Bibliotekoje pristatyta šeštoji poeto Jono Brazdžionio knyga

Gruodžio 5 d. popietę Palangos viešojoje bibliotekoje pristatyta šeštoji poeto Jono Brazdžionio knyga „Tarytum vėstančios žarijos“. Jos puslapiuose – autoriaus brandžios mintys apie žmogaus prasmingą buvimą istorijoje ir kasdienybėje, apie gyvenimo trapumą, grožį ir neblėstančią viltį.
Jonas Brazdžionis – pažįstamas daugeliui palangiškių. Tai ne tik poetas, bet ir ilgametis Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos (anuomet antroji vidurinė mokykla) direktorius, mokytojas.
Popietę paties J. Brazdžionio poetiniais žodžiais pradėjo pirmoji literatų klubo „Takai per kopas“ vadovė Nijolė Bagdonienė, sakydama, kad nuo pat pirmojo šio rinkinio eilėraščio poetas kviečia apmąstyti žmogaus gyvenimo kelią:
Vilties šviesa tvirtai tikėjau
Ir šitą mintį tyliai sėjau.
Tenai, kur jaunos širdys plaka –
Apie rytojaus džiaugsmą šneka.
Ir tiki, kad svajonės žydi –
Tegu sėkmė jų darbus lydi.
O Lietuva ir meilės laukia –
Visus į gimtą kraštą šaukia.
Pristatydama poeto kūrybą, Nijolė Bagdonienė pastebėjo, kad Jono Brazdžionio eilėraščiuose vingiuoja autobiografinė linija. Poetas vedžioja skaitytoją gerai pažįstamais takais, mintimis kalbasi su Tėvu, Motinėle, pasakoja apie Palangos miestą, pasitikėjimą, viltį.
Po N. Bagdonienės pristatymo, žodį tarė ir pats poetas Jonas Brazdžionis. Susirinkusiesiems jis papasakojo, ką parašė naujausioje knygoje, kaip kilo mintys kurti vienokį ar kitokį eilėraštį, pasidalino įvairiais biografiniais epizodais iš savo gyvenimo. Poetas atviravo, kad kūrybinės mintys jį lydėjo nuo jaunystės, bet anuomet buvo kiti laikai. Kadangi jo įsitikinimai ir mintys nesutapo su esama santvarka, jis ir nepublikavo. Tačiau tai nereiškė, kad poetas nerašė. Ankstyvieji eilėraščiai į knygą sugulė kur kas vėliau, negu buvo parašyti. Jie išspausdinti 2009 m. pasirodžiusioje pirmojoje poeto knygoje.
O šeštojoje knygoje „Tarytum vėstančios žarijos“, pasirodžiusioje šiais metais, Jonas Brazdžionis sakėsi rašęs apie gyvenimo prasmę, žmogaus užduotį kiekvienu gyvenimo tarpsniu, eilėse kalbėjęs apie žmogaus vaikystę, jaunystę, brandą ir senatvę. Kas mes būtume, jei neturėtume tėvynės? Šiai temai paskirtas ne vienas eilėraštis. Įkvepia J. Brazdžionį ir Lietuvos grožis. Nemažai vietos eilėse skiriama jūros apdainavimui. Juk Palangoje jis gyvena daugiau nei 50 metų, tad tikrai turi ir apie ką pamintyti, ir kuo pasidalinti.
Kalbėdama apie šeštąją poeto knygą, redaktorė Rima Šalkauskienė papasakojo džiaugsmus ir rūpesčius, kurie teko jai, kaip redaktorei, ir pastebėjo, kad tai labai išjausta, tikra knyga. Su rankraščiais redaktorė dirbo tuomet, kai pavasaris lapojosi, žydėjo, kvepėjo. Lapas po lapo į vientisą knygą subėgo ir eilėraščiai. Redaktorė atviravo, kad J. Brazdžionio eilėraščių poetinis pasaulis erdvus, palikta vietos nubusti vaizduotei, pačiam skaitytojui leista turėti savo nuomonę, poeto mintį suvokti, pratęsti, apmąstyti. Tai vertinga ir graži savo tikrumu knyga, gyvenimiška patirtimi. Tikrumas poezijos tekste jaučiamas ne tik ten, kur galime erdvėje ir laike pamatyti, išgirsti, apčiuopti, bet ir ten, kur galime tik širdimi pajusti.
Popietėje poeziją skaitė ir literatų klubo „Takai per kopas“ nariai. Sveikinimo žodžius tarė bičiuliai, linkėdami jam dar ilgų ir kūrybingų metų. R. Šalkauskienė, sveikindama poetą, palinkėjo išleisti prisiminimų knygą apie savo gyvenimo kelią.

Palangos viešosios bibliotekos inf.