Audronės Bukauskienės rankose žilvitis, lininės virvės ir akmuo turi sielą

Praėjusį antradienį, rugpjūčio 7-ąją, vis dar gyvybę rodančioje, nors jau senjoriškai stipriai sutręšusioje prieparkio menų galerijoje „Kupeta“ pasibaigė ir aptartas šių metų projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ simpoziumas. Tai buvo įspūdingas šventojiškių-palangiškių menininkų sambūris sykiu su bendraminčiais iš Rucavos Latvijoje, Alytaus, Klaipėdos, Joniškio. Savaitę pajūryje vaisingai pasidarbavę kūrėjai nuoširdžiai dėkojo jo organizatoriams, aukojusiems net ir nakties poilsio valandas žinomiems S.Vainiūno meno mokyklos dailės pedagogams – skulptoriui Petrui Baronui ir ypač jautriai, smulkmeniškai kiekvieną savaitinio renginio akcentą, detalę apgalvojusiai ir „šimtu procentų“ įvykdžiusiai dailininkei, Klaipėdoje gimusiai, daug metų Šventojoje gyvenančiai Audronei Bukauskienei. Čia ji sava.

Būkime atviri: net ūkanotą, pritemusią dieną daug šviesiau daugelio menui neabejingų palangiškių bei svečių širdyse žinant, jog gyvenime dominuoja ne vien komercija.

Meninė akcija „Vilties flotilė“ suvienijo Šventosios bendruomenę

Rugpjūčio šeštąją, prievakariais, Šventosios uosto akvatorijoje, nepaisant artėjančios nevaldomos liūties kruopščiai triūsė keliasdešimt giedraveidžių menininkų: Velta Pauperė iš Rucavos, ne tik Dzūkijoje garsus talentingas dailės mokytojas, virtuoziškas draugiškų šaržų meistras, Kartenoje gimęs Arūnas Vaitkus iš „Dainavos“ pagrindinės mokyklos Alytuje, Rasa Užpelkytė, darbšti menininkė su dukrele, palangiškė. Neilgai trukus prie jų prisijungė ir Reda Ščerbakovienė su dukra ir vyru...

Suaugusieji ir vaikai sukosi kruopščiai, tarsi tvarkytų Mažojoje Lietuvoje žvejų vadinamą „Ūdų gyną“ – pagrindinę virvę, ant kurios pritvirtinti ūdų kabliukai. Tik šį sykį žmonės ant jūros įlankos kranto netoli „Žvejų užeigos“ paklotų medžiagos rietimų priseginėjo ne kabliukus, o dešimtis ir šimtus iš mokyklos laikų pažįstamų popierinių laivelių.

Nuostabus vaikystės žaismas!

Šitaip gimė „Vilties flotilė“, o jos „admiralitetas“ – Audra Bukauskienė ir Petras Baronas nerimastingai žvalgėsi į nuo Gotlando salos atgrumančius audros, liūties debesis ir vis skubino dirbančius – „greičiau, juk jau nedaug laivelių trūksta, greičiau!“

Smagu buvo stebėti čia guviai „straksinčius“, „laivų statytojams“ padedančius – ypač aktyviai daugelį vietos reikalų sprendžiantį Šventosios seniūnaitį Romą Šeštoką, idėjinį „Kuršių genties“ vadovą Mikelį Balčių ir jam artimą bičiulę Daliją, kuri ir šiandien ypatingai šviesiai ir šiltai prisimenama Šventosios pagrindinėje mokykloje.

Čia, kur visi dar tiki tikruoju Šventosios uosto ir miestuko atgimimu, buvo ir vietos Kultūros centro darbuotojos, maloniai pasikalbėjome su jau gerą dešimtmetį jo vadove, meniškos sielos Suvalkijos „augintine“ Rima Beniušiene, žinomi žvejai, žurnalistai iš televizijos, taip pat buvęs gabus uostamiesčio dienraščių vadovas, kolega Kęstutis Oginskas, daugybė vasarotojų ne tik iš Lietuvos, kurie plojimais sveikino „Vilties flotilės“ sumanytojus.

Beje, ši akcija daug kam priminė idealizmo šviesos pilnus „laisvėjimo metus“, 1988-1990-uosius, kai pajūryje ekologiškos-meninės akcijos lyg jūros bangos vijosi viena kitą.

Meninio simpoziumo dalyviams sutvarkius „popierinį Šventosios laivyną“, Audronė Bukauskienė davė ženklą jį perduoti šventojiškiams žvejams.

Čia ugningą kalbą gaiviai ir drąsiai „rėžė“ visiems bičiuliškas Mikelis Balčius.

Jo mintis, kaip anuomet CK genseko Maskvoje Leonido Brežnevo Kremliaus suvažiavimo rūmuose, ne sykį pertraukė audringi plojimai.

„Ar žinote, kas būtų, jei didelius pinigus valdantys žmonės neatstatytų žadėtojo Šventosios uosto? Gali kilti trečiasis pasaulinis karas!“ – nemirksėdamas sakė laisvasis Mikas Balčius, ir iš menininkės Audronės Bukauskienės veido buvo galima suprasti – akcija „Vilties flotilė“ pasisekė. Manykime, kad apie ją tikrai sužinos ir aukščiausieji Klaipėdos jūrų uosto vadovai, kurių gerus ketinimus atstatyti Šventosios uostą visi labai vertiname ir neprarandame vilčių.

Meno magija visada paveikesnė, negu ultimatyvi kai kurių pseudopolitikų kalba ar kitokios kasdienybės negacijos.

Simpoziumo „Šventosios žemės atminties ženklai – 2012“ dalyviai nebe pirmą kartą atkreipė dėmesį ne tik į kaip reta turtingas skurdaus smėlėto pajūrio krašto gyventojų – latvių, lietuvių, kuršininkų, žemaičių etnokultūrines tradicijas, bet ir į įsisenėjusias „užmaršties kampo“ socialines problemas, bando nukreipti mintis bent 50 metų į priekį – vaikų ateitį.

„Kiekvienam iš mūsų reikalingas savas Vilties laivas, – „Palangos tiltui“ kalbėjo projekto sumanytoja ir vykdytoja, taip pat 6-osios pasaulio žemaičių dailės parodos (su kitais Palangos menininkais) dalyvė Audronė Bukauskienė. Šių metų smpoziumo metu mes ir kiti į sodybą Kalgraužiuose prie Šventosios suvažiavusieji labai praturtėjome Gintaro muziejuje, kur daug prasmingo papasakojo reprezentacinę lietuviško gintaro ekspoziciją pasaulinėje parodoje įrenginėjusi Regina Makauskienė. O Kretingos muziejuje daug vertingų žinių atskleidė savojo darbo profesionalas, žinomas archeologas, Palangoje gyvenantis Donatas Butkus.

Šitaip mūsų krašto patirtimi sudominame kitų Lietuvos regionų menininkus. O ataskaitinę parodą surengsime Palangos viešojoje bibliotekoje 2013 metų sausį“.

Kolegos irgi gerbia menininkę Audronę

Klaipėdos Petro Domšaičio galerijoje dirbanti žinoma dailininkė Vaidė Gaudiešiūtė šių metų simpoziumo užbaigtuvėse „Kupetoje“ žurnalistui pasidžiaugė, jog visi projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ dalyviai nuo 2006 metų ne tik dvasiškai praturtėjo, susipažino su kuršių žemių gyventojų etnokultūrinėmis tradicijomis.

„Audronės Bukauskienės ir Petro Barono dėka mes irgi –– jau bendruomenė, – sakė Vaidė Gaudiešiūtė. – Mus žavi Audronės energja, darbštumas. Ji pati jau daug sukūrusi – visiems įsiminė „Žemaitė“ (2012 m.) skiautinys – aplikacija iš tautinio žemaitiško kostiumo audinių, siuvinėjimas. Audronė neabejinga ir akmeniui, jaučia jo „sielą“.

Šventojiškius sėkmingos simpoziumo užbaigties proga pasveikino ir Palangos „Mosto“ menininkų vadovas Juozas Griušys.

O palangiškė menininkė Rasa Užpelkytė „Kupetoje“ irgi atskleidė jai džiugų faktą, jog „Audronė Bukauskienė buvo ir mano dailės mokytoja II-ojoje vidurinėje, dabar V.Jurgučio pagrindinėje mokykloje. O, kiek daug jaunų širdžių dailės ir meno pusėn Audronė per daugelį pedagoginės veiklos metų palenkė Šventosios pagrindinėje mokykloje“.

Tai įrodo, jog Meno medis yra amžinas, kaip Baltijos jūra, prie kurios ir gimė menininkė Audronė.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".