Palangos poetų pėdsakais

Niekas, joks bibliografas, net literatūros tyrinėtojas neparodys apie rašinio herojų net minimalios tiesos tiek, kiek pats sau nemeluojantis, atviras, tikrais širdies žodžiais kalbantis literatas.
2001 metais Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, šviesaus atminimo antisovietinio literatūros mokslininko Vytauto Kubiliaus iniciatyva parengtoje, redaguotoje pirmojoje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ apie 1926 metais Monciškėse (anuomet Kretingos rajone) gimusią poetę Stefą Večerskytę-Daukšienę redaktorius Vytautas Rakauskas parašė: „1947 metais baigė Palangos gimnaziją, mokytojavo Kretingos apskrityje. 1948 m. suimta, kalinta Intos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1957 m., apsigyveno Palangoje, dirbo sanatorijoje buhaltere.
Viena iš Intoje parengtų rankraštinių antologijų autorių ( slapyvardis Baltija). Eilėraščių išspausdino periodikoje, antologijose „Benamiai“ (1989), „Tremtinio Lietuva“ ( 1990), išleido rinkinį „Keliuku palei kelią“ (1999).
Tradiciniais, ketureiliais posmais aprašomas Uralo kalnų peizažas, ilgimasi Tėvynės, tikima jos laisve. Parašė atsiminimų“.
Apie tokius, kančias ištvėrusius, širdimi Sibiro ledynus kildžiusius, tikrai išdidžius ir garbingus žmones sakoma: „Viešpaties valia jų darbai ir poetiniai žodžiai prasikalė, kaip žolė pro asfaltą“. Garbė tremtiniams – literatams. Nukrentant okupaciniams retežiams, laisvėjant sieloms atsivėrė palangiškių – orių kovotojų už Lietuvos valstybingumą gaivūs kūrybos klodais. Šitaip ir kukli Monciškių mergikė Stefutė tapo žinoma greta didžiųjų, tremties išbandymus pakėlusių lietuvių literatūros klasikų. Štai ką Stefa Večerskytė-Daukšienė rašo savo literatūrinėje autobiografijoje: „Gimiau 1926 m. gražiame Lietuvos kampelyje netoli Palangos, arti jūros. Vasarą vaikai bėgdavome į pajūrį, pliuškendavomės bangose. Mamelė pagimdė mus aštuonis, užaugome tik penki. Tame būrelyje vienas brolis. Tėvelio darytomis klumpėmis apsiavusi bėgau į mokyklą. Kartą degė mokykla. Per tą sumaištį vieną klumpę, kurioje tilpo abi mano pėdos, pamečiau. Kitą dieną bėgau ieškoti klumpės, neberadau, tikriausiai sudegė...
Keturis skyrius baigusi labai norėjau mokytis toliau. Išprašiau. Baigiau Palangos gimnaziją. Pokario metais baigusioms gimnaziją leido dirbti mokytojomis, nes mokytojų trūko. Deja, neilgai. Už priklausymą ateitininkų būreliui gimnazijoje areštavo. Atseikėjo pilną normą – 25 metus sovietinio kalėjimo ir lagerio. Bausmę atlikau Intoje. Po septynerių metų 1957 m. grįžau į Lietuvą. Koks džiaugsmas ir ... karčios ašaros. Nepriregistruoja. Per didelį vargą apsigyvenau Palangoje. Mokykloje dirbti nebeleido – „politiškai nesveika“. Įsidarbinau sanatorijoje. Tris dešimtmečius dirbau buhalterinį darbą.
Anksti likau našle su dviem mažamečiais vaikais, Vilija ir Raimundu. Abu dabar turi aukštąjį išsilavinimą. Šiandien man belieka džiaugtis jų gyvenimu.
Būdama lageryje savo skausmą, vargą ir nuoskaudas dėliojau į eilutes. Gaila, grįžus į Palangą, kratos metu visus eilėraščius paėmė. Po Atgimimo ieškojau savo rankraščių saugumo archyvuose, bet gavau neigiamą atsakymą. Matyt, sunaikino. Dalį eilėraščių surankiojau iš draugų.
Grįžusi į Lietuvą, vis po truputį rašinėjau ir dabar teberašau. Džiaugsmas ir skausmas visų yra panašus, tik išreiškiamas savais žodžiais. Todėl manau, kad mano eilės atras vietą ir skaitysiančiųjų širdyse“.
Ateitininkų pirmininkė Inesa Baužaitė 1994 metais straipsnyje „Tik įprasminta kančia suteikia ištvermės nugalėti“ apie palangiškės poetės Stefos Večerskytės-Daukšienės išgyvenimus pastebėjo: „Mes, jaunimas, turime būti laimingi, kad gimėme daug vėliau už tuos, kuriems teko Sibiro tremties našta. Bet, nepaisant laiko skirtumo, kiekvienas išgyvenome vienodus jausmus: džiaugsmą ar liūdesį, pavydą ar beribį dosnumą, supratimą ar savanaudiškumą. Sąžinė padaro šiuose jausmuose atranką“. O ar šiandien lemtingais momentais sąžinės nebereikia?