Melno sutartimi nustatytos LDK valstybinės sienos atkarpa ėjo ir pro Palangą

2009-ųjų vasario 12 dieną į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašyta Melno sutartimi nustatytos LDK valstybinės sienos atkarpa, kurios ženklus galima pamatyti pietiniame Palangos pakraštyje. Šiam objektui, kuris užima 4 tūkst. 878 kv. m suteiktas regioninės kultūros vertybės statusas bei nurodoma, jog jo vertingųjų savybių pobūdis – inžinerinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus) bei istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus).

Apie Melno sutarties svarbą 2008-aisiais rašė Edmundas Mažrimas.

Ilgai gyvenusi nuolatinio karo sąlygomis Žemaitija galėjo atsikvėpti tik po 1410 m. liepos 15 d. laimėto Žalgirio mūšio. 1411 m. vasario 1 d. tarp Lenkijos, Lietuvos ir kryžiuočių buvo pasirašyta Torunės taika, kuri skelbė, kad kryžiuočiai atiduoda Žemaitiją Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos mirties. Nors buvo pabrėžiama, kad taikos sąlygos neatitiko Žalgirio mūšyje pasiektos pergalės, tačiau Torunės taika turėjo politinės naudos, nors Lietuvos valstybė dar vienuolika metų turėjo ginklu ir diplomatinėmis priemonėmis kovoti dėl priimtų sienų ir palankios galutinės taikos.

1422 m. rugsėjo 27 d. Melno taikos susitarimu nustatyta tarpvalstybinė siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino. Vokiečių ordinui atstovavo Didysis magistras Paul von Rusdorf, Livonijos magistras Siegfried Lander von Spanheim, Vokietijos magistras Eberhard von Siensheim. Iš kitos pusės sutartį pasirašė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, Lenkijos karalius Jogaila, iš viso dokumentas pažymėtas 114 antspaudų. Pagal susitarimą Lietuva atgavo Žemaitiją, tačiau Nemuno žiotys ir Klaipėda liko Prūsijos valdžioje iki 1923 m. Prie Melno ežero, netoli Osos upės (Lenkija), pasirašyta taika pripažino Lietuvai Žemaitiją su Užnemune visam laikui, ir taip buvo baigta Kryžiuočių ordino agresija prieš Lietuvą. Taikos sutarties dokumente buvo nustatyta pirmoji siena su ordinu: kairiajame ir dešiniajame Nemuno krante siena ėjo dvi mylias Šventosios upeliu, paskui tiesiai per dykrą iki Jūros upės, paliekant ordinui kairėje Nemuną su dviejų mylių žemės juosta dešiniajame krante. Toliau siena ėjo nustatytą vieną mylią Jūros upe, paskui tiesiai per dykrą, paliekant ordinui Nemuną, Rusnę, Kuršių marias ir Klaipėdą. Tokia siena atitiko realų jėgų santykį regione, Lietuva atgavo visą Karšuvą ir šiaurinius Skalvos pakraščius. Melno taika istorikų pagrįstai vadinama abipusiu kompromisu ir per laiką gavusi „Amžinosios taikos“ vardą.

Melno taikos nustatytos sienos demarkacija pradėta 1423 m. gruodžio mėnesį. Klaipėdos apylinkėse šis darbas prasidėjo 1425 metų rugpjūtį. 1435 m. gruodžio 31 d. Breste pasirašyta sutartis, patvirtinanti sienos padėtį. Siena egzistavo iki Versalio sutarties (pasirašyta 1919 m. birželio 28 d.) bei 1939-1941 m. (iki Vokietijos-Sovietų sąjungos karo pradžios). Šimtmečius egzistavusios sienos dalis, kuri buvo paženklinta miško masyvuose, išliko ir šalia Palangos. Tai – vertingas istorinis paminklas.

Kaip minėta, į Kultūros vertybių registrą pro Palangą ėjusi Melno sutartimi nustatytos LDK valstybinės sienos atkarpa įrašyta 2009-ųjų vasarį.

Registre nurodoma, jog vertingosios objekto savybės – žemės ir jos paviršiaus elementai: išlikęs, tiesa, vietomis dalinai užslinkęs griovys (iki 0,5 m gylio, viršuje apie 3 m pločio, į apačią siaurėjantis, dugnas – apie 0,5 m pločio) bei pylimai – abipus griovio siekiantys iki 1 m pločio ir iki 0,3 m aukščio, suformuoti iš kasant griovį išmestų žemių. Pylimai vietomis nuskleisti.

Ši kultūros vertybė datuojama XV-XX amžiais.

„Palangos tilto“ inf.