Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo nariai lankėsi Liepojoje

Praėjusią savaitę Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo nariai lankėsi Liepojoje. Jau daugelis iš mūsų senokai bebuvo šiame mieste, todėl gerų įspūdžių negailėjo nei vienas. Visi džiaugėsi atjaunėjusio miesto vaizdais, išradingomis dekoratyvinėmis idėjomis, idealia švara. Taip, mūsų netolimi Latvijos kaimynai seniai žinomi kaip stipraus jūrų uosto turėtojai, tačiau šį kartą labiausiai visus sudomino muzikinių tradicijų gajumas. Čia populiarūs muzikiniai renginiai: tarptautiniai džiazo festivaliai, festivalis „Liepojos vasara“, „Liepojos meno forumas“.
Šiame mieste gimė, mokėsi ir darė karjerą ne vienas muzikantas, čia formavosi džiazo ir roko grupės, miestas išgarsėjo su daug puikių dainininkų, atlikėjų. Tarp kitko, Liepojoje gimė ir mokėsi žymus lietuvių pianistas ir kompozitorius Balys Dvarionas. Svarbiausia, kad mieste saugomos ir gerbiamos muzikantų relikvijos, sumaniai ir originaliai išdėstytos įvairiuose parkuose, skveruose. Idėją, be abejo, sugalvojo patys muzikantai, tačiau miestelėnai tam geranoriškai pritarė ir įgyvendino.
Maloniai nustebino, kai vienoje iš centre esančių gatvelių pamatėme įrengtą muzikantų ir dainininkų šlovės alėją. Gatvės pakraštyje pastatyti betoniniai kubai, kurių viršuje stora bronzinė plokštė su nusipelniusio muzikanto arba dainininko delno atspaudais. Čia matėsi Mirdzos Zivere, Laimos Vaikulės, Raimundo Paulso ir kitų dainininkų bei muzikantų delnų atspaudai. Prisiminti ir tie dainininkai, kurie jau išėję, o jų bronzinėse lentose tik pavardės, deja, jau be delno atspaudų. Roko grupių atminimų lentose – visos sudėties, kartu su dainininkais, sąrašai, jų logotipai.
Po kurio laiko pastebėjome ant gatvės grindinio plytelių įlietas aštuntines natas, kurios pasitarnavo kaip rodyklės, nurodančios kryptį į artimiausią muzikinį memorialinį objektą. Jų mieste stebėtinai nemažai: vienoje sankryžoje pastatytas įspūdingai didelis mušamųjų instrumentų rinkinys, simbolizuojantis Liepojos, kaip Latvijos džiazo Mekos, analogą. Netoliese parke šalia koncertinės estrados iš metalo sukurtas medžio paminklas (Reinis Kunceitis – metalo meistras) dainai, kurią sukūrė kompozitorius Ainars Virga. Daina apie nebesančius dainininkus, kurių sielos dabar įkūnytos medžiuose. Dabar pro jų šakas vaitojantys Baltijos vėjai tarytum „vėl atkuria“ tuos buvusius ir be galo nuostabius vokalinius – muzikinius motyvus.
Liepojos pažiba – tai didžiulė koncertų salė „Lielais dzintars“, gal net savotiškai susišaukianti su Palangos analogu. Mūsiškė truputį žemesnė, nors sėdimų vietų pas mus visu tūkstančiu daugiau, tačiau ten visai kitaip atrodo erdvios foje, ko pas mus, ypač žiemos metu, tikrai pasigendama. Žinoma, tokios šaunios grafų Tiškevičių alėjos liepojiškiai neturi. Be to, ten yra puikios patalpos kameriniams koncertams, mini teatrų spektakliams, o taip pat pokylių salė, kurią aptarnauja jų vietinis restoranas.
Beje šis restoranas dirba visą parą, kur ir mes turėjome galimybę ten maloniai papietauti. Mūsų mieste, juolab J. Basanavičiaus gatvės nei vienoje pačioje kukliausioje kavinėje sočiai nepapietautumėte vidutiniškai už penkis eurus. Koncertinė estrada, nors joje 27 darbuotojų etatai, puikiai išsilaiko ir dirba net su pelnu. Apskritai šiame objekte dar net nebaigus statybos darbų koncertinė programa jau buvo suprogramuota trims metams į priekį. Kiek girdėjau, palangiškiai taip pat jau pradėjo ruošti konkursą ir komplektuoti savo koncertų salės administraciją ir reikiamus etatus. Belieka palinkėti tik sėkmės.
Ekskursijoje aplankėme kelias bažnyčias ir cerkvę, kuriose net pro laiko paveiktų mūrų apnašas buvo galima pastebėti nuostabius architektūros šedevrus. Svarbiausia, vyksta intensyvūs restauravimo ir atstatymo darbai. Be to, aplankėme Rusijos caro dar Aleksandro III statytą pajūrio tvirtovę Karoste.

Donatas ŽUOLYS