Muziejininkė Jolanta Klietkutė: „Fotografai Mongirdaitė ir Stropus – tarsi savo laikmečio Palangos influenceriai“

Žurnalistė Agnė Benetytė

Šiemet minimas pirmosios moters fotografės Lietuvoje Paulinos Mongirdaitės, kurią itin išgarsino Palangos gyvenimo akimirkų fotografavimas, 160-asis gimtadienis. Apie 1885 metais su šeima persikėlusi į Palangą,  1890-aisiais ji čia įkūrė savo fotografijos ateljė, o jos foto studija veikė iki mirties. P. Mongirdaitė ir Ignas Stropus (šių metų sausio 20 d. sukako 140 metų, kai gimė) – neatsiejami nuo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Palangos ir Kretingos kultūrinės istorijos – jų nuotraukos tapo gyvais laikmečio liudytojais, o jie patys, kalbant šių laikų kalba, buvo dideli savo laikmečio „influenseriai“ – įtakotojai.

Apie šių išskirtinių kūrėjų gyvenimus, darbus ir palikimą kalbamės su Kretingos muziejaus Ikonografijos rinkinio kuratore Jolanta Klietkute, taip pat tyrinėtoja, kuri 2015 metais išleido knygą „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus.“  Skaitykite visą straipsnį naujame laikraščio mumeryje.

– Kas paskatino parašyti knygą „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“?

– Gerą dešimtmetį rinkau Pakutuvėnų kaimo istoriją. Labai nustebau sužinojusi, kad būtent čia gimė garsus Palangos fotografas Ignas Stropus. Nežinojau jo biografijos, tad ėmiau gilintis, ieškoti, domėtis. Vėlgi, kaip ir P. Mongirdaitės atveju – žinių labai mažai, keli enciklopediniai sakiniai. Artinosi 2015-ieji – abiejų fotografų jubiliejiniai metai. Pastaruosius 20 metų intensyviai buvo leidžiami albumai, knygos, gausiai iliustruoti senųjų atvirukų vaizdais, senieji atvirukai perleidžiami iš naujo. Kartais įvardijamas dabartinis atviruko savininkas ar jį publikavęs interneto tinklalapis, tačiau dažnu atveju buvo nesivarginama paminėti fotografo pavardės. Norėjosi grąžinti deramą pagarbą Lietuvos prieškario ikonomis tapusių vaizdų autoriams. 

Ši knyga – bandymas surankioti ir į vieną mozaiką sulipdyti išbarstytas bei pamirštas jų gyvenimo, veiklos ir darbų detales. Knyga gimė gan savotišku laiku – labai pavėluotai ir labai per anksti. Jei ne Virgilijaus Juodakio surinkti interviu, Janinos Vrotnovskos prisiminimų sąsiuviniai, Stanislavos Šimkienės kruopščiai surinkta giminės istorija, vargiai ar būtų pavykę taip vaizdingai atkurti fotografų asmenybes ir jų gyvenimo detales. Knyga atsirado ir kiek per anksti, nes labai daug nepajudintų lobių slypi muziejų, archyvų ir bibliotekų fonduose. Juose skaičiuojama dešimtimis tūkstančių atvirukų ir nuotraukų, kurie dar nėra tyrinėti, surūšiuoti, kataloguoti. Anuomet tikėjau, kad per gerą dešimtmetį, šiuos archyvus suskaitmeninus ir perkėlus į virtualią erdvę, atsivers dar labai daug nuostabių dalykų. Taip, praėjus dešimtmečiui mano skaitmeninis archyvas pasilipdė daugybe naujų, seniau nematytų vaizdų, biografijos pasipildė keliais naujais faktais. Tačiau didžiausia mano svajonė kol kas neišsipildė – dar nepavyko atrasti Paulinos Mongirdaitės tikslios gimimo datos (Krikšto metriko) bei palaidojimo vietos.

– Šiemet jūsų aprašyti fotografai mini jubiliejus. Ar yra dar jų palikuonių Palangoje, o jų kūrybos gerbėjų? Ką jie reiškia pajūrio kultūrai ir Palangai?

– Knyga buvo išleista 500 vnt. tiražu ir jis ištirpo per gerą pusmetį. Vadinasi knyga buvo laukiama, reikalinga ir vertinama. Dar ir dabar kartais gaunu užklausų ar neturiu kokio vieno egzemplioriaus. Deja, net sau pačiai pasilikau tik vieną, kuriame taisiau klaidas.

Šiais metais P. Mongirdaitės jubiliejų minėjo J. Šliūpo ir Palangos kurorto muziejai, Igną Stropų prisiminėme Plungės bibliotekoje – laikrodinėje. Didžiulės pompastikos nebuvo, bet fotografai, jų biografijos ir darbai buvo prisiminti. Deja, Lietuvoje tiesioginių fotografų palikuonių nebeliko. Yra tolimesni giminaičiai, tačiau jų gyvenimo keliai jau nebesisieja su Palanga. Su P. Mongirdaitės proanūkine dukterėčia gyvenančia Varšuvoje vis dar palaikome ryšius, bendraujame. Bandome kelti iš užmaršties dar vieną Mongirdų giminės palikuonę Eleonorą Bucevičienę, XX a. tarpukario laikotarpiu labai įspūdingai pristatinėjusią Palangą Lenkijos spaudoje. Tiek Paulina Mongirdaitė, tiek Eleonora Bucevičienė, tiek Ignas Stropus buvo savotiški ano meto influenceriai – jų gaminti atvirukai keliavo į įvairias pasaulio šalis ir tokiu būdu reklamavo Palangos kurortą. Dalis Palangos ir Kretingos miestelių, jų apylinkių istorijos būtų nugrimzdusi nebūtin, jei ne fotografai P. Mongirdaitė bei I. Stropus, kurie su didele meile daugybę kartų fotoobjektyvu fiksavo miestelius, gatves, architektūrą, žmones, renginius, šventes, kitus įvykius. Būtent jų darbai atskleidžia, kaip atrodė Palanga, ką veikė poilsiautojai, kokiu transportu važinėjo, kokie buvo turgūs, kaip buvo statomos, rekonstruojamos bažnyčios... Jų ateljė daryti portretai taip pat yra neįkainojamas informacijos šaltinis istorikams: apranga, šukuosenos, dekoracijos ir t. t. Daugybė didingų dalykų ir mažyčių smulkmenų per laiko miglas mus pasiekia tik atsidavusių fotografų dėka. Šių fotografų darbai labai paklausūs iki šiol ir yra kolekcininkų labai vertinami. Žinoma, tai taip pat yra populiarumo ir žinomumo ženklas. P. Mongirdaitės darbai visada buvo vertinami, vien dėl to, kad nuotraukos darytos XIX a. pab. Joms laikas jau suteikė pridėtinę vertę. Tačiau kai ėmiau tik domėtis I. Stropaus darbais, juos užsienio aukcionuose supirkinėjau vos po 2–5 eurus. O išėjus knygai I. Stropaus darbų kainos ženkliai šoktelėjo. Beje, įsigyti ir publikuoti knygoje nuosavo atviruko vaizdą man finansiškai buvo daug pigiau nei muziejams ir bibliotekoms mokėti didžiulius (man vienai, bedarbei, auginančiai du mažiukus vaikus – tuomet buvo kosminės sumos) pinigus už skenus ir leidimus publikuoti. Įdomu, kad leidžiant knygą labai pasikeitė mano požiūris į kolekcininkus. Būtent jie labiausiai bendradarbiavo, padėjo ieškoti kontaktų, neatlygintinai dalinosi fotografijų skenais ir leidimais publikuoti. Sutikau daug nepaprastai įdomių ir gerų žmonių.

– Kokius įdomiausius atradimus Jums pavyko padaryti tyrinėjant Paulinos Mongirdaitės ir Igno Stropaus kūrybą?

– Pirmiausia augau aš pati kaip asmenybė, labai stipriai plėtėsi mano akiratis, visiškai kitaip pažinau Palangos, Kretingos, Gargždų, Pakutuvėnų istoriją, kitomis akimis ėmiau žiūrėti į šiuos miestelius. Kretingą ir Palangą tiesiog įsimylėjau vien šių fotografų biografijų tyrinėjimo dėka. Didžioji dalis to, ką sudėjau į knygą buvo naujai atrasta. Prabėgus dešimčiai metų naujų, įdomių faktų mažiau. Tiesiog labai mažai laiko galiu skirti būtent šios srities tyrimui. Didžiausias džiaugsmas, kad pasipildė pačios Paulinos Mongirdaitės portretų „galerija“, atrasti dar keli jos leisti albumėliai. Kelių aktyvių ir geranoriškų geneologų dėka labai stipriai išaugo ir išsiplėtė Mongirdų giminės medis. Ar žinojote, kad Paulinos Mongirdaitės senelis Mauricijus Povilas Jonas Griškevičius į lenkų kalbą išvertė M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“, o filosofas, aviacijos Lietuvoje pradininkas, Žemaičių garlėkio kūrėjas Petras Aleksandras Napoleonas Griškevičius buvo P. Mongirdaitės senelio Mauricijaus brolis.

– Ką šių fotografų darbai pasakoja ar primena šiandienos Palangos gyventojams ir svečiams?

– Šių fotografų darbai miesto svečius lyg laiko mašina perkelia į praeitį. Dirbu Kretingos muziejuje ir su viena kolege garsiai pasvajojame: „kad taip užsimerkus ir bent kelioms minutėms atsidūrus Kretingos Tiškevičių dvare. Kad bent akies krašteliu pamatyti kaip anuomet viskas atrodė“. O fotografijos ir suteikia šią galimybę.

– Kaip pradėjote domėtis senąja fotografija? Ir pajūrio fotografų istorija?

– Senos nuotraukos visada man buvo įdomios, mėgau jas žiūrinėti. Juk niekas tiksliau negali perteikti praeities vaizdo kaip nuotrauka. Apie 1998 metus į Pakutuvėnus brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis atsivežė dėžutę senų nuotraukų. Atsisėdau jas vartyti ir viena labai patraukė dėmesį. Lyg ir nieko ypatingo – paprastas jauno klieriko portretas. Tačiau mane sudomino fotografo pavardė: Paulina Mongird. Moteris fotografė XIX a. pabaigoje Lietuvoje? Man tai buvo netikėta. Ėmiau ieškoti informacijos apie ją ir radau vos kelių sakinių pristatymus keliuose leidiniuose. Taip prasidėjo kelionė senųjų fotografijos meistrų biografijų puslapiais.

– Kaip Jums sekasi „prikelti“ pamirštas istorines asmenybes naujam gyvenimui? Gal galėtumėte papasakoti konkrečią istoriją ir eigą kaip tai vyksta?

– Kiekviena asmenybė ateina vis kitaip. Niekada neieškau ir negalvoju ką toliau tyrinėsiu. Kiekvienas pasibeldžia savu laiku. Gal tik su Nemenčinės Raudondvario dailininke Rože Parčevskyte buvo kiek kitokia istorija. Labai domiuosi ir Kretingos bažnyčios bei pranciškonų vienuolyno istorija. Tad aptikus bent menkiausią trupinį informacijos ją renku ir bandau klijuoti vaizdą. Taigi, kažkuriame XX amžiaus pradžios lenkų leidinyje aptikau sakinį, kad Kretingoje (rašė apie vienuolyną ir bažnyčią) yra gražus Mergelės Marijos paveikslas, tapytas Raudondvario dailininkės Rožės Parčevskytės. Bet laikai keitėsi, keitėsi ir paveikslai bažnyčioje. Nežinia kurį paveikslą anuomet matė žinutės autorius. Taigi, nežinodama visiškai nieko ėmiau domėtis šios dailininkės biografija ir darbais. Lietuvių kalba neradau nė vienos žinutės, naktimis tyrinėjau suskaitmenintus lenkų archyvus ir po kruopelę iš anų laikų spaudos surankiojau biografiją. Ir tuomet į mano rankas pakliuvo Konstantino Tiškevičiaus knyga „Neris ir jos krantai“. Pasiėmiau iš bibliotekos šią knygą visiškai kitu tikslu, o joje atradau kone pusę puslapio teksto – atsiminimų apie dailininkę Rožę Parčevskytę. Gerus penkerius metus vis spėliojau kuris gi jos tapytas paveikslas minimas Kretingoje. 2017 metais M. Marijos altoriaus centrinis paveikslas išvežtas restauruoti. Tą patį vakarą parašiau restauratorėms klausdama ar kitoje paveikslo pusėje nėra įrašų. Deja, teko laukti iki pavasario kol orai atšils ir paveikslas bus išpakuotas. Dar po kelių mėnesių sulaukiau laiškelio su nuotraukomis. Mano nuojauta pasitvirtino! Rožė Parčevskytė nutapė būtent šį paveikslą. Ir tai yra vienintelis išlikęs jos darbas, kurį galime pamatyti Lietuvoje.

Pastaruosius dešimt metų intensyviai renku „žemaičių šventojo“ pranciškono Jurgio Pabrėžos biografiją. Jis palaidotas Kretingos parapijos kapinėse, o broliai pranciškonai tarpukariu ant jo kapo pastatė gražią koplytėlę. Buvo manoma, kad ant koplytėlės stovinčios angelių ir pranciškono skulptūros atgabentos iš Vokietijos, galbūt sukurtos Prūsijos meistrų. Tačiau tyrinėdama Kretingos muziejaus mokslinio archyvo bylas radau buvusio direktoriaus Juozo Mickevičiaus įrašą: „1933 m. Jurgio Pabrėžos antkapio 4 angelus padarė Zacharka Pranas Antano, gim. 1904 Rygoje, o Zacharka Benediktas, sūnus Antano, nupiešė viduje ant sienos Mariją su kūdikėliu, nudažė koplytėlę, o apie 1955 m. atnaujino, nudažė sienas“. Taigi, menininkai gimę Latvijoje, peršasi išvada, kad bus pakviesti į Kretingą darbams. Su kolegomis prie kavos pasidalinau savo mintimis ir viena bendradarbė sako: „Zacharkienė ir dabar gyvena Kretingoje“. Taip prasidėjo kelionė Zacharkų šeimos vingiais. Susipažinau su nepaprastai geros širdies moterimi – Benedikto Zacharkos marčia, su jos dukterimi, su fotografo Ričardo Zacharkos palikuonimis... Ši istorija dar nesugulė į publikaciją, bet jau pamažu juda link pabaigos. Ir tokių, vos pajudintų, bet dar neišrištų, neištyrinėtų istorijų mano stalčiukuose guli begalės. Norint jas visas ištyrinėti reikėtų dar mažiausiai trijų gyvenimų.

– Gal planuojate naujus leidinius ar projektus, susijusius su Palangos ir Kretingos krašto istorija?

– Vos tik pasibaigė „Pirmųjų pajūrio fotografų“ tiražas kilo mintis, kad reikia išleisti atskiromis knygomis tiek Paulinos, tiek Igno darbų katalogus. Deja, ir šiam darbui vis dar nepajėgiu atrasti laiko. Tokie darbai juda labai labai lėtai. Pažadėjau sau, kad apie Pauliną Mongirdaitę galėsiu leisti naują knygą tik tada, kai bus atrasta tiksli jos gimimo data. Tad – laukiu. O šiuo metu visos jėgos skirtos ką tik pradėtai Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos bylai.