Išeinanti Gintarės siela žinutę pasiuntė per straipsnį

Taip jau yra,–artimos sielos bet kokiais gyvenimo momentais (sunkiais ir džiugiais) susišaukia. Dvi dienas iš eilės pastebėdavau, jog mano dienoraštyje (blog) daug kartų buvo skaitomas vienas ir tas pats straipsnis („Vienas paveikslas”) apie žymius Lietuvoje menininkus – Uogintus. Nuojauta neapvylė – Anapilinišėjo paskutinis Broniaus Uoginto ir Bronės Mingailaitės vaikas – Gintarė Uogintaitė.

Formemories
Gintarė – saulės vardas.Tokį gražų vardą Tau suteikė tėvai. Buvai šeimoje jauniausia (po brolio) tėvų mylima mergaitė. Mudviejų su Tavimi laikas (vaikystėje) būdavo ankstyvas pavasaris ir vėlyvas ruduo.Vasaras Tu leisdavai kitų, pas jus vasarojusių vaikų, būryje. Žiūrėdama per tvorą, kokias linksmas išdaigas jūs kieme krečiate, pavydėjau. Ypač nemėgdavau skulptoriaus G.Jokūbonio vaikų. Jie visai vasarai iš manęs Tave atimdavo. Kas rytą atnešdama į jūsų namus uzbonėlį dar šilto karvės pieno,dairydavausi kur esi Tu. Tačiau visą draugystės su tavimi trūkumą kompensuodavo šalti pavasariai ir vėjuoti rudenys. Tada,kai name nutildavo žmonių šurmulys, prisižaisdavome į valias. Lėlių neturėdavome, todėl dažnai pasiėmusios gana sunkokas angelų ir vienuolių skulptūras (name jų būdavo) susukdavome jas į mamos medinėje skrynioje surastus drabužius ir žaisdavome namais. Vieną sykį taip bežaidžiant buvome užtiktos Tavo tėčio. Gavome barti.Tėtis šias šventųjų skulptūras restauravimui parsinešdavo iš PalangosŠvč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios. Gyvenome sovietiniais metais,daug ką reikėjo slėpti. Nebetekusios savo „vaikų“,išeidavome į kiemą ir iš įvairių pagaliukų,stiklo šukių ir spalvotų popierėlių darydavome „sekretus“. Gražiai gaudavosi. Jau tada supratome,jog gražius stiklus gali užberti smėlis,ir kitą kartą atėjusios jų nebesurasime.
Daug puraus,balto,šalto ir akmenimis pavirtusio smėlio prabėgo pro mudviejų pirštus. Paskutinį kartą matėmės atidarant Individualistų kūrybinės grupės parodą A.Savicko galerijoje Palangoje.Rankose laikei dekoratyvinį gėlės žiedą,nenorėjai fotografuotis,tačiau „Palangos tilto“fotografė D.Vasiliauskienė vis dėlto tave „pagavo“. Ačiū Darijai. Ši nuotrauka pasiliks mano ir Tave pažinojusių žmonių atmintyje. Sustabdytas laikas tada,kai to reikalavo jis pats – dovana.Ji neįkainojama.
Prieš porą vasarų grįžusi į namus Lietuvoje apsilankiau Palangos „Ramybės“ paveikslų galerijoje,kurioje buvo surengta Broniaus Uoginto (vyresniojo) dar niekada nerodytų darbų paroda. Mane ypač patraukė Tavo tėčio pieštas paveikslas „Vakarienė“. Joje pavaizduota šeima,susėdusi šventai vakarienei prie stalo. Žinau, netrukus Tu būsi tarpe tų,kurie tave myli ir laukia.Ilsėkis ramybėje,mano drauge.

Irena VALUŽĖ