Be jūros – lyg „žuvis be vandens“

Aistringų žvejų, gyvenančių šalia jūros ir sukaupusių daugybės metų patirtį, aprėpiančią daugiau nei 60 metų, likę jau ne daug. Gyvybingumu trykštantys jūreiviai nejausdami baimės visais laikais stoja į kovą su įnoringąja jūra, o didžiausią malonumą patiria pagavę geidžiamą laimikį. Vienas iš senųjų žvejų Valdis Grišinas gyvena Šventojoje ir nekantriai laukia artėjančios Šv. Klemenso – Žvejų dienos todėl, kad likę penki jūros veteranai galėtų tinkamai ją atšvęsti. Nuo 16 metų ėmęsis šio amato V.Grišinas neįsivaizduoja savo gyvenimo be pavojingosios Baltijos, kuri dovanoja ypatingų dovanų ir stiprią sveikatą.

Gyventi su jūra

Pirmoji V.Grišino pažintis su jūra įvyko jam sulaukus vos 16 metų, perėmus šią profesiją iš savo tėvo. Šis amatas tęsiamas iš kartos į kartą nepaliko abejingų ir V.Grišino sūnų, kurie nesibodi išplaukti kartu su tėvu į atvirą jūrą. Ne kartą patyręs pavojingų gyvybei nuotykių, V.Grišinas neatsisakė ir niekada nesuabejojo savo pasirinkta profesija. Kadaise iš Šventosios į Palangą plukdęs žmones, prekiavęs alkoholiu ir ėmęsis įvairiausios veiklos, kad išmaitintų šeimą, V.Grišinas visuomet išliko ištikimas jūrai. Pasak sūnaus Vytauto Grišino, jis be jūros, kaip „žuvis be vandens“.

Ekstremalios situacijos

Atmintyje išsaugojęs galybę prisiminimų, net ir apie pavojingiausius V.Grišinas šiandien kalba neslėpdamas šypsenos. Sunkumai bebaimį jūreivį metams bėgant tik užgrūdino. 61 metus šia veikla užsiimantis vyras prisimena ne kartą saugojęs savo gyvybę. Kartą didelių nesklandumų sukėlęs nutrūkęs vairas pažadino tuomet dar pradėtą kaupti patirtį ir padėjo sėkmingai išsaugoti bendražygius. Pasak V.Grišino, didžiausius išbandymus sukeldavo žiema, kai viskas tapdavo ledu, sustingusiu ir nepajudinamu, tekdavo į pagalbą pasitelkus kirvuką kapot „užšalusius“ lynus. Dar prieš armiją plaukiojęs V.Grišinas pajuto net ir apgadinto laivo sugrąžinimo į uostą svarbą, mat visi dingę laivai buvo fiksuojami, kad nebūtų dezertyravusių kareivių.

„Net ir šaukiantis pagalbos, retai jos jūroje sulauksi“, - pasakojo V. Grišinas. Pasak jo, tai pavojinga ir patiems gelbėtojams, tai jie bijodavo rizikuoti. Jūreiviai privalėdavo iš visų keblių situacijų išsisukti patys. „Šiais laikais mes turim susisiekimo priemones, ištikus bėdai, o seniau tokių dalykų nebūdavo“, - šiuolaikinės žvejybos privalumus išdėstė Vytautas Grišinas. Stengdamiesi nepakliūti į uraganą, žvejai imasi visų saugumo priemonių, domisi prognozėmis, anksčiau tekdavo rizikuoti, nežinant, užklups ar neužklups koks nelaukiamas uraganas. 

„Kartą ir aš mačiau baltą tunelį“, - pasakojo V.Grišino sūnus Vytautas, kartą patyręs ledinį vandens šaltį. Pasak jo, buvo gera sugrįžti į krantą, tačiau į jūrą išplaukti visgi išlieka didžiulė atgaiva.

Įvairūs radiniai

Be didesnio ar mažesnio žuvies laimikio niekada negrįžtantys žvejai visuomet gali pasigirti pačiu didžiausiu ir nepamirštamu laimikiu. V.Grišino pagauta didžiausia lydeka svėrė 60 kilogramų, menkė – 38, vertingoji lašiša – 6. „Po vienos išvykos kartais parsivežam 6-7 tonas strimėlių“, - tiek tėvas, tiek sūnus bėrė įspūdingus skaičius. Be žuvų V.Grišinas prisimena pagavęs ir kitokių „laimikių“. „Kartą ištraukėm miną“, - pasakojo jūreivis. Pusantro metro gylyje stūksojusi mina netrukus, ją atradusių jūreivių, buvo saugiai sugrąžinta į tą pačią vietą. Šiurpą sukėlė ir atrastas žmogaus kūnas, nežinia kada „palaidotas“ jūroje.

Į tinklus pakliuvusių žuvų geidžia ne tik žvejai, bet ir jūros gyventojai ruoniai. Šie dažnai pasigardžiuoja jau sugautu laimikiu. „Mums žuvų negaila, bet gaila sudraskytų tinklų“, - guodėsi giminės amato tęsėjai.

Visuomet nutrūktgalvis

Šeimą neskubėjęs kurti V.Grišinas iki santuokos patyrė daug nuotykių. „Visi jūreiviai yra mergišiai“, - patvirtino ir sūnus. Niekada nejautęs baimės jausmo V.Grišinas jaunystėje mėgdavo ekstremaliai pašėlti ir sausumoje. Vairavęs motociklą, pakliuvo į avariją ir susižalojo koją, tačiau tai nesumažino gyvenimiško džiaugsmo, kuris lydi iki šiol. Nesenstantis jūreivis linksmai žvelgia į visus savo patirtus nuotykius, nesigailėdamas nei vienos akimirkos. „Jei išvežtų mane kur nors toli nuo jūros, net ir klupdamas grįžčiau“, - juokavo jūros mėtytas ir vėtytas jūreivis.