Parodoje – spalvingieji „Atrasti gyvenimo keliai...“

 

„Žmogaus gyvenimo keliai – prasmingi, jeigu juose sutinkame žmones, skatinančius kurti ir eiti į priekį, raginančius ir padedančius nuveikti prasmingus darbus, – kreipėsi į susirinkusiuosius viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Aura Banevičienė. – Šiandien jums pristatome parodą dviejų moterų, kurios eidamos savo gyvenimo keliais ieško ir randa daug ką naujo, turi drąsos norėti, ieškoti ir kurti, o savąja kūryba – pasidalinti su mumis“.

Pasak A. Banevičienės, šventojiškėms T. Januitienei ir B. Paurienei išties pasisekė savo gyvenimo kelyje sutikti padedančių realizuoti norus ir svajones žmonių. Tokių žmonių jos sutiko pradėjusios studijuoti Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Meno fakultete.

Palangos TAU veiklą kuruojančios Pagalbos švietimui tarnybos direktorė Vilma Želvienė visų universiteto lankytojų ir palaikančiųjų jo veiklą vardu sveikino parodos autores ir nuoširdžiai pasidžiaugė tiek tuo, kad TAU studijuoja tokios kūrybingos ir meniškos sielos moterys, kurioms studijos padėjusios atsiverti, ir tuo, kad jas atrado, paskatino ir padrąsino jų dėstytojas dailininkas Raimondas Daukša. O dėstytojo palaikomos studentės šiandien savo kūryba pradžiugino ir TAU bičiulius, ir visą Palangą.

 

„Kada atsirado poreikis tapyti?“ – pasiteiravo V. Želvienė T. Januitienės.

„Niekada nebuvau namisėda, todėl atrodė, kad ir išėjus į pensiją laisvo laiko neturėsiu labai daug. Dabar gi galiu pasakyti, kad jo visai neturiu – universitetas veda mus vis naujais ir naujais keliais, – pradėjo pasakoti T. Januitienė. – O piešti aš pradėjau tądien, kai prasidėjo mokslai“.

Pasak kūrėjos, ji neturėjusi supratimo nei apie paveikslų kompoziciją, nei apie dar gudresnius, nei apie pačius paprasčiausius dalykus, susijusius su piešimu ir juolab tapyba.

„Ačiū Raimondui Daukšai – jis viską paaiškino, visko kantriai mokė ir visada palaikė. Ir ačiū universitetui, suteikusiam galimybę atrasti naujus gyvenimo kelius“, – dėkojo T. Januitienė.

Kiek vėliau ji prisipažino, kad iš pradžių labai atsargiai vertinusi savo piešinius ir paveikslus. Pernai parodžiusi keletą savo darbų šventojiškei menininkei ir mokytojai Audronei Bukauskienei ir paklaususi: ar, jos nuomone, galima darbelius publikai rodyti?

„O aš Teodorai pasakiau, kad ne tik galima, bet ir būtinai būtinai reikia“, – šypsojosi prisiminusi tą pokalbį A. Bukauskienė. Ir priminė, jog ši paroda nei T. Januitienei, nei B. Paurienei nėra pirmoji: antai rugsėjį Šventosios bendruomenė bei miestelio svečiai galėjo išvysti jų darbus, eksponuotus šventės, skirtos Baltų vienybės dienai, metu.

 

„O aš piešti pradėjau anksčiau negu Teodora, – su šypsena prisipažino B. Paurienė. – Jaunystėje galvojau mokytis dailės, ypač traukė grafika. Bet – pabijojau, pasukau į prekybą, ir 30 metų dirbau Šventosios knygyne. Dabar gi, kai namai pastatyti, vaikai ir medžiai užauginti, atradau naują gyvenimo kelią. Nepiešiau šešiasdešimt metų, ir tikrai esu labai dėkinga universitetui ir Raimondui Daukšai, vėl mane pastūmėjusiems prie dailės. Pamenu pačią pirmąją pamoką: atnešė dėstytojas tris lenteles, padėjo dažų ir leido teplioti. Taip ir grįžau prie piešimo bei pradėjau tapyti“.

„Jums šie metai, prasidėję tokia puikia paroda, nauja ir neįprasta šviesa nušvietusią Palangos biblioteką, turėtų būti kupini išminties pilnatvės. Džiugu matyti šiuos darbus, džiugu, kad sugebėjote taip save įprasminti. Kiekvienas prisilietimas prie kūrybos keičia gyvenimo amplitudę. Keičia ir jūsų gyvenimą, keičia ir mūsų, galinčių pabūti jūsų kūrybos auros palytėtiems, gyvenimus“, – sveikino bičiules šventojiškes Adelė Mažeivaitė, priminusi, jog B. Paurienė, nors dailės ir nestudijavo, nuo 1967 metų yra tautodailininkė, tekstilininkė.

„Metams įsakius, sausiui paliepus, tesninga kūryba į jūsų delnus“, – poetišku palinkėjimu savo kalbą užbaigė A. Mažeivaitė.

 

„Esu įsitikinęs, kad TAU įkūrimas Palangoje davė didžiulį pliusą visam regionui. O šios puikios moterys – tikras atradimas ir universitetui, ir visai Palangai. Jos labai subtiliai mato tai, kas mus supa, jos taip spalviškai viską perteikia – su didžiule meile gamtai, medžiams, jų paveiksluose – teigiamas, harmoningas požiūris į gyvenimą ir tai, kas mus jame supa“, – sakė dailininkas R. Daukša, pridūręs, jog žiūrėdamas į spalvinguosius T. Januitienės ir B. Paurienės medžius negali susilaikyti nemestelėjęs akmens besirūpinantiems Palanga, kurie kažkodėl kerta senus gražius medžius, lyg nesuprastų, jog jie – Palangos architektūros ir gamtovaizdžio dalis. Va, visiškai neseniai, klojant naują trinkelių šaligatvį, nukirsti du puikūs medžiai prie Birutės parko sodininko namelio.

Pasak R. Daukšos, paroda „Atrasti gyvenimo keliai...“ – graži ir ypatinga būtent tuo, kad švytinčiuose darbuose atsispindi harmonija.

Kalbėdamas apie savo studenčių darbus, dailininkas sakė nesuprantąs, kodėl primityvusis menas kitaip traktuojamas nei profesionalusis. Jie esą lygiaverčiai, o kartais ne profesionalų darbai yra daug geresni nei profesionalų. „Prisiminkime Moniką Bičiūnienę, ir – taškas“, – nusišypsojo R. Daukša.

Sprendžiant iš to, su kokiu dėmesiu ir neapsimestiniu pasigėrėjimu atėjusieji į parodos atidarymą apžiūrinėjo eksponuojamus darbus, galima drąsiai teigti, jog neprofesionalių dailininkių paveikslai rado kelią į žmonių širdis. Vieni itin gėrėjosi spalvomis švytinčiais paveikslais, kiti gi sakė, jog didžiausią įspūdį jiems paliko B. Paurienės pieštuku nupiešti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių bei mūsų literatūros klasiko K. Donelaičio portretai. Ir visi iki vieno linkėjo autorėms įkvėpimo ir dar daug parodų.