Keramikė Daiva Ložytė palangiškiams pristatė „Monas“

„Mums išties labai malonu, kad šiandien Palangoje galime pristatyti Skuode gimusios ir Klaipėdoje kuriančios keramikės Daivos Ložytės parodą. Malonu, kad ne tik Lietuvą, bet ir Rusiją, Baltarusiją, Tadžikistaną bei, galima sakyti, visas Vakarų Europos šalis apkeliavę darbai susirinko šioje jaukioje erdvėje“, – ketvirtadienį susirinkusiesiems į parodos „Monos“ atidarymą sakė Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys.

Šešioliktoji paroda
Jaukia erdve, kuri tapusi jai atradimu, bei tuo, kad ketvirtadienio vakarą šion erdvėn susirinko gausus būrys meno gerbėjų pasidžiaugė ir pati parodos autorė D. Ložytė.
„Mano darbai – kameriniai, ir didesnėse salėse jie galbūt kiek pasiklystų. Ir nors skulptorius Arūnas Sakalauskas yra sakęs, jog man derėtų pradėti kurti skulptūras, pereiti prie didesnės apimties kūrinių, vis dėlto man mieliausi darbai tie, kuriuos aš galiu apkabinti, apglėbti“, – kalbėjo D. Ložytė.
Prisiminė ji ir dar vieno žymaus klaipėdiečio, prieš keletą metų netikėtai Anapilin iškeliavusio grafiko Algio Kliševičiaus žodžius: „Pavydžiu tau apimties“. Lyg prisimindama A. Kliševičių, parodoje Palangoje D. Ložytė eksponuoja ne tik „tūrinius“ darbus – čia galima išvysti jos kurtas monotipijas.
„Jų kūrimo technika man kiek primena keramiką. Kuriant pastarąją niekada nežinosi, ką ištrauksi iš krosnies. Panašiai ir su monotipija – kiekvienas darbas vienintelis ir nepakartojamas“, – sakė parodos autorė.
Paklausta, kelintoji jos personalinė paroda eksponuojama Palangoje, keramikė atsakė, jog ši paroda – šešioliktoji. O kiek dalyvauta bendrose su kitais dailininkais parodose, ji jau ir skaičių pametusi – pasiklysta ties dviem šimtais.
Beje, D. Ložytės darbai palangiškiams nėra nežinomi – nuo pat galerijos „Mostas“ įkūrimo čia galima išvysti jos darbų.
O už pačią parodos Palangoje idėją keramiką sakė esanti dėkinga Gražinai Oškinytei-Eimanavičienei bei Petrui Baronui, su kuriais susibičiuliavo projekto „Šventosios žemės ženklai“ metu, bei Miglei Jonaitienei, pasiūliusiai parodą rengti bibliotekoje.

„Monos“ – gilūs skulptūriniai indai...
„Mes visi esam Dievo indai, į kuriuos suteka liūdesys, džiugesys, vizijos, pasaulio šviesa, išmintis, – paklausta apie „Monų“ gimimą atsakė menininkė. – Viskas prasidėjo nuo vieno tvarinio, kuris ir čia eksponuojamas. Pati kolekcija gimė per pusantrų metų. Tada, kai ją kūriau, man buvo svarbu žmogaus būsenos. Todėl visos „monos“ skirtingos, ką atspindi ir jų pavadinimai: „Sėdinti“, „Laukianti“, „Besirąžanti“, „Tyli“, „Romi“. Pirmąją „Moną“ sukūriau 2009-aisiais. Pats „jauniausias“ tvarinys – „Einanti“.
Menininkė kūrinius pavadindama „Monos“ akcentavo graikų kalbos žodžio „mono“ prasmes: „viena“, „vienintelė“, „vienuma“, sąsają tik su vienu objektu. Šie autorės kūriniai priverčia atsiduoti nuotaikai, kurią diktuoja figūrų pozos, plastika, paviršių raštai ir faktūros, jautriai parinkti ir suderinti glazūrų atspalviai ir už šių išorinių komponentų slypintys kūrybinės jėgos impulsai.

Pasakojimas apie moters prigimtį
Pasak menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės, indai „Monos“ D. Ložytei išplaukė iš žmogaus būsenų į gilias, paslaptingas, orias, nuolankias, romias moterų figūras, viliojančias jaukia šiluma. Kurdama laisvų figūrinių indų pozas, autorė nepraranda kūrinių sąlygiškumo, o tikroviškumą stiprinančių komponentų įveda lygiai tiek, kiek reikia realybės ir apibendrinimo pusiausvyrai. Kiekviena figūra yra sudėliota iš kelių dalių, kurios atsidaro, atverdamos slaptus podėlius. Šie autorės darbai pasižymi savitu braižu. Čia ji kūrybiškai interpretuoja tradicines keramikos formas.
Puikiai įvaldžiusi technologijas, atsižvelgdama į medžiagos, kurią gerai žino ir myli, prigimtį ir plastines galimybes, menininkė kuria monumentalia skulptūrine forma pasižyminčias labai originalias, šiuolaikiškas, kupinas jausmo ir nostalgijos kompozicijas.
Itin išsiskiria skulptūrinių indų savitumas. Viena figūrų – sustingusi egiptietiškoje pozoje; kitos galvos apdangalas – renesanso, trečioji lyg persų miniatiūroje. Tačiau tai – tik detalės, kurios kartu su preciziškais drabužių „medžiagos“ ornamentais papildo daugiaprasmį pasakojimą apie būsenas ir išgyvenimus: poilsio, atsipalaidavimo vienumoje, susikaupimo, akimirkos tarp sapno ir būdravimo.
„Monos“ – autentiškas menininkės pasakojimas – be ironijos ir perdėto jausmingumo – apie moters prigimtį.