Neblėstantis A. Šeduikio palikimas jau suguldytas ir į knygą

Šeštadienį į Palangos miesto viešąją biblioteką rinkosi žmonės, kurie norėjo pagerbti ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusį vargonininką, pasipriešinimo dalyvį, politinį kalinį, tikinčiųjų teisių gynėją Alvydą Šeduikį. Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojai išleido jau aštuntąją knygą, pavadintą „Neblėstanti žvaigždžių šviesa. Alvydo Šeduikio gyvenimas, veikla, kūryba“. Jos sudarytoja – A. Šeduikio žmona Aldona Šeduikienė.

Išliko epizodas
Visus pirmiausia pasveikinęs Palangos miesto bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys pristatė, jog iliustracijas knygai kūrė Miglė Jonaitienė, viršelio dizainą – Gražina Eimanavičiūtė, o be dviejų jo kolegių – Auros Banevičienės ir BronelėsSpevakovienės – šios knygos gal ir visai nebūtų.
„Naudodamasis proga noriu joms nuoširdžiai padėkoti, – kreipėsi direktorius K. Rudys. – Kaip visada tikriausiai gali kilti klausimas, kokia proga ši knyga išleista. Ar aš pažinojau šios knygos autorių? Galiu pasakyti, jog praktiškai ne, esu tik matęs. Ir mano akyse liko toks epizodas: 1982-ieji ar 1983-ieji metai, Ramybės gatvė, Alvydas Šeduikis savo kieme skaldo malkas, išeina monsinjoras Bronislovas, pasigirsta pokalbis, raginimas sunkiai nedirbti, nes jo širdis – silpna. Tik prisimenu Alvydo šypseną ir daugiau to pokalbio aš nebegirdėjau, nuėjau tolyn. Bet štai, praėjo daug metų ir šis epizodas iškilo mano galvoje. Galbūt yra kažkokia lemtis. Kodėl buvo pasirinktas šis žmogus... Mes gi visi žinome, kad mūsų visi paminklai pastatyti iškiliems vyrams, bet, kaip taip pat žinome, generolai mūšių vieni nelaimi, jiems padeda būrys kareivių, kurie dažniausiai būna pamirštami. Ir tas mažas žmogelis, kuris nugyveno lyg ir tokį nematomą gyvenimą, lyg tas gyvenimas ir nebuvo svarbus, bet iš tiesų tai yra pagrindas visa ko, visos mūsų valstybės, visos mūsų visuomenės, ir kaip tas paprastas žmogus nugyveno, kokius žygdarbius padarė, tuo mes galime didžiuotis ir į tai lygintis“.
Direktorius pabrėžė, jog šiandien yra proga apie tai pakalbėti, pasidalinti prisiminimais su artimiausiais jam žmonėmis ir padėkojo knygos sudarytojai – Alvydo žmonai Aldonai.

Norėjo būti atvira
Į knygos pristatymą, kaip atskleidė knygos sudarytoja, susirinko bemaž visa Šeduikių giminė, atvyko ir anūkai, ir net anūkų draugai. Nepabūgo artimieji ir ilgo kelio.
„Manau, kad ne vien smalsumas žmogų nuveda gilesniais takais, bet ir kažkokia nuojauta. O pratęsdama direktoriaus mintis, tikrai noriu pasakyti, kad yra daug žmonių, apie kuriuos nebus parašytos knygos, tačiau jų jie tikrai nusipelnė. Kalbant apie pačią knygos gimimo istoriją, tai turiu pripažinti, kad išties buvo raginimų iš vaikų jau ir anksčiau rašyti apie tėtį. Bet kažkaip apie mūsų asmeninį gyvenimą rašyti man nesinorėjo, daug įvairių kampų galbūt nenorėjau paliest, atskleisti, bet šių metų sausio mėnesio pabaigoje sūnus Mindaugas parnešė žinią nuo direktoriaus K. Rudžio, kad rašyčiau knygą. O prieš tai dukra Eglė paprašė manęs nukelti tėčio archyvą, po švenčių taip ir liko tas archyvas nukeltas. O kai mane paskatino, aš tą pačią dieną sėdau prie darbo“, – pasakojo A. Šeduikienė. Aldona ir Alvydas Šeduikiai susilaukė keturių vaikų: Alvydo, Eglės, Mindaugo ir Jurgos.
Ėmusis darbo moteris sužinojo, kad giminės rankose buvo gerokai daugiau medžiagos nei jų namuose. Surinkta medžiaga pasidalinta knygoje, taip pat asmeniniais laiškais, kuriuos Alvydas rašė Aldonai. „Iš pradžių nelabai norėjau dalintis mūsų intymiais susirašinėjimais, bet paskui supratau, kad Alvydas priklauso ne tik man ir mūsų vaikams, tad nusprendžiau neslėpti“, – sakė knygos sudarytoja, pripažinusi, jog norėjo būti atvira.
Simboliška, pastebėjo A. Šeduikienė, jog knyga buvo paruošta per devynis mėnesius. „Jaučiau didžiulį palaikymą, tiek iš vaikų, tiek iš aplinkinių, iš Alvydo giminaičių. Visi išties labai laukė šios knygos. Anūkai džiaugėsi, kad galės paskaityti apie senelį. Tai labai daug reiškia“, – apie išankstinius atgarsius papasakojo A. Šeduikienė.
Apie A. Šeduikį prisiminimais dalijosi artimiausieji jam žmonės, kurso draugas Algis Kaliūnas, bendražygis Jonas Volungevičius, su pastaruoju Alvydas patyrė kalinimo sunkumus.
„Papasakosiu vieną iš mūsų kelionės epizodų. Gorkio kalėjime išbuvę savaitę, vėl susiruošėme keliauti toliau. Iš šešto aukšto mus nusivedė į pirmą ir uždarė kameroje. Kameros buvo pilnos kriminalinių nusikaltėlių, ir iš visų pusių sklido nežmoniškas triukšmas. Mes tyliai pradėjome dainuoti lietuviškas dainas. Po keleto dainų pajutome aplinkui mirtiną tylą. Kai nutilome, pasigirdo prašymų dar padainuoti. Atbėgę prižiūrėtojai grasino karceriu, jei nenutilsime. Į tai reaguodami, kiti kaliniai sukėlė tokį triukšmą, kad, rodės, grius kalėjimo sienos“, – prisiminė J. Volungevičius kalinių prašymus jiems leisti dainuoti.

Darbštus ir nerimstantis
Prisiminimų būta tikrai ne vienas, kiekvienu gyvenimo etapu bandyta pasidalinti knygoje, visgi A. Šeduikis buvo įvairiapusė, kūrybiška asmenybė, kuriai atvaizduoti reikia ne vieno lapo. Knygos sudarytoja, jo sutuoktinė Aldona džiaugėsi, jog gavo ir bibliotekos pasitikėjimą, nes visgi jie nežinojo, kiek medžiagos ji turinti. „Gal tikėjotės iš manęs brošiūrėlės apie Alvydą Šeduikį“, – šypsojosi palangiškė.
Tad koks gi buvo A. Šeduikis, kaip pateikiama knygos pradžioje spausdintoje jo biografijoje, Alvydas buvo apdovanotas daugeliu talentų. Neeilinis muzikalumas pasireiškė ankstyvoje vaikystėje, mokydamasis vidurinėje mokykloje grojo daugeliu instrumentų, įkūrė moksleivių orkestrėlį, vadovavo dainininkų ansambliams. Improvizatoriaus talentas galutinai subrendo vargonininkavimo laikotarpiu. Alvydas mėgo medžio drožybą, sukūrė meniškų dirbinių. Buvo labai darbštus, nerimstantis, pilnas naujų idėjų, kurias skubėdavo realizuoti. Meistrystės įgūdžiai pravertė taisant vargonus, bandant pasigaminti naujus namų muzikavimui. Deja, nespėjo. Kūrė poeziją, domėjosi muziejininkyste, senąja baltų kultūra, jos simboliais. Buvo aukštaitiškai atviras ir tiesiakalbis, tvirtų įsitikinimų, lengvai suartėjantis su žmonėmis. Jo gyvenimas skambėjo aukšta ir tyra gaida. Savo talentus jis perdavė savo vaikams.
Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus 2005 m. birželio 22 d. dekretu Alvydas Šeduikis, pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, tikinčiųjų teisių gynėjas, už nuopelnus Lietuvos Respublikai apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Daugiau apie šį ryškų žmogų – knygoje „Neblėstanti žvaigždžių šviesa“.