Palangiškiams – 34 impresionistinės A.Kiviliaus akimirkos. Biblioteka ir mokyklos – šviesos skleidėjos

Už lango barbenant lietui ar dangumi plaukiant rudens paletę prigesinantiems debesims, švelnių spalvų gama suspindi Palangos viešojoje bibliotekoje eksponuojami Alberto Kiviliaus aliejumi bei pastele atlikti darbai. Iki lapkričio vidurio palangiškiai turi progos gėrėtis impresionistine maniera dailininko užfiksuotomis ir paveiksluose sustabdytomis akimirkomis, kurių čia – net 34.
Surengti parodą padėjo Prano Domšaičio galerijoje vyriausiąja muziejininke dirbanti A.Kiviliaus dukterėčia Aurelija Malinauskaitė, su didele meile ir atida atrinkusi darbus iš itin gausaus 2001-aisiais po netikėtos ligos Anapilin iškeliavusio menininko kūrybinio palikimo. Jo darbų gausa nustebimo net A.Kiviliaus artimuosius: apie tūkstantis aliejumi, pastele, akvarele nutapytų vidutinio ir mažo formato darbų, šimtai piešinių bei fotografijų.
Dailės mėgėjui labai sunku kalbėti apie dailės parodas. Trūksta žodžių, baisoka ne vietoje ne tokį terminą leptelėti. Apie A.Kiviliaus darbus norisi pasakyti tiek: jie sušildo. Ir kyla noras ateiti, kad dar kartą pažvelgtum į impresionistinio rūko apgaubtus „Uostą rūke“, „Laivelius pamaryje“, „Jachtas prie kranto“ ar „Kelionių etiudą“, įsižiūrėtum į „Mėlyną peizažą“, pamėgintum paėjėti tolyn „Monmartro gatvele“ ir „Gatvele Kryme“, pastovėti „Senamiestyje“ ir prie „Raudono namo“.
Menotyrininkas Vytenis Rimkus parodos anotacijoje rašo: „Pirmas įspūdis pamačius šiuos darbus kelia nuostabą – juk tai tikras impresionistas, per gamtos motyvų vaizdus siekiąs pajausti kaitą, virpėjimą, praeinamumą. O kad A. Kivilius žavėjosi impresionistais, liudija ir jo sukaupta biblioteka, itin brangūs Klodo Mone ir kitų to meto dailininkų albumai“.
Pasak menotyrininko, didžioji dauguma paveikslų, atrodo, nutapyti gamtoje. Darbuose vyraujantys motyvai – jūra, pakrantės, laivai ir laiveliai, jūreivystės laikotarpiu aplankytų miestų vaizdai. Bet daugiausia yra gamtovaizdžių su medžių, pievų, laukų fragmentais. Neretai tas pats motyvas pakartojamas keletą kartų (ar tai neprimena K. Mone?).
„Aš tiesiog nežinau Lietuvoje nei profesionalioje, nei liaudies dailėje analogų, kad tik po menininko mirties viešumon iškiltų milžiniškas kūrybinis palikimas, meninės tiesos paieškų kelias. Dabar belieka tik spėlioti, kokios paskatos jį vertė taip dirbti ir dirbti „tik sau“, ar būta ir kokių visuomeninių tikslų. Nelieka abejonių, kad tai labai individualu, kad tai – savęs ir aplinkos pažinimo kelias, tiesiog vienišo žmogaus gyvenimo būdas“, – rašo V.Rimkus apie nuo 1960-ųjų iki 1969-ųjų „Aušros“ muziejuje Šiauliuose dirbusį A.Kivilių, kuris buvo tapęs nuolatiniu čia parodas rengdavusių Šiaulių dailininkų sambūrio dalyviu, dailės gyvenimo ir dailės kūrinių fotografu, „savu tarp savųjų“, 1971-aisiais išvykusiu Klaipėdon ir tapusį jūreiviu. Ir kūrusiu – kaip vėliau paaiškėjo, visą savo gyvenimą kūrusiu...

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".