Mokytoja: „Man para - per trumpa“

„Atsibudusi ryte visuomet pagalvoju, kam aš šiandien būsiu reikalinga“, - švytėdama savo nuoširdžia šypsena prabyla daugelį metų mokytojavusi, o šiuo metu tiesiog gyvenimu besidžiaugianti Kostancija Strikienė. Jos nuolatinis trykštantis optimizmas skatina visus aplinkinius pažvelgti į gyvenimą kitomis spalvomis, o pačios mokytojos didžiausias džiaugsmas – bendrauti su žmonėmis ir pažadinti juose glūdintį gėrį, tad neabejotinai ji visuomet būna laukiama ir labai reikalinga.

Stiprybės šaltinis

Muzikos mokytoja K.Strikienė džiaugiasi kiekviena diena ir net patyrusi skaudžių išgyvenimų ji į tai žvelgia tik teigiamai. „Iš namų išlydėjau tris karstus: mamos, tetos ir vyro, tačiau tai suteikė man tik daugiau stiprybės“, - pasakojo gerbiama ir visų mylima mokytoja. Pasak jos, laimingai jai jaustis padeda geri žmonės, kurių šiluma neleidžia prarasti gero ūpo. „Visi mes esam kažkam reikalingi, kol dar vaikštom šia žeme“, - gyvenimo džiaugsmu trykštanti moteris dalinosi savo optimizmo šaltinio paslaptimis. Pasibeldę į duris kaimynai, gatvėje sutikti pažįstami ar tolimi giminaičiai – visi jie sulauks šios moters malonės ir prieglobsčio, jei jiems šito reikės, todėl visi tai žinantys, maloniai sutinka ir mokytoją.

Pirmieji mokytojai

Nuo 1958 metų muzikos mokytoja pradėjusi dirbti moteris dabar džiaugiasi šios mokyklos vystymusi, kurioje, pasak jos, dirba visi buvę mokiniai, todėl muzikos mokykloje ji labai laukiama. „Mes su vyru buvome pirmieji mokytojai“, - į prisiminimus nugrimzdo buvusi mokytoja. Dainavimo mokiusis ir po to šio dalyko mokiusi ir savo mokinius, K.Strikienė ilgai savo balsą lavino ir vyro suburtame kolektyve „Atgaja“. Ypatingu balso stygų jautrumu pasiskundusi moteris neliūdi, kad dainuoti jau balsas atsisako. Liūdesys šiai talentingai moteriai netinka, ji sugeba užburti žmones savo nepaprastu iškalbingumu ir humoro jausmu.

Vėlgi maloni veikla

„Pajuokauju, kad mano mokiniai dabar jau netoli pensijinio amžiaus“, - nusišypso mokytoja K.Strikienė. Daug metų mokiusi ji pastebi, kad dauguma mokinių neatsisakė muzikavimo ir savo veiklą susiejo būtent su juo. Muzikos mokyklos direktoriumi dirbęs mokytojos mylimas vyras Vytautas Strikas nuolat iškyla atmintin kaip puikus vadovas ir meilės sklidinos širdies savininkas. Po jo mirties mokytoja pakeitė gyvenamąją vietą, kurioje jos maloniausiu rūpesčiu tapo daržo puoselėjimas. Jos sodybėlėje prinokusiais obuoliais mėgaujasi visi, gavę progą pasidžiaugti šios moters draugija.

Neišgąsdinusi pensija

„Sulaukusi 40-mečio ėmiau save grūdinti, kad artėja pensija, todėl jai atėjus neišsigandau ir nebuvo jokio šoko, kad tenka atsisakyti įprastos veiklos“, - pasakojo K.Strikienė. Pasikeitus gyvenimui pati nepasikeitusi ir susidorojusi su visais ją turėjusiais slėgti rūpesčiais palangiškė mokytoja nesiliovė skleisti šviesą, kuriai nelieka abejingų. Tikėdama tuo, kad gėris sugrįžta, ji nuolat daro gerus darbus, net kai toji pagalba būna išklausymas ar gero žodžio pasakymas. Pasak jos, ji jaučia pareigą aplankyti net ir tolimus giminaičius, kuriems, jos išlavėjusiai nuojautai pasakius, gali reikėti pagalbos rankos. „Kartą nuvažiavusi pas vyro giminaičius radau juos sergančius, tarsi būčiau žinojusi, o jie telefonu nesinaudoja, neturi kaip pranešti“, - pasakoja K.Strikienė, atskleisdama savo vidinę intuiciją.

„Atleisk kaltes“

Vadovaudamasi Dievo skelbtais įsakymais, aktyvi moteris nuoširdžiai jų ir laikosi, anaiptol to nepastebėdama iš kitų žmonių. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ – maldos žodžiai, kurie suteikia stiprybės tikėti žmonija ir jos gerais darbais. Pasak mokytojos, tie žmonės, kurie siekia nuskriausti, apkaltinti ar kitaip įskaudinti juos supančius aplinkinius, nežino šios šventos maldos. Nejausdama nei menkiausio pykčio ar nuoskaudos ji džiaugiasi kiekviena diena, naudodamasi suteikta bent menkiausia galimybe kažką dar pamatyti, su kažkuo susitikti ar nuoširdžiai pabendrauti, šitaip ji „pasikrauna gerosios energijos“, kuria mielai pasidalina ir su tais, kuriems jos akivaizdžiai trūksta.

Vidinės ramybės

„Man para - per trumpa“, - nusijuokia veikli moteris, paklausta apie tai, kaip užpildo savo dienas. Visur suspėjanti, visus jos laukiančius aplankanti ir niekuomet nepavargstanti mokytoja nepažįsta vienatvės jausmo. Vos žengusi pro duris ji visuomet būna apsupta džiugių veidų, kuriems didžiausią įtaką būna padariusi ji pati. Pripratusi prie ją lydinčių šypsenų, mokytoja iš jų atpažįsta ir savo buvusius mokinius. Linkėdama vidinės ramybės visiems palangiškiams, mokytoja K.Strikienė patikina, kad iki tikrosios laimės daugiau nieko ir nebereikia. Šventiškos nuotaikos nuolat kupina moteris suteikia šventę kiekvienam jos panorusiam, tačiau nesugebančiam pajausti. Įkvepiantis ir besiveržiantis gyvenimo džiaugsmas padeda „nenukabinti nosies“, iškilus nelauktiems, tačiau savo veržlumo pagalba įveikiamiems sunkumams, svarbu tik savyje jį atrasti.