Kiek kainuoja laimė?

Šiomis neramumų pilnomis dienomis, kai Naujieji metai dažniau gąsdina, nei įkvėpia žygdarbiams, vis labiau norėtųsi atrasti „vietinius“ džiaugsmus. Pošventinė depresija, badmetis, krizė, nedarbas – šitie žodžiai pernelyg dažnai šmėkščioja tiek mano, tiek, manau, ir kitų galvose. Tad ypatingai stipriai norėjau atrasti kažką džiuginančio – sau ir kitiems.
„Palangos tiltui“ taip pat norėjosi padovanoti kažką gražaus – šviesią ir jaukią temą. „Netyčia“ iš kažkur išdygo mintis apie švyturį – Šventosios miestelyje aukštybėse boluojančią šviesą. Turbūt ne man vienai jis natūraliai siejasi su romantika ir šviesuliu tamsoje paklydusiems ar kranto ieškantiems jūreiviams. Apsilankius ten mane pagavo įkvėpimas – kad ir koks metas, kad ir koks oras, kad ir kokia tamsybė, šitas šviesulys esantiems jūroje visada yra šauksmas į krantą, žinia, kad jų ten kažkas laukia.
O kas laukia mūsų? Politikai vis dažniau grūmoja žiniasklaidai pirštu – esą nustokite bauginti žmones (jau ir taip pakankamai baugu) ir vietoj žodžio „krizė“, vartokime žodį „sunkmetis“. Kas nuo to pasikeis, neaišku. Tačiau tebūnie. Sunkus metas, mano nuomone, turi ir savų pliusų – nejučia imi, žmogus, ir vis labiau ieškai užuovėjos, supratimo ar elementarios šilumos. Gal todėl gyvenime, užklupus negerovėms, mes tvirčiau petys į petį glaudžiamės prie savo artimiausių, mylimų žmonių. Gal dėl to imame atrasti tai, ką seniai užmiršome ar nustojome vertinti. Žmogišką ir šiltą bendravimą, kasdienius džiaugsmus. Sunkmetis suburia žmones į ratą – viską įveikti kartu žymiai lengviau.
Aš vis dažniau susitinku su draugais pasidžiaugti draugiškai namuose ruošta vakariene, vietoj pasisėdėjimo kokiame nors bare. Vis dažniau vakarus leidžiu ne spoksodama į „stebuklingą dėžę“ (televizoriaus niekada pernelyg nemylėjau, o dar mažiau – kai visi ėmė skaičiuoti esamus ir nesamus, savus ir svetimus pinigus), o išsitraukusi nutrintus, bet itin mielus ir smagius dar iš vaikystės likusius stalo žaidimus. Parduotuvių lentynose žvalgausi būtiniausių produktų, o ne kažko egzotiško iš tolimojo užsienio – mat pastaruoju metu itin miela pasidarė mamos virta vyšnių uogienė ar marinuoti agurkėliai. Beje, neseniai skaičiau apie atliktą tyrimą: pasirodo, persprogusios parduotuvių lentynos, kai akys ir galva raibsta nuo pasirinkimo, tikrai nepriverčia žmonių jaustis laimingesniais. Britų mokslininkų tyrimas parodė, kad kuo daugiau visuomenės poreikių patenkinama, tuo visuomenė mažiau laiminga. Pavyzdžiui, žmonės, kuriems prekybos centre tenka rinktis iš 6 kurio nors maisto produkto rūšių, jaučiasi geriau, nei tie, kurie renkasi iš 26 rūšių. Tad galbūt mūsų reiklumas ir yra mūsų nepasitenkinimo ir niurzgėjimo priežastis? Juk keliaujantys po egzotiškas, bet varganas Rytų ar Afrikos šalis visada pasakoja apie ten matytus žmonių veidus. Lūšnose gyvenantys, vos galą su galu suduriantys gyventojai žino, kad niekada nesusikraus didžiulių turtų, tačiau visada svečius pasitinka plačia ir nuoširdžia šypsena. Regis, jų laimei reikia tiek nedaug, kad jie gali pasijusti laimingi vien tik nuo visu gražumu išsiskleidusios gėlės.
Lietuviai pagal įvairias sociologines apklausas niekada nepriskiriami prie laimingų tautų. Mes nepatenkinti viskuo – pradedant lietingais Lietuvos orais, triukšmaujančiais kaimynais, baigiant vergišku darbo krūviu bei juokingu atlygiu už jį. Tačiau kodėl vieni, gyvendami tomis pačiomis sąlygomis, nuolat niurna, o kiti vis dėlto bando neprarasti humoro jausmo? Matyt, esmė požiūryje – mes pernelyg įsikabinome į materialinę gerovę, kad nematome nieko gero aplink. Ko nepačiupinėjame, nesuvokiame esant gėrybe, dovana, stebuklu ir dingstimi džiūgauti.
Tad nuo šiandien, o gal nuo vakar ar praėjusios savaitės, savąjį džiaugsmo žaidimą pradėjau žaisti pati ir kviečiu prisidėti. Man džiaugsmo suteikia artimų žmonių šypsenos (jas dovanoti ir priimti nieko nekainuoja, o saulėtos nuotaikos po to – nors vežimu vežk), akmenukai ant darbo stalo man primena saulėto pajūrio žvilgesį, ilgėjančios dienos – artėjančius vasaros džiaugsmus, namuose keptas pyragas – jaukumą, vaikiškais žaidimais paskaninti vakarai su draugais primena tai, jog esu ne vienintelė, ieškanti paguodos ir stiprybės paprastuose dalykuose. Dabar orams nepagailėjus sniego krykštauju vaikštinėdama apsnigtuose miškuose. Iš esmės laimei juk reikia tiek nedaug... Tiesiog nuleisti reikalavimų kartelę žemyn ir apsidairyti – juk nėra jau ŠITAIP blogai... Pabandom?
Beje, man įstrigo neseniai perskaityta ispanų filosofo sentencija: „Žmonės žaidžia gyvenimą – kuo tragiškesnė kaukė, tuo didesnis juokdarys po ja slepiasi“ (Ch.Ortega I Gametas)...