos

„Alfredas labai mylėjo Palangą. Kai atvažiuodavo, mėgdavo aplankyti daug vietų, pabendrauti su žmonėmis”, – prisiminė pašnekovas.

Dar prieš mirtį grafas jam paskambino ir sakė, kad norėtų būti palaidotas Palangoje.

A.Tranyzas prisipažino, kad taip pat be galo myli Palangą. Jis pasakojo, kaip, kai vokiečiai bombarduodavo miestelį, palangiškiai bėgdavo į kopas, kur buvo slėptuvių.

„Myliu jūrą. Grįžęs iš Sibiro labai norėjau ją pamatyti. Tai tiek persimaudžiau, kad susirgau”, – vėl juokėsi palangiškis.

Jam tik skaudu, kad Palanga labai pasikeitė. „Ir ne į gerąją pusę. Skiriasi kaip diena ir naktis. Jei lyginsime su Kretinga, tai ten yra centras. O kur centras yra Palangoje? Fontanas? Maxima? Nieko nebeliko iš senosios Palangos”, – teigė jis.

Anot jo, anksčiau miestelis buvo labai gražus, jaukus, o dabar chaosas.

Skaudu jam ir dėl kultūrinio gyvenimo.

„Jei ne renginiai bažnyčioje ar bibliotekoje, tai nieko daugiau ir nebūtų. Valdžia mažai skiria dėmesio istorijos išsaugojimui. Vien Vytauto gatvėje beliko du senų laikų pastatai”, – pasakojo palangiškis. 

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".