Įspūdingoje fotoparodoje – per tris šimtus Palangoje užfiksuotų veidų ir vaizdų

„Oi, tu pažiūrėk, čia juk Alfredas. O čia mano kaimynė. O kur tie fotografai tokią vietą atrado? Vaje, čia dar ne viskas, tai kiek tų nuotraukų sukabinta?...“ Tai toli gražu ne visi nuostabos ir susižavėjimo šūksniai ir nugirstos pokalbių nuotrupos, skambėjusios šeštadienį Vytauto gatvėje ir Jūros take, kur ant toli gražu į kultūros vertybes nepretenduojančios dykvietę – statybvietę juosiančios tvoros buvo eksponuojama tarptautinio spaudos fotografų, fotoklubų narių bei fotomenininkų seminaro „Palangos kultūrinės erdvės ir veidai“ dalyvių darbai.

Ši analogų neturinti paroda – nuo gegužės tryliktosios iki aštuonioliktosios Lietuvos kultūros sostinėje Palangoje kultūros centre „Ramybė“ asociacijos „Fotobienalė LT“ kvietimu kūrusių virš šešiasdešimties fotografų iš Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Kinijos savotiška ataskaita ir dovana mūsų miestui ir miestiečiams, o tuo pačiu – į Palangos kurorto šventę sezono atidarymą atvykusiems svečiams.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio fotografai vaikščiojo po Palangą ir fotografavo iš anksto užduotomis temomis: kultūros paveldo objektai, nežinoma Palanga, Senosios Palangos gyventojai, iškilios asmenybės, kūrybinės organizacijos, Viešbučių ir restoranų asociacija, sociumas, darbas ir amatai, pomėgiai.
„Kadangi seminaras daugiau žurnalistinio, o ne fotomeninio pobūdžio, tai išvardintos temos – lyg redaktoriaus užduotys spaudos fotografams rengiant fotoreportažus. Visas jas įgyvendinus, susidėliojo platus ir įvairialypis pasakojimas apie Palangą ir palangiškių gyvenimą“, – sakė seminaro organizatorius asociacijos „Fotobienalė LT“ prezidentas Adas Sendrauskas.
Jis paminėjo ir tai, kad toli gražu ne visi seminaro dalyviai pristatė nuotraukas parodai – pavyzdžiui, iš šešių Kinijos fotomenininkų darbais pasidalijo tik vienas.
Tačiau ir to, kas buvo parodon sudėta, tikrai pakako, kad kurorto svečiai pamatytų Palangą ir jos erdves bei veidus.
Nors pagal visus žurnalistikos kanonus teksto autorius turėtų vengti reikšti savo asmeninę nuomonę – jeigu tas tekstas nėra komentaras, – išdrįsiu toms taisyklėms nusižengti ir pasakyti: įspūdis žodžiais neperduodamas. Jau vien apie techninius dalykus pagalvojus plaukai šiaušiasi: kaip per tokį trumpą laiką „apdoroti“ tiek nuotraukų ir „atspausti“ jas kartu su kiekvieno autoriaus trumpu pristatymu ant specialių tentų sunkiai protu suvokiama.
Didžiulį įspūdį paliko ir pati parodos apimtis. Ekspozicija prasidėjo ant į Vytauto g. žiūrinčios tvoros. Jau ir čia atrodė, jog nuotraukų – daug. O pasisukus už kampo ir pažvelgus į palei Jūros taką nusidriekusį parodos tęsinį savaime – kaip ir visiems čia atėjusiems – ištrūko „Oho“. Nieko gudresnio ir protingesnio galvon neatėjo...
Iš dalies nieko gudresnio galvon neatėjo dar ir todėl, kad kolegos Alvydo paprašyta drąsiai sutikau suskaičiuoti, kiek iš viso nuotraukų (be autorių veidų) atspausta tentuose. Negarantuoju, kad nesuklydau – nes beskaičiuojant fotografijas vis prieidavo vienas ar kitas pažįstamas ar visiškai nepažįstamas pilietis arba pilietė ir puldavo dalintis įspūdžiais bei reikšti susižavėjimą. Mano asmeniniais skaičiavimais, parodoje „Palangos kultūrinės erdvės ir veidai“ eksponuota 310 nuotraukų. Čia neskaičiuojant darbų iš dar poros parodų archyvų.
Apie pačius darbus nerašysiu: tikrai nesu tiek talentinga ir drąsi, kad ryžčiausi žodžiu – tiksliau, raštu, – perteikti įspūdžius, kuriuos paliko sustabdytos akimirkos iš Globos namų gyvenimo ar netikėtu rakursu pamatyta vieta, kurią, regis, mintinai žinai, Palangos apylinkių ir Šventosios peizažai, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių veidai – žodžiu, visi matyti ir net dabar, rašant, prieš akis iškylantys vaizdai.
Labai gražu buvo žiūrėti ir matyti, kaip paroda džiaugiasi ne tik jos lankytojai bei gausiais aplodismentais savo susižavėjimą ir padėką darbų autoriams reiškę į parodos atidarymą atėję svečiai, bet ir patys fotografijų autoriai.
Ir manau, jog išties verta šiame nedideliame pristatyme – prie seminaro bei jo metu padarytų darbų dar grįšime kituose „Palangos tilto“ numeriuose, – pacituoti spaudos fotografą, Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentą ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininką Joną Staselį, kuris, nuoširdžiai padėkojęs seminaro sumantyojui A. Sendrauskui bei visai organizacinei komandai sakė, jog Palangai reikėtų dar ne vieno panašaus pobūdžio renginio, kurie vyktų kas dešimt metų: taip būtų fiksuojama miesto istorija, kurią, be kita ko, būtų išties vertinga pamatyti sudėtą į atitinkamus leidinius.
Įsivaizduokit, kokios visom prasmėm vertingos tos nuotraukos ir – gal gal gal – leidiniai būtų po dvidešimties, trisdešimties, penkiasdešimties metų...