„Mosto“ dailininkų kūriniuose – „Dvi Venecijos“

„Dvi Venecijos“ – tokį intriguojantį pavadinimą Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkai suteikė miesto viešojoje bibliotekoje eksponuojamai parodai. Jai darbai buvo kurti šio rudens pradžioje jau devintąjį kartą vykusiame mostiečių plenere, antrąkart surengtame Lietuvos Venecija tituluojamame Minijos kaime, kuris dažniau vadinamas Minge.
„Iki šiol antrąkart toj pačioj vietoj plenerų nerengdavome – juk dukart į tą pačią upę neįbrisi. Nors šiemet Minija buvo kitokia, nei pernai“, – tradicinėmis varpelio trelėmis, kuriomis kasmet atidaromos „Mosto“ plenerų parodos, o pačių plenerų metu dailininkai kviečiami prie stalo, – pradėjęs parodos atidarymą gausiai susirinkusiems svečiams sakė kūrybinės grupės pirmininkas Juozas Griušys.
Pasak jo, antrąkart bandant bristi į tą patį vandenį būta ir pliusų: dailininkai jau iš anksto galėjo apmąstyti temas ir motyvus, tai tik atvykę jie iškart galėjo pasinerti kūrybon. O ir jų buitimi besirūpinančiai pagrindinei plenerų organizatorei, galerijos „Mostas“ šeimininkei Nijolei Griušienei taip pat buvo lengviau juos įkurdinti jau pažįstamoje aplinkoje, tad ir šįkart nuoširdžiai dėkota Mingę „prirodžiusiam“ gydytojui Martynui Sokolovui ir jaukią pastogę suteikusiam Augustinui Jankevičiui.
Ir pernai, ir šiemet Mingėje mostiečiai nestokojo įkvėpimo: kaip sakė J. Griušys, per du kartus čia sukurta per 100 darbų, iš kurių apie 60 – penkias dienas trukusio šio rudens plenero metu. Parodoje eksponuojami 46 kūriniai. O kadangi čia esama keleto pernai sukurtųjų darbų, tai ir parodos pavadinime minimos dvi Venecijos...
Į parodos atidarymą susirinkę svečiai nuoširdžiai žavėjosi mostiečių kūriniais ir tuo, kaip skirtingai dailininkai matė ir perteikė tai, ką išvydo, kas jiems teikė įkvėpimo: nuo senųjų Mingės sodybų iki naujai iškilusių ir puikiai į senąjį žvejų kaimo peizažą įsiliejusių pastatų, nuo smulkiausių žolynėlių bei rudens spalvomis švytinčių jurginų žiedų ir pakrantės meldų iki šimtamečių kaštonų bei gluosnių. Ir, žinoma, pačios Minijos bei jos prieplaukėlėse snaudžiančių valčių ir stiebais linguojančių jachtų. Visa tai žvelgia iš Juozo Griušio, Romo Pauliko, Redos Rimkutės-Ščerbakovienės, Dovilės Oškinytės, Ievos Litvaitytės, Rasos Užpelkytės ir Eglės Lipinskaitės kūrinių. Itin įdėmiai studijuoti grafikės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės darbai: lyg iš praėjusių šimtmečių atkeliavęs preciziškai tikslus žemėlapis „Mingė“ ir abiejuose Minijos krantuose matomus vaizdus fiksuojantis kūrinys „Abipus Minijos“.
Be šių aštuonių „Mosto“ kūrybinės grupės narių Mingėje viešėjo ir du svečiai: dizainerė Gražina Eimanavičiūtė ir antrąkart su mostiečiais vykęs medžio drožėjas Giedrius Venckus. G. Eimanavičiūtė ne tik lyg per mikroskopą stebėjo ir miniatiūrose perteikė tai, kas „užkabino“ jos žvilgsnį, bet ir vaizdu išreikštus garsus, kuriuos girdėjo vaikštinėdama Minijos pakrantėmis – jie atspindėti originaliais garso spektro „karpiniais“. O Mingės bei Minijos įkvėptuose G. Venckaus drožiniuose – ir, pasak jo paties, mobilus rudens peizažas, ir svečius žuvies patiekalu pasitinkanti „Svetingoji“, kurios nuotaika gali pasikeisti priklausimai nuo to, kaip svečiai elgsis, ir sodriu humoru alsuojanti vandenų karalystės gyventojų kompozicija.
„Kokios nuotaikos jus lydėjo Mingėje?“ – klausė mostiečių parodos atidaryme buvę svečiai. „Mėlynos“, – mostelėjęs į savo peizažus sakė R. Paulikas. „Rudeninės“, „vandeningos – lijo“, „spalvotos“, „skambios“, – bandė vardinti dailininkai, o jų visų vardintus epitetus apibendrino R. Rimkutė-Ščerbakovienė: „Visos nuotaikos – prieš jus, ant sienų...“

Palangos miesto bibliotekos inf.