Dailininko Jono Vaišės jaunystės

Be kaukių, pozos, vaidybos yra Retropolis. Būtojo laiko šalis, kurioje amžinai išlikę visa, kas gera, sakralu, šviesu, angeliškai teisinga, nors fariziejiška ego fantazija kitąsyk griebiasi ir „nekalto“ balinančio melo. Būtasis laikas, kuriame yra mūsų kūdikystė, vaikystė, jaunystė – tai žmogaus gyvenimo rojaus čia metas. Aistringasis visų „skraidūnų“ tarpsnis, kai nerūpi, kiek, ko dar likę iki rudens. Iki Arpo, t.y. senatvės dienų.

Anuo metu, kai dar buvo kolūkiai, madingas buvo toks žodis „fuktelis“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne jis įvardintas arpu. Šio žodžio reikšmė – „grūdų vėtomoji mašina“. Ji išgrynina pavasarinę sėklą, atskiria pelus nuo derlingų grūdų. Poetai, kompozitoriai, dailininkai – žmogaus ir pasaulio likimu, tobulumu, teisingumu susirūpinę menininkai yra tie „arpo sukėjai“, iš viešojo gyvenimo chaoso siekiantys išgryninti sielų šiukšles, kad be falšo skambėtų arfa ir kiti muzikos instrumentai, kad žmogus, kaip savo širdimi nuoširdžiai tikėtų dieviškuoju kūrinijos tikrumu. Sunkiai rasi sau, tad ir kitam savąja kūryba meluojantį menininką. Jo tikrasis sielovaizdis – jo misija, pašaukimas, profesionalumas, tikras meninės intuicijos atsivėrimas pasauliui.

Jau aštuoniolika metų pažįstu palangiškį dailininką Joną Vaišę. Pernai su malonumu redagavau neeiliniam gimtadieniui didžiulio populiarumo už Palangos ribų susilaukusį meninę panoramą įprasminusį albumą „Jonas Vaišė. Nenuspėjamas, kaip jūra“. Nebijau kartotis – tai nuostabi ir menininko rytdienos, gal net pomirčio „metūgė“, nes kiekvienas rimtas menininkas yra prisijaukinęs „panelę mirtį“, kaip šokių partnerę. Ir praeitą savaitę iš respublikinio knygų kolektoriaus skambinusi moteris labai prašė: „Dar atsiųskite knygų su Jono Vaišės Palanga, tikra ir sava ne tik palangiškiams“. Nusiųsim. O „Palangos tilto“ skaitytojams siūlome kelis Jono Vaišės 1970-1990 metų darbus.