Diskusija apie Palangos viešąsias erdves pradėta menine – socialine akcija

Gegužės 13-17 d. prie Ramybės kultūros centro Palangoje vyko Ekologinio dizaino kūrybinės dirbtuvės. Rezonanso iš palangiškių ir miesto svečių sulaukusio projekto metu iš išmestų unitazų ir praustuvių (kriauklių) buvo kuriama netradicinė laisvalaikio erdvė. Projekte dalyvavo olandai menininkai Jan Korbes ir Sanne Luijbe bei Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentės Erika Jankauskaitė, Deivyda Sakalauskaitė ir Iveta Ždaniauskytė.
„Ar čia menas? Aš tikriausiai „nepriaugau“ iki tokio meno“, – ironizavo į paplūdimį einančios kaunietės. Tuo tarpu senoliai džiaugėsi, jog atsirado nauja erdvė, kur suoliukai turi netradicinius atlošus, o prie jų pastatyta taip Palangoje trūkstama peleninė. Ir nesvarbu, iš kokios medžiagos visa tai yra pagaminta. Pasak vienos iš prieštaringų atgarsių sulaukusios meninės-socialinės akcijos iniciatorių, vila „Ramybė“ vadovės Gaivos Samukienės, projekto tikslas – pakeisti palangiškių požiūrį į estetikos supratimą, skatinti reakcijas į viešosios erdvės pasikeitimus ir diskutuoti, kokia ji turi būti. O visos reakcijos – teigiamos ir neigiamos – parodo, jog tikslas buvo pasiektas.
ReFunc meno laboratorijos iniciatorius, „šiukšlių“ architektu vadinamas menininkas olandas J. Korbes teigia, jog iš negražių, neestetiškai atrodančių objektų sukurti patrauklų ir naudingą daiktą nėra lengva užduotis, tačiau jis sako pasiekęs savo tikslą.
Svečiavimosi Palangoje metu Jan pastebėjo, jog šiame mieste visos viešosios erdvės yra „privatizuotos“ – „čia yra to“, „čia yra ano kaimyno kiemas“, o ten – miesto savivaldybės erdvė... Dėl to specialiai pasirinkdamas darbą viešoje erdvėje jis norėjo diskutuoti apie vienijimosi į bendruomenę poreikį.
Menininkas teigia, jog, jei po akcijos nepavyks įtikinti palangiškių ir miesto svečių, kad tokie neįprasti kūriniai yra reikalingi, nieko baisaus – svarbiausia, jog šis projektas įkvėpė menininkus naujiems kūrybiniams ieškojimams bei buvo pradėta diskusija apie bendruomenę.
Neįprasta unitazų, pisuarų medžiaga buvo pradėta naudoti dar XX amžiuje. Vienaip ar kitaip žymiausių menininkų kūryboje tokios medžiagos pasirinkimas buvo siejamas su snobizmo, sustabarėjimo kritika. Vienu įtakingiausiu meno kūrinių, metusių iššūkį meno suvokimui, yra dailininko Marcelio Duchamp‘o sukurta skulptūra – fontanu pavadintas pisuaras.
1917 m. avangardinio meno parodoje pristatyta menine provokacija buvo bandoma pasiekti du tikslus – pasityčioti iš kolegų menininkų ir pradėti diskusiją apie pagrindinius meno vertinimo principus.
Dailininkas teigė, jog menas skiriasi nuo paprastos prekės tik tuo, jog yra eksponuojamos galerijose ir muziejuose, o ne turguje ant prekystalio. Todėl kūrinių meniškumas priklauso nuo susitarimo, ką reikia laikyti menu. Realiems ir banaliems daiktams – tualeto kriauklei, dviračio ratui ant taburetės ar butelių džiovyklai – jis suteikė naują prasmę ir pakėlė į meno kūrinio rangą. Šiais siurrealistinio meno atstovo M. Duchamp‘o darbais prasidėjo „Ready – made art“ judėjimas, kurio šalininkai buities daiktus bando pakelti į meno kūrinių lygį.
M. Duchamp‘o laikais beveik niekas nesuprato jo idėjų, tačiau po 50-ies metų kasdieninių daiktų panaudojimas meno kūriniuose tapo labai populiarus tarp menininkų. Tad iki šių dienų yra naudojama technika, kuria modifikuotiems buities daiktams yra suteikiama kita reikšmė.
Jei meno kūrinio gamybai yra naudojamos atgrasiai atrodančios medžiagos, tokie kūriniai yra suprantami kaip meninė provokacija. Ramybės kultūros centras, prisidedantis prie „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“ programos, šia Ekologinio dizaino kūrybinių dirbtuvių paroda – provokacija skatina diskutuoti apie tai, kas yra menas? Kokia meno funkcija? Ar meno funkcija –vien estetinio malonumo, ar turi ir socialinio aktualumo prasmę? Kiek šiuolaikinė bendruomenė, o ypač periferiniuose miestuose, žino apie šiuolaikinį meną? Bei kas lemia tai, jog objektą suvokiame kaip meno kūrinį?