Literatūrinės premijos laureatą pagerbė ir palangiškis rašytojas

Mosėdis PARONŽIS

Žodžiais sunkiai nusakomos „erdvios“ asmenybės Palangą ir jūrą ypatingai mylėjusio aukštaičio, iškiliojo Lietuvos intelektualo, valstybininko ir švietėjo, patriotiškojo literato Juozo Tumo-Vaižganto (1860–1933) memorialinis butas-muziejus Kaune irgi yra neeilinė vieta, kur susibėga ir XXI amžiaus talentai, asmenybės, poetinės (ir ne tik!) srovės, ir žiemą-vasarą jaučiamas Lietuvos taip pat pasaulietiško meninio gyvenimo pulsas. Kultūrai ir savo kraštui, pašaukimui, Humanizmui neabejingųjų vienybė. Neveltui ataidi ir Vaižganto, Lietuvos gražintojo, žodžiai: „Laimės norėjau kitiems ir pats tapau laimingas“.
Šiais žodžiais gyvenime ir kūryboje vadovaujasi minėto muziejaus visus suburiantis talentingas žurnalistas, trečiai poezijos knygai dabar sąžiningai susitelkęs Alfas Pakėnas. Nepamirštas šiemet ir poetas, eseistas Jonas Aistis (Kossu – Aleksandravičius), amžinam besiilsintis gražiosiose Rumšiškėse, apie kurį literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius, jo iniciatyva 2001 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Vilniuje išleistoje unikalioje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ taikliai parašė: „...sukūręs lietuvių literatūroje ilgesingo liūdesio dainingą ir grakštų eilėraštį, kupiną elegiškos harmonijos ir romansinio tono, Aistis Jonas darė didžiulį poveikį 4-5 dešimtmečio XX a. jauniesiems poetams, kuriems tas eilėraštis buvo virtęs pačios poezijos sinonimu. Aistis populiariausias to meto lietuvių poetas – besimokantis jaunimas atmintinai mokėjo kone visą jo kūrybą“.
Tad žinia, jog 2015 metų Jono Aisčio (Jono Aleksandravičiaus) literatūrinę premiją Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos sprendimais nuspręsta paskirti žinomam Lietuvos nūdienos lyrinės-egzistencinės, o tiksliau – „aistiškos-strielkūniškosios“ poezijos tradicijų tęsėjui, Kalniečių gatvėje, Kaune gyvenančiam, o dažnusyk įkvėpimo, sielos atgaivos, protilsio su miela žmona Birute prie Baltijos jūros Šventojoje, Palangoje besisemiančiam poetui Vladui Vaitkevičiui, birželio 16-ąją į Kauną „Vaižgantinę“ sukvietė daug literatūrinės, dailės, muzikos „Šeimos narių“ iš visų Lietuvos pakraštukų.
Čia su žmona Vlada dalyvavo, kūrybą skaitė ir palangiškių literatas, pirmasis miesto tarybos laikraščio „Palanga“ (1990–1992 m.) redaktorius Gediminas Griškevičius, taip pat A. Pakėnas, reikšmingą faktą V. Vaitkevičiaus kūrybinėje biografijoje pagarsinęs jaunatviškai veiklus šių kraštų sūnus – prozininkas, poetas dramaturgas Stanislovas Abromavičius. Susibūrime buvo ir originali menininkė Gražina Pašakarnienė, neseniai iliustravusi ir išleidusi šviesaus atminimo poetės, savo sesers, Aisčio premijos laureato V. Vaitkevičiaus redaguotąją kurso draugės VVU Nijolės Blaževičiūtės knygą „Vienatvės valandą“, kurioje lyg iš jūros gelmių išnyra priesakas mums visiems dabar: „Saugokit saulę, žemėj gyvendami ilgą ir gražų žmogaus gyvenimą“. Jono Aisčio 2015 metų literatūrinės Kaišiadorių rajono premijos laureatas V. Vaitkevičius skaitė savosios širdies „inkliuzininkų“ iš poezijos knygos „Saulėlydžio ornamento spindesys“, taip pat eilėraštį, skirtą studijų metų Vilniaus universitete 1965–1970 metais bendražygiui, nuo 1985 metų Palangoje gyvenančiam G. Griškevičiui.
Lyg tautodailininkė įspūdingais nėriniais parodą, literatūrinę popietę Juozo Tumo-Vaižganto namuose-muziejuje papuošė talentingo, toli garsėjančio bardo Aleksandro Ravve gitara atliekami, mąstyti verčiantys įvairiataučiai kūriniai.
Ką ir bepridėsi – neoromantikas Aistis, kaip ir Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis, Paulius Širvys – aukščiausios prabos lietuvių tautos dainiai. Jo vardo premija – tai antipodas Petro Cvirkos premijai, kuria dabar kūrėjui garbės nesuteiksi.
Tuo ryškesnė Vlado Vaitkevičiaus sėkmė.