Edvardo Žibos pasaulis – tarp Anaičių ir Būtingės

Tikrąją Meno, taip pat ir žmogaus–asmenybės vertę, jo dvasinę prabą, kūrybos sakralumą, tikra–netikra nustato visagalis laikas. Gal tik po dešimtmečio, jau praleisto „Amžinybės soduose“, peržengus Rubikoną, kuris gyvajam – tabu, atminimai parneša lyg žvakę švytinčią čia gyvenusiojo žmogaus sielą. Be melo. Be materialinių kėslų. Be tuštybės... ir visa ko, be ko nėra Pagarbos, o be to retai išsprūsta ir geri žodžiai, ir sunkiai prisiruošiame net gėlelę ant kapo nunešti.

Tikėjimo nėra be pasitikėjimo. Šeimoje ir bičiulių bendruomenėse.

Prieš Naujuosius metus Viešojoje bibliotekoje labai nuoširdžiai pagerbėme penkioliktąsias palangiškių menininkų sambūrio „Mostas“ metines. Susirinkusieji vos ne sutartinai linktelėjo galvomis, šyptelėjimu pritarė dabartinio „Mosto“ vadovo Juozo Griušio žodžiams: „Malonu, kad ir šiandien čia jaučiame šalia esant ir talentingąjį, išdidųjį palangiškį dailininką Edvardą Žibą, nestokojusiam gerų idėjų, sklandžiai vilnijant „miestiečius“ mūsų genties menininkų šeimos kelio pradžioje...“

O praėjusių metų paskutinėmis gegužės dienomis pėsčiomis paplente su kantruole keturkoje bičiule Lita nuėjome iki Anaičių etnografinių kapinaičių. Lėtai pėdinant žvyrkeliu, paskum – ir unikaliose, sielai jaukiose kapinaitėse, kur gerųjų protėvių gyvenimus ženklina neužmirštuolių debesiukai, kelis kartus intuityviai jutau į nugarą įbestą žvilgsnį. Būna. Ne tik žiniuonėms, ne tik čigonėms, kurios „šeštuoju pojūčiu“, žiūrėk, sumaniai manipuliuoja, teigeisdamos išvilioti pinigus. Kuo tik nespekuliuojame mes. Gyvieji...

Įdėmiai skaitinėjant Anaičių kapinaičių senųjų paminklų „kodus“ senosioms prūsų, kuršininkų kalbomis, atsekant įrašais išreikštą meilę, pagarbą buvusiems šiame pasaulyje Anaičių, Nemirsetos, Palangos pirmeiviams, kelis kartus žingsnį stabdė mintys apie nuostabų menininką, krištolo skaidrumo idealistą, šio krašto patriotą, niekad neparsidavėlį sistemai nei valdininkijai, ištikimą meno tarną Edvardą Žibą. Begalinė aistra, meilė gyvenimui netikėtai, 2000 – ųjų rudenį autoavarijoje „perskėlė“ pušį pusiaukelėje tarp Vilniaus – Kauno, o pušis – dar jauną, tvirtą kūną...

Tebėra mūsų Žibka, tebėra, - va, šypsosi dailininkui ne kartą padėjęs filantropiškas pareivis iš užatlantės, poetas Donius Remys. Jo knygas yra iliustravęs Edvardas Žiba. Edvardas 1995 metų spalyje ir mane pasikvietė kavai į „gaisrą“. Ateik, supažindinsiu su Duonium. Tokio įdomaus žmogaus, pusę pasaulio apkeliavusio poeto Palanga dar nepažinojo“...

Mes visi tapome ir esame draugais. Po to Edvardas mane buvo nusivežęs ir į Anaičius, kur senelio, jo mylimo OPAPA namuose buvo įsirengęs dirbtuvėlę. Ten sakė: „Kitur juoda matau. Čia esu labai gerai“.

Bičiulis menininkas nepalūžo dvasia jokiais sunkmečiais. Tada, pristigęs pinigų, restauruodavo Būtingės evangelikų – liuteronų bažnyčios freskas, net ėmėsi vasarą gatvėje pardavinėti mėsainius. Paryžietiškai. Kol jis ruošia porciją sočių sumuštinių, vasariškos mamytės ( ir nemamytės) įdomaujasi albumėlyje kruopščiai sudėliotomis jo dailės darbų fotoreprodukcijomis: „jeigu patiks – prašom, derėsimės, su meile ir noru, ponia, panele, padarysiu“...

Menininkas gerbė draugiškumą, toks ir pats buvo – labai draugiškas, - būdavo, iš Anaičių dviračiu mums į Saulėtekio taką net reto skanumo rytinio pieno trilitrinį stiklainį atveždavo, ir stūmė nuo savęs atgal ranką su ištiestu pinigėliu. Taip pat geras, kaip ir tėveliai – „aš turiu – ir tau užteks“. Tuo Edvardas Žiba ir nemarus.