Medį prakalbinusios Irenos Kvedarienės „Metų rievės“

Skambant folklorinio ansamblio „Mėguva“ atliekamoms senosioms žemaičių giesmėms, penktadienį Palangos miesto viešosios bibliotekos skaitykloje iškilmingai atidaryta jau antroji personalinė Irenos Kvedarienės medžio raižinių paroda „Metų rievės“.
Kaip pasakoja pati parodos autorė, ji augusi vienkiemyje, Plungės rajone, Kuliuose – Žemaitijos krašte, kur dar gyvi išlikę liaudiškojo pamaldumo ženklai. Čia vos ne prie kiekvienos sodybos, kelio ar lauko įkurdintos šventųjų skulptūrėlės ir koplytstulpiai.
„Nuo vaikystės tėvelis įskiepijo meilę gamtai ir medžiui. Senokai kirbėjo svajonė prisiliesti prie medžio drožybos paslapčių ir taip pratęsti jo gyvenimą. Tik persiritusi per penkiasdešimtmetį įsidrąsinau drožti. Prieš septynerius metus drąsiai pradėjau nuo ąžuolo. Skaptavau kaip mokėjau. Skulptūras, skirtas tėvukų atminimui, stačiau tėviškėje ir savo sode. Pirmieji šių medžio skulptūrų vertintojai tie, kurie visada šalia – šeimos nariai ir antra mano šeima – Palangos folkloro ansamblis „Mėguva“, – nepabūgusi gana sudėtingos ir sunkios medžio raižymo technikos kalbėjo autorė.
Kretingos muziejuje vykusiame seminare „Tradicinė lietuvių liaudies grafika: medžio raižiniai“ I. Kvedarienė pramoko šio, dar XVII–XVIII amžiais garsėjusio ir labiausiai Žemaitijoje paplitusio šventų paveikslų spausdinimo meno. Ypač mieli ir pelningi liaudies meistrų anuomet raižyti šventųjų paveikslai Žemaičių Kalvarijoje, Kretingoje, Šiluvoje. Į šiuos kraštus atlaidai sutraukdavo tūkstančius maldininkų ir kas gi nenorėdavo parsinešti atminimui pašventinto „abrozdo“.
„Popieriaus lape nupieštas piešinys perkeliamas ant išdžiovintos medžio lentos. Labiausiai tam tinka liepa. Piešinys išraižomas kaltais, užtepama dažų ir braukiant per medį šaukštais atspaudžiamas“, – apie savitą medžio raižinių techniką papasakojo Irena. Ne rūmams ir ne bažnyčioms puošti nuo medyje raižytų formų (klišių), kitaip vadinamų „lentų“, buvo spaudžiami spaudai.
Raižyba ant medžio – išskirtinė Žemaitijos meistrų kūryba. Religinio turinio paveikslai buvo kabinami garbingiausioje pirkių ir klėčių vietoje – prie stalo, o merginos jais išklijuodavo net kraičio skrynių vidų. Parodos „Metų rievės“ darbuose taipogi vyrauja religiniai motyvai. Jos raižinių siužetų prototipai – savaip pamatyti, dažniausiai nežinomų autorių šventųjų paveikslai, paspalvinti akvarele, atliepiantys esminį primityviosios lietuvių liaudies raižinių originalumą: „Kristaus kančia“, „Gailestingoji motina“, „Šventoji šeima“, „Šventas Antanas“, „Šventas Rokas“, medžio raižinys skirtas K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, „Velykų avinėlis“, „Verbos“ ir kt.
Didelio susidomėjimo sulaukė parodoje eksponuojamos medžio skulptūros bei I. Kvedarienės išmoningai raižytos liepos medžio „lentos“, nuo kurių ant popieriaus jos įgudusia ranka atspausti šventųjų paveikslai. Skanaujant autorės kepta duona ir pyragais netilo mėguviškių dainos, gausiai susirinkusių bičiulių, artimųjų, medžio drožėjų sveikinimai. Sulaukta nekantriai lauktų ypatingų svečių – Palangoje viešinčio miesto garbės piliečio T. Larssono su žmona.
Darbšti ir kūrybinga, save kukliai vadinanti medžio raižinių pradedančiąja, I. Kvedarienė dalyvauja parodose, o šiais metais respublikinėje parodoje-konkurse „Aukso vainikas“ Klaipėdos ture vaizdinės grafikos srityje jos kurti raižiniai įvertinti trečiąja vieta, keletas darbų pateko į dainų šventės liaudies meno parodą „Pasaulis namuose“.

Monika RUKŠĖNIENĖ