Palanga prisimena kanauninką Kazimierą Prapuolenį

Kultūros vertybės – ne tik pastatai ar paminklai, bet ir žmonės

Kazimieras Prapuolenis – kunigas, kanauninkas, visuomenės veikėjas. Šį pavasarį minime jo gimimo 155-ąsias ir mirties 80-ąsias metines.
K. Prapuolenis gimė 1858 m. kovo 1 d. Lauckaimyje, Naumiesčio valsčiuje, Šakių apskrityje. 1870-1876 m. jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1876-1877 m. ­– Varšuvos kunigų seminarijoje. 1879 m. įstojo į Sankt Peterburgo kunigų seminariją, 1881 m. – į Dvasinę akademiją, kurią 1885 m. baigė teologijos magistro laipsniu. Kunigu įšventintas 1885 m. spalio 27 d.
1889-1904 m. jis buvo Mogiliavo metropolijos kurijos sekretorius. K. Prapuolenis kartu su kitais įsteigė Lietuvių ir žemaičių labdaros draugiją, kovojo dėl lietuviškos spaudos sugrąžinimo, už lietuvių kalbos įvedimą bažnyčių religinėse apeigose (lietuviškus pamokslus ir giedojimą). Jis įrodinėjo, kad lietuviškos spaudos draudimas nėra paremtas įstatymu, o tik aukštų pareigūnų įsakymais. K. Prapuolenio lietuviška veikla ir geri diplomatiniai santykiai su rusais nepatiko lenkams. Atleidus jį iš metropolijos kurijos sekretoriaus pareigų, dvasininkui paskirta didelė pensija (200 rub. per mėnesį) ir įteiktas Šv. Stanislovo pirmojo laipsnio ordinas.
1904 m. K. Prapuolenis persikėlė į Seinus, bendradarbiavo lietuviškoje periodinėje spaudoje. Kartu su kitais įkūrė laikraščius „Šaltinis“ ir „Vadovas“ (1906-1909 ir 1908-1909 buvo jų redaktorius). Be to, jis bendradarbiavo laikraščiuose „Draugija“, „Lietuvių laikraštis“, „Lietuvis“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“, savo publikacijas pasirašinėjo slapyvardžiais. Neištvėręs vyravusios lenkiškos dvasios Seinuose, 1909 m. K. Prapuolenis persikėlė į Kauną, buvo oficialiu „Vadovo“ leidėju.
1912 m. jis išvyko į Romą, buvo Šv. Stanislovo bažnyčios rektoriumi, spaudoje rašė lietuvybės klausimais. Į Romą jis atvyko ne tik kaip oficialus Rusijos valstybės tarnautojas, bet ir kaip neoficialus Lietuvos bažnytinių reikalų gynėjas. Tai buvo sunki ir sudėtinga diplomatinė veikla, vystant Lietuvos santykius su Vatikanu. K. Prapuolenis įsitraukė į platesnę politinę veiklą, italų spaudoje rašė lietuvybės klausimais. 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne (Šveicarija). 1913 m. jis išleido knygą lenkų kalba „Polskie Apostolstwo w Litwie“, kurioje įrodinėjo lenkų dvasininkų daromas skriaudas lietuvių tautai. 1914 m. ši knyga išversta į prancūzų kalbą („L‘Église Polonaise en Lithuanie“). K. Prapuolenio veikalas, ypač prancūzų kalba, demaskavo lenkų dvasininkų antilietuvišką veiklą užsieniečių akyse. K. Vairas-Račkauskas knygą išvertė į lietuvių kalbą („Lenkų apaštalavimas Lietuvoje“, 1918 m.). Ją išleido Amerikos lietuvių spaudos draugija Niujorke. 1938 m. išleistas antras šios knygos leidimas lietuvių kalba, o 1987 m. Amerikoje išleistas trečiasis lietuviškas leidimas.
K. Prapuolenis buvo intelektualus, kultūringas, mokėjo daug kalbų (lotynų, italų, prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų). Jis lengvai užmegzdavo pažintį su kitų šalių atstovybių darbuotojais. Jam tai buvo naudinga, sprendžiant Lietuvos problemas. Sėkmingą jo veiklą Italijoje lėmė ir geri santykiai su Rusijos atstovybe prie Vatikano. Rusijos ambasada jį gynė nuo lenkų dvasininkų užpuldinėjimų, užtardavo ir kurijoje. „Žino mane Lietuva, dariau, ką galėjau ir dar darbuosiuosi, kolei Viešpats suteiks man spėką...“, – rašė kanauninkas K. Prapuolenis į Čikagą V. J. Stankūnui.
1921 m. K. Prapuolenis grįžo į Lietuvą. Lietuvos vyriausybės pavestas, suorganizavo Tikybų departamentą, kuriam penkerius metus vadovavo. Dėl pablogėjusios sveikatos 1925 m. iš pareigų pasitraukė ir apsigyveno Palangos altarijoje. 1925 rugpjūčio 10 d. kanauninkas K. Prapuolenis tapo Palangos bažnyčios altarista. Palangoje jis įsijungė į visuomeninę veiklą, dirbo Lietuvos atgimimo draugijoje, kurį laiką buvo Tautininkų sąjungos Palangos skyriaus pirmininkas. Gyvendamas Palangoje, dalį savo bibliotekos užrašė Telšių kunigų seminarijai, kitą – Palangos šauliams. K. Prapuolenis pasirūpino, kad Palangos bažnyčios bokšte būtų įrengtas modernus laikrodis. Šis laikrodis, už 3000 litų parvežtas iš Vokietijos, laiką Palangos bažnyčios bokšte ėmė rodyti 1931 m. spalio 27 d. ir veikia iki šiol. Palangos kraštietė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Ramutė Skučaitė iki šiol didžiuojasi, kad ją kūdikystėje Palangos bažnyčioje krikštijo K. Prapuolenis.
Už nuopelnus Lietuvai kanauninkas K. Prapuolenis apdovanotas Gedimino 2 laipsnio ordinu (1928 m.), Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinu. 1925 m. rugpjūčio 31 d. jam paskirta valstybinė pensija.
Jau sunkiai sirgdamas, 1931 m. K. Prapuolenis gavo iš popiežiaus Pijaus XI telegramą su palaiminimu ir linkėjimu pasveikti. Prieš mirtį K. Prapuolenis prašė, kad būtų palaidotas Lietuvos pajūryje, kad jo kūnas būtų paguldytas į paprastą lentinį karstą, o laidotuvių dieną nebūtų sakomos prakalbos. K. Prapuolenis mirė 1933 m. balandžio 17 d. Palaidotas Palangos bažnyčios šventoriuje.

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.