„Neužgavai, ačiū, ne...“

Praėjusių metų lapkričio dienomis, kai su kretingiškiais „Palangos komunalinio ūkio“ darbuotojais entuziastingai tvarkėme nuo „pasaulio susitvėrimo“ neretintus, negrėbtus, neprižiūrimus beržynus, nedrėtus šabakštynus lyg TV ekrane visų perregimoje Malūnų – Sodų gatvių ir Klaipėdos – Liepojos plento sankryžoje Juozas Vaičekauskas dar ir po darbo valandų tarsi kirpykloje moderniomis „benzošukomis“ glostė, lygino širviškų – jeseniškų berželių kupolus ir neslėpė susižavėjimo: „Va, kaip atšvito pati gražiausia Palangos naujamiesčio giraitė, džiaugsis svečiai ir gal palangiškiai. Pastatytų čia suoliukų, gal ir akmeninių skulptūrų, įrengtų žaidimų aikštelių vaikams – puikiausias poilsio parkas“.

Gyvendami dieviškame krante, vietos gyventojai šito nepastebėjo, tokių idėjų nekilo. Abejingi grožiui?

Argi siekiamybė – tik materialinė EGO – nauda, prosenių žemių susigrąžinimas pliekiant skundus į kairę ir į dešinę, merui ir Prezidentui, premjerams ir į apskritį? Gal Palangoje tėra ... „tranai“ ir tarnai, parėjūnai?

Nemanau, nors, nuo 1985 – ųjų spalio gyvenant kurorte, išbandžius minimalias ir maksimalias išgyvenimo čia galimybes, savimi galiu patvirtinti, jog palangiškio charakteris iš tiesų yra atšiaurus, kaip štorminga Baltijos jūra, betgi nepamirštant, kad įkandin visų štormų, kaip mylimosios bučinys ant lūpų, patyliukais atsėlina sąlygas kūrybingam darbui teikiantis štilis. Ir...nerimo, nesusipratimų vėl – lyg nebūta.

Kai vieną rytą užsižioplinau, gluosnio šaka beržyne, netoli cerkvės, vos nebarkštelėjo per smalsią literato galvelę, Juozo veidas persimainė: „Šok š šalį, greičiau“. Čia svirusi šaka krito greta. Greta – toks likimas. Šoktelėjau, kaip kengūra. Juozukas niekuo dėtas, bet vis klausinėjo: „Ar neužgavau, Gedmin?“

Tą rytą netikėtai buvo „užgulusi“ ausis: mačiau, kaip sukasi plentu riedančių automobilių ratai, o garsas mano ausų membranos nepasiekė. Draugo rankos kilojo benzopjūklą „Štil“, retino šakas, o visa – lyg begarsiame kino filme.

Savo galimybių ribas privalome pasverti kiekvieną rytmetį, dieną ir valandą, ir niekas kitas nperivalo atsakyti už mano „kvailus esmių“ polegius. Gyvenime nieko greitai, nieko dykai, nieko amžinai. Mus vienija jūra ir priejūrių samanėlės, o ką galime įnešti į bendruomenės gyvenimą – piktą žodį ar naują gėlyną, parką, skverą, alpinariumą su akmenėliais – tai kiekvieno padoraus žmogaus sąžinės reikalas... Visų labui.

Tada, nuo gluosnio atšokęs, į Juozo Vaičekausko klausimą – „ar neužgavau?“ atsakiau:

-          Neužgavai, ačiū, ne.

Jei ir būtų mane šaka kliudžiusi, žinau iš patyrimo, bet kuri žaizda nėra amžina ir tokia skaudi, kurią nešasi piktųjų žmonių klastos ir klastingi žodžiai. Tie tai užgauna. Todėl reikia valdytis. Tam ir savivalda. Ir protas savivaldai. Kad aplink dominuotų ir dvasinė giedra. Kad pavakarėj galėtum mintimis padėkoti savo kolektyvo, šeimos nariui: „Neužgavai, ačiū, ne“.

O mintis, kurią praėjusį rudenį iškėlė komunalininkas Juozas Vaičekauskas – pavasariškame beržyne greta šventyklos – mokyklos – „Iki“ prekybos centro sutvarkyti, paversti visą palangiškių bendruomenę suburiančiu į kupetėlę Poilsio parku iš tiesų verta dėmesio.

Kaip ir kita, seniai sklandanti idėja – turėti palangiškių Bendruomenės namus.

Sausį centre susitikome su ligi šiol ilgiausiai miesto Taryboje dirbusiu gerbiamu vietos politiku, dabar akademiniam darbui atsidavusiu Albinu Stankumi:“Būtų Bendruomenės namai, gal dažniau susitiktume. Ir politikai galėtų dažniau atsiskaityti palangiškiams rinkėjams, būtų kur.. Dar R.Mikalkėno laikais siūliau neprivatizuoti erdvios kavinės virš „Maximos“ pačiame Palangos centre. Niekas proto neklausė. Labiausiai tai ir užgauna, kad protingų patarimų neklausom.“

... Daug kas būtų. Jeigu visi būtume...bendruomeniškesni.